Kultūra

2020.08.15 21:58

Unikalus Ričardo Šileikos irimas, alibi ir tapatybė

Paroda Vilniaus fotografijos galerijoje
Agnė Narušytė, „7 meno dienos“2020.08.15 21:58

Prie įėjimo į Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą.

Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Tačiau jo objets trouvés nė kiek nesiurrealistiški. Tai nėra užuominos į baubus dauginančią pasąmonę. Ričardo rasti ne objektai, ne daiktai, o daikteliai pakeri net skeptikus – nepastebėtu grožiu ir menininko galia po kojomis rasti stebuklą. Akimirksniu perskaityti to dalykėlio, kuris mums kadaise tarnavo, paskui jau nebe, vertę. Kad tai pamatytume ir mes, akis į parduotuvių vitrinas kreipiantys mirtingieji, prireikia šiek tiek manipuliacijų. Minties, kad degtukų dėžutė gali būti pakankamas „baltasis kubas“. Geležėlės fotografavimo baltame fone ir išdidinimo, tarsi įteikiant žiūrovui mikroskopą. Ir visų įtraukimo į tupėjimo performansą – draugai ir pažįstami žino, kad sutikus Ričardą gali tekti patupėti. Ir gan ilgai – kol suveiks specialiai uždelstas fotoaparato užraktas.

Tupėti teko ir man – nuotrauka priminė, su kuo ir kada. Galiu patvirtinti, kad visa, ką Ričardas užrašė šalia šios kolekcijos, yra tiesa – taupi tupėjimo filosofija. Tupėjimui prireikia sveikatos. Tupėdamas tikrai negali pūstis. Negali ir smurtauti. Tupėjimas būna gan trumpas, bet šis pasyvus veiksmas užmezga bendrystę. Ne tik su tais, kurie tupi šalia, bet ir su tais, kurie kada nors tupėjo ar tupės. „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį, nesaistoma nei kraujo, nei naudos ryšiais, tik mažyte avantiūra. Kaip ir tie, kuriems Ričardas siuntinėja atvirlaiškius su vaizdu ir tekstu, keistai vienas kitą papildančiais. Ir tie, kuriems jis mobiliuoju telefonu atsiunčia ryto (daug kam per ankstyvo) įspūdį. Kaip ir tie, kurie jam neša smėlį iš viso pasaulio, ir tie, kuriems jis išdalina smėlį, dailiai sufasuotą į maišelius.

Ričardo bendrijos išsklidusios ir laike, suleidusios šaknis į dabar jau romantizuojamą 10-ąjį dešimtmetį, kada visiems teko mokytis, kaip kurti meną be medžiagų, be finansavimo, tiesiog iš dabarties akimirkos ir blyksnio. Apie tai priminė ir galerijoje pardavinėjama pirmoji Šileikos poezijos knygelė „Kalvaratas: Eilėraščiai“ (V. Oškinio leidykla, 1992) – paprastutė, be jokio dizaino. Tas bedizainiškumas dabar net tapo madingas. Tada tiesiog nebuvo iš ko. Dabar toji knygelė atrodo kaip gerai išlaikytas vynas, kurio atėjęs į parodą galėjai paskanauti nemokamai arba sumokėjęs „ne pagal išgales“ (ar pagal jas, ar tiesiog tiek, kiek negaila).

Kaip tupėjimas buria Ričardo pažįstamus į žinančiųjų šio veiksmo poveikį bendriją, taip jo randami niekučiai – papuošalai, iki mažų galiukų išpaišyti pieštukai, sagos, monetos, spyruoklės, nuotraukėlės ir kitkas – buria tuos, kurie niekada nesusitiks ar gal ir susitiko, bet nieko nežino apie šią bendriją. Juk tie daikteliai – jų gyvenimo nuotrupos. Iškritusios ne tik iš kišenės, bet ir iš galvos. Ne išmestos, nes juk nesurinko jų Ričardas sąvartyne. Tiesiog mūsų nemačiomis kasdien numetamos laiko skaidulos. NE-turtas, kurio dažniausiai net negaila – ar bent mažiau gaila nei išslinkusių plaukų. „Mažosios galerijos“, kurias galima kilnoti iš miesto į miestą tiesiog susidėjus į kišenę, yra pasąmoninio kultūrinio sluoksnio ekspozicija. Ne tik pačiam Ričardui, bet ir kitiems jų atidarymo veiksmas primena vaikystės „sekretus“ – kaskart nežinai, koks stebuklas sužibės. Tikėtina, kad kas nors čia ras ir „savo“ daiktą. Su visomis prustiškomis pasekmėmis.

Bet dabar jų visų savininkas – Ričardas. Kaip ir geležėlių. Jis jas renka taip seniai ir turi jų tiek daug, kad net pats pasivadina Geležėle. Kažkur turiu tokią vizitinę kortelę. Ir jo elektroninis paštas toks. Geležėlė – turtas, bet tik vaikui ar nuostabos meistrui. Jei kokiame modernistiniame koliaže mus žavi akivaizdus funkcijos praradimas, kadaise naudingo daikto tarnystė estetikai, tai čia visai kitaip. Vilniaus gatvėmis vaikštinėjančio Ričardo rastos geležėlės jau taip sutryptos ir aptrintos, kad buvusią funkciją, net viso pirminio daikto pavidalą sunku atspėti. Kaip tik tai jam (ir man) gražu.

Gal tos geležėlės ir sukosi „didžiuosiuose ar mažuosiuose mechanizmuose“, bet dabar jos jau tėra raizginiai, tirpiniai, rėžtiniai, lyg plūduriuojantys, lyg skriejantys padarai, kartais žiūrintys, kartais griebiantys, uodeguoti ir velniški, brangakmenių inkrustacijos ar techninis ažūras. Bet visada – lyg sugautos tarp dabar ir kadaise, nes viena jų kontūro pusė dar gana griežtai apibrėžta, o kita – ką jau ten, pranykstanti praeities miglose. Dar ir neaiškios spalvos – tik Ričardo Geležėlės dėka pamačiau, kiek rūdys turi atspalvių, nuo gintaro iki smaragdo. Geležėlė kažkam priklausė ir kažkuo buvo, bet Ričardui tai nebesvarbu: „Dabar ji absoliuti, aptikta unikalios irimo stadijos.“ Turbūt nebereikia nė sakyti, kad geležėlės yra laiko grynuoliai – laiko ir ardančio, ir kuriančio. Menininkui belieka tai atpažinti.

Bet ne. Žodis „belieka“ čia netinka. Kitam (kad ir man) kai kurie radiniai irgi gražūs. Bet kitaip. Jie nebūna kitų atsikratiniai, išskiriantys laiko serumą ir tvykstelintys šia akimirka. Iš man pažįstamų menininkų tik Šileika tokius randa. Tai nepasirodo niekam kitam. Jei kas renka ką nors (tik šiukštu – ne geležėles), tai kitaip. Gal ironiškai, gal postmoderniai ar analitiškai. Kaip renka Ričardas, geriausiai pasako jis pats: „Ne, su grybavimu nelyginkite, tai absoliuti kvailystė. Geležėlių niekada nerasi, kai užsigeisi. Niekada neaptiksi, kur iš anksto tikėsies.“ O kaip rasi tas geležėles, tas naudingas nuobiras? Nagi visai paprastai – pakaks būti Ričardu Geležėle. Nes jis – radinių minimalaus perdirbimo į kūrinius meistras. Kalbos fotografas ir fotografijos kalbininkas. Performansų įkalbinėtojas.