Kultūra

2020.08.16 20:39

Režisierė Yana Ross: teatrui kenkia keistai iškreipta politkorektiškumo sąvoka

Andrius Jevsejevas2020.08.16 20:39

Rugpjūčio 18–22 d. įvairiose Vilniaus teatrinėse erdvėse įvyks šįmet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiančių teatro režisūros magistrantų baigiamųjų darbų premjeros. Tai precedento neturintis atvejis, kuomet lietuvių režisieriai savo baigiamuosius darbus kuria bendradarbiaudami su Suomijos ir Islandijos teatro akademijų studentais aktoriais.

Apie lietuvių teatro išskirtinumą, šiuolaikinės visuomenės iššūkius kūrybiškumui ir pirmuosius jauno kūrėjo žingsnius profesionaliame teatre pasakoja penkių režisierių – A. Obcarsko, U. Bartoševičiūtės, A. Gornatkevičiaus, L. Židonytės ir N. Jasinsko – kursui vadovaujanti Lietuvoje ir užsienyje pripažinta teatro menininkė Yana Ross.

– Kokie teatrinės kūrybos ar teatrinės patirties elementai, tavo nuomone, labiausiai nuvertinami šiuolaikiniame teatre?

– Pradėkime nuo klausimo, o kas gi tas šiuolaikinis teatras? Juk gali būti įvairių jo krypčių, tai gali būti konservatyvus, radikalus, progresyvus teatras, bet jeigu spektakliai statomi čia ir dabar, šiuo laiku, tai ir Antika, ir Friedricho Schillerio dramų pastatymai savo laiku reprezentavo šiuolaikinį teatrą.

Mano galva, šiuolaikinio teatro esminės vertybės yra mintis ir mūsų ryšys su dabartiniu pasauliu. Šiuolaikiniam teatrui, jo sklaidai labai kenkia keistai iškreipta politkorektiškumo sąvoka. Tą dabar matau jau ir Šiaurės šalių, kuriose teko nemažai dirbti, jaunimo gretose: pavyzdžiui, Suomijoje aktoriai net ir repeticijų metu paniškai bijo vienas kitą paliesti arba pastumti, nes tai gali būti interpretuojama kaip tam tikra agresijos apraiška. Manau, tokiomis aplinkybėmis iškyla pavojus prarasti gebėjimą kritiškai mąstyti ir atskirti kompleksinę intelektualinę žinutę, estetinę kalbą nuo vienpusiškos propagandos arba kastruoto amebiško organizmo gyvenimo. Žiūrovams, dažnai susiduriantiems su savicenzūros paveikta menine kalba, perskaityti tokius dalykus tampa vis sunkiau.

Svarbu paminėti dar ir tai, kad šiuolaikiniame teatre bent iš dalies mažiau dėmesio kreipiama į profesionalumą. Kalbu, visų pirma, apie europinį teatro landšaftą. Dažnai tenka stebėti spektaklius, pasižyminčius blogu ritmu, nuobodžiomis vienakryptėmis koncepcijomis. Arba teatras tampa vienos minties ruporu. Kitas kraštutinumas: lietuvių teatre nuvertinamas repertuarinis teatras, o juk tai vienintelė alternatyva greitai iškepamai, suvartojamai ir išmetamai teatrinei „produkcijai“. Skandinavijoje ar daugelyje Vokietijos teatrų (gal tik išskyrus kai kurias Berlyno, Miuncheno ir Hamburgo scenas) vyrauja tokia tendencija: per sezoną „iškepama“ virš 20 premjerų, iš kurių kito sezono repertuare lieka vos dvi–trys.

– Kuo tave traukia pedagoginis darbas su jaunais teatro profesionalais?

– Jau penkerius metus dirbu su studentais Suomijoje, dėstau Islandijoje, o dabar buvo galimybė išbandyti ir „ilgesnę distanciją“ su penkiais teatro režisūros studentais. Labai džiaugiuosi, kad toks iššūkis mano gyvenime atsirado! Pati turėjau puikių dėstytojų, su kuriais bendraudama supratau, kad jie moko ne tik technikos ar profesinių instrumentų naudojimo, bet ir pasaulėžiūros: kaip laisvai ir drąsiai gyventi, kaip būti nepriklausomu nuo kitų žmonių nuomonių. Turbūt man jau atėjo metas perimti estafetę iš savo dėstytojų ir dalytis patirtimi su jaunąja karta.

– Kaip manai, kokie charakterio bruožai, temperamento savybės, žinios ar įgūdžiai svarbiausi jaunam teatro režisieriui?

– Svarbiausias dalykas mūsų profesijoje yra kantrybė. Ir tai galioja ne tik jaunam žmogui. Nuo to priklauso, kiek ir kokių iššūkių gali kelti sau ir savo profesinei veiklai. Aktoriai dirba įvairiai: su vienais jų gali tikėtis greito rezultato, o po to stebėti, kaip jis nuobodžiaudamas laukia, kol jį pasivys kiti, o kai kurie kankinasi, ieško ir „iššauna“ žymiai vėliau. Bet iš esmės režisieriaus darbas yra sulaukti, kada aktorius „pribręs“, ir sugalvoti, kaip praturtinti repeticiją, kad kūrybinis procesas judėtų link gero meninio rezultato.

Be to, kaip ir daugelyje kitų profesijų, reikalingas geras išsilavinimas, reikalingi žmonės, kurie domisi pasauliu, o ne tik pačiu savimi. Būtina turėti tam tikro nuolankumo, smalsumo, nes režisieriaus kūrybiniame darbe kalba eina ne apie režisierių, o apie kitus. Režisierius tik transliuoja, kuria, renka kūrybines dovanas iš kolegų, bendradarbių.

– Jau ilgą laiką dirbi teatre Lietuvoje, bendradarbiauji su lietuvių aktoriais, vadovauji teatro režisierių kursui. Kaip manai, ar galima kalbėti apie lietuvių teatro mokyklą? Kokia, tavo nuomone, didžiausia lietuvių teatro stiprybė ir didžiausia silpnybė? Ar egzistuoja kokie nors stereotipai apie lietuvių teatrą užsienyje?

– Galima kalbėti apie lietuvių teatro bruožus arba Lietuvos aktorių kultūrą. Bet ne apie mokyklą. Daugelis Lietuvos aukštosiose mokyklose, rengiančiose scenos meno profesionalus, dėstomų dalykų man primeną savotišką žaidimą „sugedusiu telefonu“ tarp Michailo Čechovo ir Konstantino Stanislavskio. Bet lietuvių aktoriams būdinga labai įdomi ir stipri organika, susijusi labiau su žmogaus ar tautos tam tikru charakteriu. Lietuviai užsispyrę, jie kovoja už spektaklį. Dirbdama su lietuvių aktoriais žinau, kad jie nepaves, nepasiduos, nepuls į isteriją ir be reikalo nedemonstruos savo ego. Manau, tai yra mažos šalies privalumas.

Kita vertus, norėtųsi, kad mūsų aktoriai daugiau keliautų ir įgytų patirties ne tik teatre. O taip pat – kad skaitytų ir dalyvautų visuomeniniame gyvenime, orientuotųsi politiniuose kontekstuose, turėtų aiškią pilietinę poziciją ir nebijotų prisiimti už ją atsakomybės.

– Kokių žmogiškųjų savybių ir profesinių gebėjimų ieškai aktoriuje, su kuriuo leidiesi į bendrą kūrybinį kelią?

– Dirbdama su aktoriais tikiuosi iš jų plačios pasaulėžiūros, atvirumo, intelekto, empatijos, smalsumo. Kaip bebūtų keista, kokioje nors šalyje susitikus talentingą aktorių dažnai išnyksta bet kokie kultūriniai skirtumai ir užsimezga stiprus žmogiškasis ir kūrybinis ryšys. Dar man labai svarbu, kad aktorius nebūtų „solistas“. Tokių esama nemažai, juos labai įdomu stebėti scenoje, jie turi itin stiprią energetiką, tačiau jiems paprastai nebūna įdomus scenos partneris. Toks aktorius – ne man.

– Lietuvoje jaunas, studijas baigiantis ir savarankišką kūrybinį kelią pradedantis režisierius tarsi turi du kelius: ieškoti galimybių dirbti valstybiniame teatre su stacionaria trupe arba bandyti burti žmones aplink save ir gyventi nuo valstybinių institucijų mažiau priklausomą kūrybinį gyvenimą kaip nepriklausoma trupė. Kuris kelias, tavo galva, perspektyvesnis? Kokie vieno ir kito kelio privalumai ir trūkumai. Galiausiai, kokius dalykus turėtų žinoti ir suprasti jaunas teatro menininkas, baigiantis studijas ir besirengiantis įsitraukti į Lietuvos teatro rinką?

– Nematau didelio skirtumo. Ar dirbsi valstybiniame teatre, ar su savo komanda – režisierius vis vien turi būti lyderis, vedantis kūrybinę komandą į priekį. Tai yra unikali šios profesijos savybė. Jei ją turi, tikėtina, kad pakankamai sėkmingai gebėsi dirbti bet kokioje institucijoje. Dar savo vietą po saule padeda rasti kantrybė ir užsispyrimas, svajonių ir ambicijų turėjimas bei gebėjimas susiformuluoti tikslą bent porai metų į ateitį.

Jaunas kūrėjas, norėdamas rasti savo kelią, savo vietą, turi išbandyti viską. Pavyzdžiui, man buvo labai įdomu savo kūrybinį kelią pradėti Niujorko eksperimentiniame teatre „P.S. 122“, į kurio 82 žiūrovus talpinančią salytę rinkdavosi nuostabi publika, ateidavo teatralai, festivalių vadovai. Bet po kurio laiko supratau, kad man reikia erdvės, ilgo repeticijų proceso, norėjau dirbti su didesnio biudžeto pastatymais ir naudotis tais resursais, kuriais disponuoja valstybiniai teatrai Europoje.

Dirbdama JAV ilgainiui labai pavargau nuo būtinybės pačią save prodiusuoti ir užsinorėjau būti tiesiog kūrėja, o ne finansinės paramos ieškotoja ir vadybininkė, nes tai atimdavo labai daug brangaus kūrybinio laiko. Bet kokiu atveju, režisieriaus darbo esmė ir tikslas yra sukurti gerą spektaklį. O pagrindinės Europos scenos, įskaitant ir Lietuvos teatrus, pasirūpina, kad turėčiau visišką kūrybinę laisvę.

– Ačiū už pokalbį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.