Kultūra

2020.09.01 17:32

Tarptautinis menų festivalis su šūkiu „Menas be kaukių“ pristato atlikėjus po vandeniu ir su kaukėmis

LRT.lt2020.09.01 17:32

Rugsėjo 12–19 d. Klaipėdoje vyks XIV Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, įvairiose miesto vietose pristatysiantis muzikos, šiuolaikinio šokio, dokumentinio ar lėlių teatrų programą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Šiųmetinę programą padiktavo pandeminė realybė, todėl daugelis pristatomų projektų kvies išeiti iš komforto zonos, kvestionuos žmogaus ribų galimybes, adaptavimąsi ir/ar nenorą prisitaikyti prie naujų sąlygų nei fiziškai, nei psichologiškai.

Pasitelkdami įvairiausias formas ir atliepdami festivalio šūkį „Menas be kaukių“, menininkai kalbės apie nepatogius dalykus. Kaip bebūtų ironiška, bet dauguma organizatorių atrinktų projektų yra „saugūs“: atlikėjai visą spektaklį ne tik dėvi kaukes, bet ir panyra į vandens gelmes...

Festivalio atidarymui – pasaulinio pripažinimo sulaukęs muzikinis projektas po vandeniu

Festivalį Klaipėdos Švyturio arenoje rugsėjo 12 d. atidarys vienos garsiausių Danijos trupių „Between music“ pasirodymas „AquaSonic“. Net 10 metų kurtas projektas, apdovanotas ne vienu prestižiniu prizu ir įvertintas pasaulinės žiniasklaidos grandų, laužo žmogaus ribų stereotipus, pristatydamas muzikinį koncertą po vandeniu. Penki atlikėjai panyra į vandens sklidinus stiklo akvariumus ir beveik valandą dainuoja bei groja specialiai sukurtais instrumentais. „New York Times“ rašė, kad „stebint pasirodymą, buvo sunku patikėti savo akimis“, o leidinio Edison (Hong Kong) apžvalgininkas „AquaSonic“ įvardijo „kaip nuostabų vaizduotės ir vaizdinių derinį, kurį galima pavadinti tik stebuklu.“

Po vandeniu panirs ir Lietuvos kūrėjai. Tiriamajame šokio spektaklyje „Apnea“ choreografė Erika Vizbaraitė kartu su komanda analizuoja kvėpavimo sulaikymo reiškinį (gr. apnea) vandenyje ar sausumoje, miego ar budros būsenoje, sąmoningą ar ištinkantį netikėtai. Vandens apnėjoje kūnas tarsi prislopinamas, savotiškai „užmigdomas“, lėtėja gyvybinės funkcijos, persiskirsto kraujotakos sistema, nuraminamas protas: tegirdi savo širdį – pulsą, paskui – ir to nebe. „Pirmasis įkvėpimas – tai aš, gyvas. (...) Sulaikęs kvėpavimą pajuntu, koks esu ribotas ir beribis, kaip pulsuoju ir plaku. Išmokstu nekvėpuoti tik tada, kai pats to noriu. O kai kvėpuoju, stengiuosi kvėpavimą jausti. Stengiuosi tiesiog jausti.“

Premjeros su kaukėmis

Kaip ir kasmet festivalis pristato keletą premjerų. Rugsėjo 15-ąją įvyks Šeiko šokio teatro ir lenkų choreografo Maciej Kuźmiński šokio spektaklio „i“ („aš“) premjera. Tai – vizionieriškas ir simbolinis darbas, balansuojantis ant šokio ir vizualiųjų menų ribos. Spektaklis gilinasi į transhumanizmo fenomeną, dalis kurio yra gyvenimas su egocentrišku individu epicentre: i-telefonas, i-pad, instagram - i!

Tapatybė nagrinėjama dviem aspektais: kaip unikalus individo savybių derinys (pavyzdžiui, abejonių nekeliantis motorinis tapatumas – ar galime jį atpažinti, net jei nematome atlikėjo veido?) ir kaip socialinės inžinerijos rezultatas, suniveliuojantis visuomenės narių bruožus (individas vs. grupė, tampantis dauguma, tampantis panašiu, susiliejantis). Ypatingai svarbus spektaklyje yra kostiumas, suteikiantis neįtikėtiną vizualinį charakterį, ir pabrėžiantis anonimiškumą (uniformomis ir šalmais pilnai uždengti veidas ir kūnas eliminuoja svarbią tapatybės dalį, bet kartu pabrėžia judesio autentiškumą, jį išryškina).

Dujokaukėmis maskuojasi ir tarptautinė Kauno šokio teatro „Aura“ trupė. Belgų choreografas Brandon Lagaert šokio spektaklyje „Deginanti trintis“ kuria paralelinį mūsų pasaulio atspindį, kuriame laikas pailgėja ir peržengia įprastas ribas. Jame gyvena „Deginančios trinties“ būtybės, kurios geba formuoti figūras pasitelkdamos savo neįprastus kūnus. Kaip ir mes, šios būtybės apsėstos noru turėti kuo daugiau ir varžosi niekada nesibaigiančioje kovoje dėl teritorijos.

Kaukėtos figūros pasirodys ir festivalio uždarymo spektaklyje „Vėliavos“. Choreografė Paula Rosolen teigia, kad vėliavos yra integrali mūsų gyvenimo dalis, liudijanti mūsų priklausomybę arba narystę: nuo futbolo komandos iki tautos, nuo religinio judėjimo iki politinės partijos. Vėliavas mojuojame ore ir naudojame komunikuoti jūroje, kai niekas kitas neveikia.

Nors šiandien palydovų ir interneto dėka žmonės gali bendrauti per atstumą realiuoju laiku, vėliavos vis tiek išlieka svarbios trumpiems pranešimams perduoti. Vokiečių komandos dėka teatras taps eksperimentine aikštele, kurioje tyrinėjami esminiai ir itin aktualūs mūsų dienų realijoms komunikacijos principai – įskaitant nesusipratimus ir neteisingai nukreiptą informaciją.

Apie moteris, gravitaciją ir žmonijos likimą

Viena gražiausių įstabaus kūrėjo Alberto Giacometti gyvenimo interpretacijų per genijaus sutiktų moterų – motinos Annettos, žmonos Annette ir prostitutės Caroline – portretus net du vakarus skleisis Klaipėdos dramos teatre. Italų režisieriaus Alessandro Serra ir kerinčios šokėjos Chiara Michelini kūrybinis duetas pakvies pabūti aistringame ir labai tikrame vaizdų ir judesio gyvenime. Judesys čia nėra tik paprastas poslinkis. Tai – giluminė, intymi A. Giacometti skulptūrinėse figūrose įamžinta kokybė, prasiskverbianti į giliausias žaizdas ir atidengianti jų vienatvę ir kenčiantį grožį.

Apie moteris – vienintelę Italijos astronautę S. Cristoforetti ir emigrančių iš Ukrainos, gyvenančių Italijoje – būtį bei buitį kalba ir estų menininkė Kristina Norman, atstovavusi Estijai 2009 m. Venecijos bienalėje. Poetinis-dokumentinis spektaklis „Lengvesnė nei moteris“ pasakoja apie gyvenimo sunkumų įveikimą tiesiogine ir netiesiogine prasme. Tačiau šios moterys nesiskundžia dėl jas užgriuvusio kitų žmonių gyvenimų svorio. Priešingai, jos – net ir be kosmoso – gali įveikti gravitaciją. Kaip tai įmanoma ir kokį vaidmenį darbas vaidina žmogaus gyvenime – tai klausimai, kuriuos savo kūrinyje kelia kūrėja.

Premjerą festivalyje pristato ir Klaipėdos lėlių teatras su partneriais „Itim Ensemble“ (Izraelis). Spektaklyje visai šeimai „Didysis sprogimas“ žiūrovai bus sugrąžinti į pradžių pradžią, kai, įvykus Didžiajam sprogimui, susikūrė Visata. O toje Visatoje atsirado daug planetų – vienoje iš kurių ir vyksta spektaklio veiksmas. Šiame klestinčios visuomenės, miestų ir kultūrų pasaulyje mes stebime mažo roboto ir jo šuns gyvenimą, kol vieną dieną jiems iškyla pavojus: pradeda lyti. Kaip šis metalo ir įvairių elektros prietaisų pasaulis reaguos į vandenį? Ar vanduo jį sunaikins? Kas nutiks robotui ir jo šuniui per šią klimato kaitos tragediją? Šiuo konkrečiu momentu žmonijai reikia užduoti sau klausimą ne tik apie tai, kaip atsirado gyvybė, bet ir kaip ji pasibaigs.

Festivalio renginiai organizuojami, vadovaujantis SAM rekomendacijomis dėl renginių uždarose erdvėse.