Kultūra

2020.08.16 10:29

Donatas Puslys. Kaip ungurys padarė įtaką Freudui ir moderniosios psichoanalizės raidai

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.08.16 10:29

Na jau, knyga apie žuvis tai jau tikrai ne man, pamaniau sulaukęs rekomendacijos perskaityti švedų rašytojo Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“.

Nesu žvejys, be to, negaliu priskirti savęs ir tai kategorijai skaitytojų, kuri domėtųsi gamtos mįslėmis ir įdomybėmis. Vis tik pasidarė smalsu, kas gi šioje debiutinėje P. Svenssono knygoje yra tokio, kad ji 2019 metais buvo apdovanota prestižiškiausiu Švedijoje literatūriniu Augusto apdovanojimu. Dabar, užvertęs paskutinįjį knygos puslapį, drąsiai galiu teigti, kad šis kūrinys tapo kol kas pačiu netikėčiausiu ir didžiausiu literatūriniu šių metų atradimu.


Savosios Sargasų jūros beieškant

Kodėl kultūros ir meno žurnalisto „keista ir moksliukiška“ knyga apie ungurius kelia tokias bangas? Štai tokį klausimą savo tekste, apžvelgiančiame P. Svenssono bestselerį, kėlė ir laikraštis „The New York Times“. Vienas iš galimų atsakymų esą yra tai, kad mokslines mįsles autorius gliaudo visiems suprantamai, nenuobodžiai, o kartu ir demonstruodamas literatūrinę meistrystę. P. Svenssonas aptaria tai, kaip ungurio mįslė ir bandymas atsakyti į klausimą, kur ir kaip dauginasi ši žuvis, eilę amžių traukė didžiųjų mokslo žmonių nuo Aristotelio iki Freudo dėmesį.

Ungurys ištisus amžius vedžiojo juos už nosies taip kartu bylodamas apie mūsų pažinimo ribas, apie vis tobulėjančių mokslinių pažinimo metodų ribotumą ir net technologinės pažangos bejėgiškumą susidūrus su, rodos, paprasčiausia žuvimi.

P. Svenssonas pasakoja apie tai, kaip Aristotelis analizuodamas ungurį dėlioja empirinio mokslo pamatus ir net kelia hipotezę, kad nesėkminga devyniolikamečio Siegmundo Freudo mokslinė komandiruotė į Austrijos ir Vengrijos imperijai tuomet priklausiusio Triesto miesto mokslinių tyrimų stotį, kur jis turėjo surasti ungurio sėklides, pakeitė jo mokslinį kelią. Būtent bergždi bandymai skalpelio ir mikroskopo pagalba rasti atsakymą, anot pasakotojo, ne tik privertė S. Freudą susidurti tiek su savo paties, tiek su gamtos mokslu ribotumu, tačiau ir leido suprasti, kaip giliai po paviršiumi slypi kai kurios tiesos. Taip ungurys, kuris nuo S. Freudo slėpė savo seksualumą, esą padarė įtaką ir moderniosios psichoanalizės raidai.

Ungurio mįslė P. Svenssonui yra pretekstas kalbėti ne tik apie mokslą, tačiau ir apie tai, kaip skirtingos kultūros siekė ne mokslinio, o mitologinio ungurio kilmės paaiškinimo, kaip skirtinguose kraštuose formavosi ungurių žvejybos tradicijos ir kaip, pavyzdžiui, ungurių žvejybos klausimas įsipynė į Šiaurės Airijoje kilusį karinį konfliktą, o jo gimtojoje Švedijoje šių žuvų žvejybos teisės tapo neatsiejamos nuo galios santykių ir socialinės hierarchijos įtvirtinimo.

Į pasakojimą autorius meistriškai įpina su unguriais susijusius istorinius faktus iš Senovės Romos, pirmųjų krikščionybės amžių ar JAV kūrimosi pradžios, kaip čiabuvio Tiskvantumo iš patušetų genties dovanoti unguriai ir perduotos jų žvejybos žinios išgelbėjo gyvybes nuo bado kenčiantiems anglų kolonizatoriams. Tačiau kodėl tuomet ungurys netapo reikšminga amerikietiškos mitologijos figūra ar Padėkos dienos simboliu, kurio vietą užėmė kalakutas?

Pasakodamas apie europinio ungurio gimimą Sargasų jūroje, jo kelionę Europos krantų link, patiriamas metamorfozes ir galiausiai paskutiniąją kelionę atgal į pradžios tašką, P. Svenssonas kelia svarbius filosofinius klausimus apie atmintį ir apie mūsų laiko ir laisvės suvokimą, santykį su namais. Kalbėdamas apie drastiškai pastaraisiais metais sumažėjusį Europą pasiekiančių stiklinių ungurėlių, o tai yra viena iš ungurio vystymosi stadijų, skaičių, P. Svenssonas kviečia skaitytojus susimąstyti apie žmogaus vietą gamtoje, jo šiandieninį destrukcinį santykį su kūrinija.

Tačiau visa, kas pasakyta iki šiol, būtų tik dalinis mįslės, kodėl švedų autoriaus knyga apie ungurius kelia tokias bangas visame pasaulyje, įminimas. Paskirus mokslinius, istorinius, mitologinius pasakojimus apie ungurius į vieną giją suriša asmeninė paties autoriaus istorija. Ši istorija, atskleidžianti skaitytojui pasakotojo vaikystę, kai jis kartu su tėčiu mokėsi ungurių žvejybos ypatumų, veda į svarstymus apie tėvo ir sūnaus santykį. Tiksliau sūnui tai yra proga geriau pažinti savo tėtį.

Ar jis, vesdamasis sūnų į žvejybą, tęsia šeimos tradiciją ar veikiau siekia kompensuoti tai, ko pats negavo iš savojo tėvo? Ką jo tėčiui reiškė namai ir kur driekėsi jų ribos? Lygiai taip pat kaip kad nagrinėjo ungurio kilmės klausimą, pasakotojas aptaria ir savo tėčio kilmės klausimą. Ir čia ungurių žvejyba, o tiksliau tam tikrų žvejybos vietų, rezervuotų klubo nariams, neprieinamumas, pasakotojui tampa pretekstu aptarti ir tėvo socialinę kilmę bei socialinių klasių transformacijas keičiantis pačiai Švedijos visuomenės socialinei struktūrai.

Kaip liudijo pats P. Svenssonas, ši knyga jam tapo galimybe ne tik atskleisti ungurio kelią iš ir atgal į Sargasų jūrą, bet ir ieškoti savosios Sargasų jūros. Kartu ši knyga yra ir jautrus atsisveikinimas su nuo vėžio mirusiu tėčiu. Jei ne tėčio mirtis, jis nebūtų ėmęsis šios knygos rašymo, pripažįsta P. Svenssonas.

Vaizdai iš vaikystės

Su savo mirusiu tėčiu atsisveikina ir kito skandinavų rašytojo, norvego Jono Fosse apysakos „Rytas ir vakaras“ herojė Signė. Minėtoji apysaka yra vienas iš kūrinių, patekusių į trumpų šio rašytojo ir dramaturgo prozos kūrinių rinkinį „Vaizdai iš vaikystės“. Leidyklos „Aukso žuvys“ serijoje „Keliautojai laiku“ išleista knyga yra pirmoji galimybė lietuviškai susipažinti šio vieno garsiausių ir savičiausių Norvegijos autorių kūryba.

Pirmoji knygos dalis – trumpi autobiografiniai „Pasakojimai iš vaikystės“, pagal kuriuos pavadinta ir visa knyga, gimė dešimtojo dešimtmečio pradžioje kaip literatūrinis eksperimentas. Autorius teigia, kad tiesiog bandęs prisiminti kuo daugiau vaikystės nuotrupų ir užrašyti visus atsiminimus ant popieriaus. Į knygą jie net ir sudėti tokia tvarka, kokia J. Fosse pavyko juos atgaminti. Tiesa, ant popieriaus išguldyti atsiminimai buvo literatūriškai perkeisti taip, kad, anot rašytojo, juose save galėtų atpažinti ir dama iš Japonijos, ir į šeštąją dešimtmetį įkopęs vyras Rusijoje.

Galbūt tai ir yra šių trumpų pasakojimų jėga – kiekvienas tuose atsiminimų blyksniuose esame kreipiami apmąstyti ir savo patirtis apie pirmuosius meilės potyrius ir neretai šias patirtis lydėjusius nusivylimus, apie santykį su pačiais artimiausiais žmonėmis ir neišvengiamai laukiantį išsiskyrimą su jais, pirmąsias akistatas su mirtimi, apie vaikystės svajones ir joms kylančius išbandymus susidūrus su kasdienybe, kurioje dominuoja stipresniojo teisė.

Nuo malonumo užtraukus pirmąjį cigaretės dūmą iki džiaugsmo perpratus sudėtingą filosofinę mintį, nuo svajonių apie stebuklingus žaislus iš užsienio iki jaunatviškų revoliucinių minčių apie neteisingo pasaulio perkeitimą – visi šie įvykiai ir potyriai gula vienas šalia kito tarsi fotografijos į nuotraukų albumą. Šie padriki kadrai kelia klausimą apie atminties ir užmaršties vaidmenį mūsų gyvenimuose. Kaip matuojame laiką – metais ar tokių akimirkų, kurias verta išsaugoti, gausa?

J. Fosse pasakojimuose akcentuojamas asmenybę formuojantis santykis su kitais – ar tai būtų artimiausi šeimos nariai, ar atsitiktinai sutikti pakeleiviai, išryškinantys kartų skirtumus ir dialogo galimybes, dovanojantys netikėtas geranoriškumo pamokas ar priešingai – pademonstruojantys atgrasiąją šio pasaulio pusę. Trumpi J. Fosse pasakojimai yra koncentratas to, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime, ir tai, ko, pasak paties rašytojo, mes dažnai esame linkę nematyti ar pamiršti.

Mane ypatingai sužavėjo paskutinysis knygos kūrinys – jau minėta apysaka „Rytas ir vakaras“, leidžianti skaitytojui pažvelgti į pirmąją ir paskutiniąją pasakojimo herojaus Juhaneso gyvenimo dienas. Tai ypatingo grožio pasakojimas apie žmogaus pastangas susikurti namus atšiaurioje aplinkoje, apie gyvenimo džiaugsmo potyrius sudėtingoje ir varginančioje kasdienybėje, tėvų ir vaikų santykius, prasmę suteikiančias meilę bei draugystę ir tuštumą atveriančias netektis, apie gyvenimo dėsningumus ir atsitiktinumus, apie mūsų pačių susitaikymą su savo laikinumu ir laukiančią akistatą su mirtimi kartu puoselėjant ir anapusybės, kurioje „rasi viską, ką myli, ir nieko, ko nemyli“ viltį.

Kartu tai ir pasakojimas apie tikinčio žmogaus vidinę kovą tarp paveldėtų religinių tiesų ir dėl jų kylančių stiprių abejonių, vedančių dvasinių išbandymų ir ieškojimų keliu. Kas daro gyvenimą vertą gyventi nepaisant visų sunkumų? Šis klausimas persmelkia visą apysakos „Rytas ir vakaras“ pasakojimą.

Tiek P. Svenssonas, tiek J. Fosse dėka nuostabiai jų kūrinius išvertusių vertėjų – Almos Braškytės ir Justės Nepaitės – tapo man džiugiais šios vasaros literatūriniais atradimais. Baltai pavydžiu tiems, kurių dar tik laukia malonumas atrasti šių rašytojų kūrybą.

Donato Puslio knygų apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt