Kultūra

2020.08.30 09:49

Valkininkų „Pušelė“ vėl atveria duris, bet specialistai įsitikinę: neradus išeities, garsioji freska išnyks

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.08.30 09:49

Naujuosiuose Valkininkuose kone pusę amžiaus – nuo 1969 metų – veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija „Pušelė“, o paskui – ligoninė ir liūdnai pagarsėję „Spenglos“ vaikų globos namai. 1969–1972 metais dailininkai Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė joje kūrė freską. Šiuo metu freskos likimas nėra aiškus.

„Be sprendimo niekas nepasikeis, tik vėl skambės tuščios šnekos, o freska toliau fiziškai nyks, kol išnyks“, – kalbėjo menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė.

„Architektas Zigmas Liandzbergis buvo taip suprojektavęs pastatą, kad freską buvo galima matyti iš kiemo, vakarais ją stipriai apšviesdavo saulė ir būdavo labai gražu“, – LRT.lt pasakojo B. Žilytė. Pasak jos, po renovacijos 2009 metais, per kurią langai buvo sumažinti, freska tapo ne tokia matoma. Tuo įsitikino ir vietoje lankęsi LRT.lt žurnalistai.

2015 metais Naujųjų Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ sienų tapyba paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. „Iš pradžių freska buvo saugoma, buvo barjeras padarytas, kad vaikai nesiglaustų prie sienos, vėliau ir tą barjerą nuėmė“, – LRT.lt teigė B. Žilytė.

Freską įtraukus į paveldo sąrašą, buvo parengtas restauravimo projektas ir pateiktas Kultūros paveldo departamentui. Projektui buvo skirtas finansavimas. Deja, restauravimo darbams nespėjus prasidėti, Valkininkų „Pušelė“ Santaros klinikų, kurioms ir priklausė, sprendimu 2017 metų gruodį buvo uždaryta.

Projektą parengusi restauratorė Indrė Valkiūnienė LRT.lt tvirtino, kad daugiausia žalos freskai padarė vaikų rankos: „Daugiausia tai mechaniniai pažeidimai, padaryti piktybiškai. Kai pažeidžiamas paviršius, pažeidžiama plėvė, ji po truputį pradeda lukštentis. Šiek tiek pažeidimų atsirado ir dėl drėgmės, yra ir konstrukcinių plyšių, atsiradusių sėdant pamatui. Architektūra sugadinta – paleistos žemiau lubos, langai pamažinti.“

Konkursą išsinuomoti patalpas laimėjęs senjorų namų „Pušelė“ steigėjas Vytautas Gricius tvirtina, kad pirmi senjorai čia bus apgyvendinami dar šiais metais. Kelerius metus sanatorijos pastatai buvo nenaudojami, nes konkurso antros vietos laimėtojai buvo padavę pirmos vietos laimėtojus į teismą.

Taip pat skaitykite

Paklaustas apie planus dėl freskos, V. Gricius atsakė lakoniškai. „Nieko neplanuojame su ja daryti. Tai paveldo specialistų reikalas – jie buvo planavę restauruoti. Pasistengsime išsaugoti tokios būklės, kokios yra. Tegul specialistai vertina jos apgadinimą“, – LRT.lt teigė pašnekovas.

Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas paveldosaugininkas Saulius Korocejus teigė, kad „sutartyje nuomininkai neįpareigoti konservuoti ar restauruoti freskos“. Pasak pašnekovo, planuojama su nuomininkais susitikti ir aptarti šį klausimą.

Įstatymų tvarka numato, kad nuomininkai turi užtikrinti esamą freskos būklę. „Pagal sutartį, jei jie norės tose patalpose, kur yra freska, vykdyti remonto darbus, turės tartis su mumis ir Paveldo departamentu. Jie įpareigoti leisti paveldo specialistams atvykti ir tikrinti freską. Tikrinti galiu tiek aš, tiek Alytaus skyrius“, – LRT.lt tvirtino S. Korocejus.

„Mes esame labai suinteresuoti išsaugoti, patys finansiškai negalime įgyvendinti restauravimo darbų“, – teigė Varėnos savivaldybės atstovas. Pasak konservavimo ir restauravimo projektą parengusios I. Valkiūnienės, viso projekto išlaidos sudaro ne daugiau kaip 100 tūkstančių eurų, o 2015 metais buvo skirta 80–90 tūkstančių eurų.

„Buvo planų projektą įgyvendinti, tačiau dėl koronaviruso iškilo naujų prioritetų“, – tvirtino S. Korocejus. Šiemet Kultūros paveldo departamentui teikti paraiškas dėl konservavimo, restauravimo projektų galima iki spalio 1 dienos. „Į spalio 1 dienos šaukimą teikti projekto neplanuojama – Santaros klinikos neperdavė dokumentų, kur yra konservavimo ir restauravimo metodikos“, – kalbėjo savivaldybės atstovas.

Pašnekovas neatmeta galimybės finansavimą gauti iš kitų skelbiamų konkursų, iš kitų šaltinių. „Panašiausia, kad ateityje mes teiksime paraišką, bet ir nuomininkai turėtų finansiškai prisidėti“, – teigė S. Korocejus.

Paveldosaugininkas kasmet atvažiuoja apžiūrėti freskos ir fiksuoja jos būklę. „Nesu polichromijos ekspertas, bet nesu pastebėjęs, kad irimas toliau smarkiai vyktų. Kol kas stengiamės bent palaikyti mikroklimatą“, – teigė jis.

„Turime 5 balų sistemą, šios freskos būklę vertinčiau 2–3 balais. Būklė negerėja, bet gal ir neblogėja, – sakė S. Korocejus. – Pernai ir užpernai būklė šiek tiek blogėjo, nes patalpos buvo nešildomos. Šiemet tas korpusas buvo šildomas.“

Pasak I. Valkiūnienės, nėra kitų freskos apsaugojimo būdų nei konservavimas, – jei dažai lupasi, jie lupsis toliau. „Pirmiausia žala yra daroma, jei klimatas negeras, drėgmės patenka – reikia pašalinti šias priežastis. Po to jau patį medžiagiškumą konservuoti, kad bent kurį laiką nieko jam neatsitiktų“, – LRT.lt tvirtino restauratorė.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras LRT.lt teigė, kad šios freskos būklę vertina Alytaus teritorinis skyrius. Paveldo objektų būklė vertinama kas penkerius metus.

Kūrinio originalo likimas lieka neaiškus. Tuo metu B. Žilytė džiaugiasi, kad 2017 metais verslininkas, projekto „Vilniaus galerija“ sumanytojas Audrius Klimas ėmėsi iniciatyvos ir su komanda skaitmeniniu formatu atkūrė visą freską. Procese dalyvavo ir pati autorė. „Tai tarsi antrą kartą sukurtas autorinis kūrinys“, – LRT.lt teigė A. Klimas.

A. Klimas siūlė dar vieną idėją – suradus kūriniui tinkamą ir žiūrovams prieinamą erdvę sanatorijos freską perkelti padalytą į segmentus. Jis siūlė ją konservuoti, tačiau pažeidimus palikti. „Pasaulyje esu matęs tokių dalykų, kad pažeidimai paliekami. Tai yra paminklas laikmečiui, parodantis, kas gali nutikti su mūsų saugomomis vertybėmis. Ar tai tikslinga, ar naudinga, turi spręsti paveldo specialistai“, – tvirtino pašnekovas.

„Man asmeniškai labiau norėtųsi, kad tapyba liktų savo vietoje, tačiau tam reikia tikrai daug pinigų. Freskos savininkas turėtų sulaukti labai stiprios valstybinės ir ES finansinės injekcijos, kad apsimokėtų suvaržyti savo patalpų funkcijas, galbūt suprojektuoti kitą koridorių ar įėjimus, užkonservuoti ir atidžiai saugoti patį kūrinį“, – LRT.lt komentavo menotyrininkė A. Aleksandravičiūtė.

MO muziejaus kavinės sieną šiandien dengia naujas konceptualus objektas – dalis A. Klimo skaitmeniniu būdu atkurtos freskos. „Žilytė tai vertina kaip savo kūrinio atgimimą, kaip šiuolaikinį kūrinį, gimusį iš kūrinio. Šis objektas genetiškai susijęs su paveldu, bet nėra jo pakaitalas“, – sako menotyrininkė.

A. Aleksandravičiūtė freskos originalą vertina kaip enciklopedinį Lietuvos 20 amžiaus antros pusės kultūros istorijos reiškinį ir jos veidrodį. Pati B. Žilytė LRT.lt tvirtino, kad liaudies pasakos ir išgalvota mitologija sėkmingai edukavo sanatorijoje gydomus vaikus.

„Mums buvo svarbu, kad jie suvoktų, kad gyvenimas žemėje – ne vien buitis, kad neužtenka valgyti, miegoti, rūpintis savo gerove, kad yra aukštesnių dalykų“, – pasakojo autorė.

Ji prisimena, kaip kartu su A. Steponavičiumi tapant freską tarp darbą stebinčių vaikų užsimegzdavo netikėti pokalbiai. „Kad ir kur dirbtum, vaizduotė ir kūrybiškas labai svarbu. Mes džiaugėmės, kad juos kreipiame gilintis į pasaulio sudėtingumą“, – kalbėjo menininkė.

Kaip sako A. Aleksandravičiūtė, freskos liūdną likimą lėmė daug veiksnių. Vienas jų – tik neseniai susiformavęs požiūris į 20 amžiaus meno objektus kaip į paveldą: „Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje reikėjo pirmiausia skubiai gelbėti barokinį palikimą ect., o sovietinis rūpėjo tik Grūto parkui.“

Menotyrininkė yra tikra, kad „jei būtų paprasta sugalvoti išeitį, ji jau seniai būtų buvusi priimta, tačiau be vieno ar kito neišvengiamai brangaus ir konkretaus valstybinio sprendimo niekas nepasikeis, tik vėl skambės tuščios šnekos, o freska toliau fiziškai nyks, kol išnyks.“