Kultūra

2020.09.11 22:10

Vytautas Bikulčius. Utopijos rūmas, kokosas kaip „augalinis Dievo atvaizdas“ ir Dostojevskio posūnis

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.09.11 22:10

Skaitytojas, atvertęs šveicarų rašytojo Christiano Krachto romaną „Imperium“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė) jau pirmuoju sakiniu yra gundomas įsivelti į kolonijinio romano nuotykių pasaulį.

Ir skaitytojas nė nenujaučia, kad netrukus prieš jį luobas po luobo skleisis istorinio, satyrinio ir galiausiai utopinio romano bruožai, už kurių jis pats gaus išsiaiškinti netikėtas aliuzijas, dar labiau sutvirtinančias kūrinio meninį audinį.


Visus tuos romano luobus, kur šalia realių istorinių asmenybių (Engelhartas, Ema Forsait, Noldė, Nagelis) figūruoja išgalvoti personažai (protagonisto padėjėjas Makelis) ar net atkeliavę iš kitų kūrinių veikėjai (tarkim, laivo kapitonas Sliuteris ar mergaičiukė Pandora iš Hugo Pratto grafinio romano „Sūrios jūros baladė“), pridengia utopijos šydas.

Romano protagonistas Augustas Engelhartas, apimtas fanatiškos idėjos maitintis tik kokoso riešutais, galiausiai atsiduria tolimoje Ramiojo vandenyno Kobakono saloje, kur nutaria darbuotis kokoso palmių plantacijose. Utopijos dažnai grindžiamos uždara erdve, nes, kai žmogus yra atitvertas nuo likusio pasaulio, jis galvoja, kad iš tiesų gyvena laimingai.

Utopija yra siejama ir su kaita. Romane matome, kad protagonistas yra tiek įsitikinęs vegetarizmo, o drauge ir kokovorizmo (maitinimosi vien kokosais) idėja, jog tikisi visiems laikams pakeisti pasaulį, įkurdamas religinę bendruomenę – Saulės ordiną, į kurį jis priima bendraminčius, besistengiančius propaguoti žmogaus ir gamtos vienovę. Tačiau jis nė kiek nesusimąsto, ar jo idėja atneš žmonijai pažangą ir ar verta ją siūlyti kitiems, nes dažniausiai tokios idėjos yra tiesiog primetamos, kadangi bet kokios dvejonės jomis yra atmetamos.

Sykiu utopija gimdo abejones ir įtarimus, kuriais griauna jau nusistovėjusią visuomenės tvarką. Protagonistas ir jo bendraminčių komuna, pripažindami, kad kokosas yra „augalinis Dievo atvaizdas“ suteikia jam išskirtinę vertę, ir anksčiau gyvavusią religiją nori pakeisti nauja, nesuvokdami, kad iš esmės jie kartoja anos religijos ritualus.

Svajodamas kaip visą Žemės rutulį apjuosti kokosų kolonijomis, jis atklysta ir į Mėmelį, kur išgirsta lietuvišką dainą, tačiau išdrįsęs pasirodyti nuogas pajūryje, jis nukenčia nuo vietinių žandarų, kol jį iš nuovados išgelbsti jo pasekėjai.

Galiausiai ši utopija yra suvokiama ir kaip alternatyva, bet ja iš tiesų netampa, nes savo vargana struktūra ji tiesiog nepajėgia įsitvirtinti realiame gyvenime. Pats Elgelhartas teigia, kad saloje tyko nemažai pavojų, bet jam dar baisesnis yra vidinis trūnijimas, kuris reiškėsi jo gimtojoje Vokietijoje. Neatsitiktinai jis akcentuoja savo išskirtinumą, teigdamas, kad ne jis yra svetimas pasauliui, bet pasaulis pasidarė svetimas jam, tačiau tai tėra tik saviapgaulė, kuri gali nuraminti tik jį patį.

Rašytojas labai subtiliai kaitalioja žanrinius registrus ir mes matome kaip jis lengvai pereina nuo utopijos, tarkim, prie satyros. Net nematęs salos Engelhartas sutinka už ją ir kokoso palmių plantaciją nesiderėdamas sumokėti šešiolika tūkstančių markių grynais verslininkei Emai Forsait, kuri tiesiog tyčiojasi iš jo, lygindama jį su „trapiu Jėzusėliu“ ir prisipažįsta, kad šią salą iš vienos genties vado ji išviliojo už du senus šautuvus, dvi bures ir trisdešimt kirvių. Bet ko tik nepadarysi vardan idėjos!

Įdomiausia, kad Elgelharto idėjos (jo knyga „Ateitis be rūpesčių“ Vokietijoje buvo išleista kelis kartus) patraukė nemažai vokiečių, kurie atkeliavo į Naująją Pomeraniją, įsitikinę, kad čia jų laukia rojus, kur jie nuogi galėsiantys leisti savo dienas, misti kokosais ir garbinti saulę. Tai ne tik užuomina apie vėliau užgimsiančius saulės vaikus – hipius, kur kas svarbiau buvo autoriui parodyti, kad tos gamtos ir žmogaus vienovės idėjos, susiję su žmogaus kūno ir saulės išaukštinimu, tapo pamatu Vokietijos imperiniams ir totalitariniams siekiams, ne be reikalo romane išnyra Adolfo Hitlerio šešėlis.

Šitaip romanas tampa savotišku perspėjimu apie šių dienų pranašus, kurie skelbia savo mintis apie neva tik jų suprastą gyvenimo prasmę, kurią įsisavinę jų pasekėjai turėtų patirti laimę. Neatsitiktinai rašytojas subtiliai pasišaipo iš savo protagonisto, kai šis aptiktas saloje po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą po pusės amžiaus suvalgo gyvulio mėsos, tuo lyg užbraukdamas visą ankstesnį savo gyvenimą. Tuo tarpu paskutinėje romano pastraipoje autorius sumėto pėdas ir verčia skaitytoją pažvelgti į šią istoriją tarsi į nepretenzingą Holivudo filmą.

Daugiaplanis ir daugiaprasmis romanas suteiks tikrą atradimo džiaugsmą patyrusiam skaitytojui, kopinėsiančiam iš jo puslapių tarsi medų iš korių įvairias istorijas, sąsajas, paraleles ir užuominas, kurios ir renčia utopijos rūmą.

Pietų Afrikos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee romanu „Peterburgo meistras“ (išleido leidykla Sofoklis, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė) sumanė savotišką literatūrinį žaidimą. Norėdamas suvokti Fiodoro Dostojevskio, žmogaus ir kūrėjo, paslaptis, autorius vaizduoja, kaip 1869 m. rudenį šis rašytojas slapta grįžta iš Drezdeno į Peterburgą, kadangi jam knieti išsiaiškinti posūnio Pavelo mirties aplinkybes.

Čia ir prasideda žaidimas. Reikalas tas, kad rašytojo posūnis mirė praėjus kone dviem dešimtmečiams po savo patėvio mirties. Tačiau Coetzee specialiai modeliuoja šią situaciją tam, kad galėtų išsiaiškinti Dostojevskio požiūrį į Rusijos likimą, į vyro ir moters santykius, į tėvų ir vaikų konfliktą, į kūrybos paslaptis. Be to, romane veikia ne tik realiai egzistavę asmenys, susiję su Dostojevskiu, bet ir jo romanų personažai (daugiausia jų iš „Demonų“), kurie bendrauja ir su paties Coetzee`ės sukurtais veikėjais.

Kadangi autoriui rūpi Dostojevskio požiūris į padėtį Rusijoje, jis ieško daugiausia atsakymų jo romane „Demonai“, kuris buvo parašytas remiantis konkrečiu nusikaltimu, nes 1869 m. revoliucionierius ir organizacijos „Liaudies teismas“ vadovas S. Nečiajevas su savo bendrais nužudo studentą I. Ivanovą. Kaip tik „Demonuose“ Nečiajevas tampa personažo Piotro Verchovenskio prototipu, o Ivanovas – Šatovo prototipu. Tačiau Coetzee`ę domina ne tiek konkreti romano analizė, kiek rašytojo elgesys, užtat jis ir sugalvoja anksčiau laiko baigti jo posūnio gyvenimą.

Romano autorius savo kūrinio puslapiuose suvesdamas Dostojevskį su Nečiajevu (ko iš tikrųjų niekada nebuvo, yra manoma, kad jis greičiausiai buvo sutikęs M. Bakuniną) gali išreikšti rašytojo mintis apie Rusijos ateitį, jei į valdžią ateitų šis revoliucionierius su bendraminčiais iš „Liaudies teismo“. Dostojevskis apibūdina Nečiajevą kaip sąmokslininką ir maištininką, kuriam tikslas visada pateisina priemones ir kuris siekia visuotinės lygybės – vienodos laimės visiems, o jei nepavyktų – vienodo vargo visiems.

Rašytojas piktinasi, kad Nečiajevas kalba ne už save, bet prisidengia liaudimi. Dar labiau jis stebisi, kad tokiems kaip Nečiajevas pavyksta rasti bendraminčių. Tarp šių įsipainiojo ir jo posūnis Pavelas, ir Dostojevskis mano, kad iš tikrųjų jis seka ne tiek Nečiajevą, kiek jame įsikūnijusią kerštingą ir kraugerišką dvasią. Be to, jo nuomone, Pavelą Nečiajevas galėjęs patraukti savo polinkiu į teisingumą. Tačiau tas polinkis gali pasėti tik suirutę šalyje.

Tuo tarpu rašytojo posūnio mirtis suteikia galimybę autoriui atskleisti Dostojevskio mintis apie tėvų ir vaikų konfliktą. Įdėdamas į Dostojevskio lūpas žodžius, kad tėvai ir vaikai yra priešai, ir iki pat mirties, Coetzee tuo pačiu palaiko Freudo teoriją, nes ir revoliuciją sieja su tėvų ir sūnų konfliktu, kurio pamatą sudaro kova dėl moters. Ir šią mintį papildo dar Nečiajevo teiginiu, kad revoliucija pribaigia viską, kas yra pasenę, tuo pačiu išspręsdama tėvų ir vaikų konfliktą. Ne be reikalo autorius Nečiajevo lūpomis užsimena apie tai, kad pats Dostojevskis konfliktavo su tėvu ir jo tėvą greičiausiai nužudė valstiečiai.

Šis romanas liudija, kad Coetzee yra puikiai susipažinęs su tiek Dostojevskio biografijos smulkiausiomis detalėmis (tiesa, kai kada jis joms suteikia per daug svarbos, kaip antai, rusų kritiko N. Strachovo paskleistoms paskaloms apie jo pedofiliją, apie kurią užsimenama ne viename „Peterburgo meistro“ puslapyje, nors rašytojo žmona Ana Snitkina-Dostojevskaja yra demaskavusi šią insinuaciją), tiek su jo kūrybos idėjomis, nepriekaištingai lyg orkestre derindamas realių istorinių asmenybių ir išgalvotų romano personažų susitikimus, svarstymus ir ginčus. Eiliniam skaitytojui „Peterburgo meistras“ bus tam tikra įžanga į Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos pasaulį, o jo žinovui – dar viena (šįsyk grožinė) versija apie šį rašytoją, kuris savo kūryba iki šiandien išlieka nemarus kūrėjas.

Literatūrologo, vertėjo Vytauto Bikulčiaus parengta naujų knygų apžvalga transliuota LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt