Kaip ir dera daugiabalsiam Lietuvos kultūros elitui, apie pandemijos įtaką meno kūrybai ir visuomenės procesams mūsų vizionieriai, filosofai ir kūrėjai praktikai kalba skirtingai. Vieni sako, kad strimgalviais žengiame į absoliutinės kontrolės epochą, kiti, priešingai, tvirtina, kad kultūra bendrąja prasme praleido progą pasisakyti globaliomis temomis. Nuosaikesnieji siūlo išvadas daryti sulaukus stabilesnio meto.
LRT.lt pristato projektą „Pasaulis po COVID-19“. Specialių publikacijų ciklas mus nukels į netolimą ateitį – kaip atrodys pasaulis po koronaviruso pandemijos?
Gegužė. Karantinas Lietuvoje vėl pratęsiamas, pasaulio valstybių sienos užvertos, o žmonės – užsivėrę namuose. Sutartą valandą platformos „Zoom“ ekrane atsiveria kelios dešimtys langelių, juose – skirtingose šalyse gyvenantys aktoriai. Transliacijos rengėja praneša, kad bus skaitoma Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Miegantys“, kurią nuotoliniu būdu režisavo Oskaras Koršunovas.
Ateityje – neįsivaizduojamos diktatūros
Per karantiną nuotolinio vaizdo platformos tapo masiniu įrankiu, namai virto biurais, mokyklomis. Pasipylė filmuotų spektaklių transliacijos, virtualios ekskursijos po muziejus ir parodas, o ką jau kalbėti apie TV serialus.
Tačiau jei reikėtų įvardyti meno įvykį, kuris bent kiek aplenkė laiką, atvėrė plyšelį ateities, minėčiau M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo „Miegančius“. Skirtinguose žemynuose, laiko juostose gyvenančios scenos ir kino įžymybės, kurias kažkada siejo bendras gyvenimas už geležinės uždangos, susirenka draugėn ir pandemijos aplinkybėmis grąžina teatro stebuklą...
„M. Ivaškevičius kažkokio pranašiško šėlsmo apimtas parašė veikalą, rodos, specialiai skirtą mus ištikusiai pandemijai ir pritaikytą „Zoom“. Neįtikėtina distopija, vykstanti 22 amžiuje, atveria apokaliptinį ateities vaizdą ir parodo, kad dabartinis mūsų gyvenimo būdas galų gale prives prie dar neregėtų diktatūrų, kurios neva gelbės pasaulį nuo demografinio ir ekologinio kolapso“, – taip apie „Miegančius“ atsiliepė spektaklio režisierius O. Koršunovas, likimo ranka vėl pamėtėtas į „priešakines avangardo linijas“.
Futuristinę antiutopiją „Miegantys“ nuotoliniu būdu skaitė aktoriai Lija Achedžakova, Guna Zarinia, Ksenija Rapoport, Grigorijus Gladijus, satyrikas, politikos apžvalgininkas Viktoras Šenderovičius. Tarp jų buvo ir Rusijos teisėsaugos nuteistas režisierius Kirilas Serebrenikovas. Tokio žvaigždyno nepajėgtų surinkti nė vienas pasaulio teatras. O pandemija ėmė ir pasiūlė tinkamą formą susitikti ir kurti.
Pjesę rusų kalba M. Ivaškevičius parašė 2016 metais. Joje vaizduojama ateitis anksčiau atrodė pernelyg nereali, fantastiška. Tarkime, antiutopijoje su pasauliu bendraujama ir net koncertuojama iš namų. Dabar, po ketverių metų, M. Ivaškevičiaus kūrinys įgijo bauginamą prasmę.
„Pandemija, užsidarymas namuose ir ta nežinia, koks bus pasaulis, kai į jį išeisime, parodė, kad tokia ateitis jau čia pat. Tiksliau, į ją jau įžengėme. Karantinas išties leido tam kūriniui suskambėti“ , – taip apie internete pastatytą pjesę LRT.lt yra kalbėjęs jos autorius M. Ivaškevičius.
Gegužės 27-ąją įvyko dar viena nuotolinio spektaklio premjera. O. Koršunovas su panašia aktorių sudėtimi pastatė naujausią M. Ivaškevičiaus pjesę „Alpulys“ pagal Nobelio literatūros premijos laureatės Sviatlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“.
Kelionė į nežinoma
LRT.lt kalbinamas O. Koršunovas teigia, kad pjesių statymas nuotoliniu būdu buvo lyg kelionė į dar nepatirta. O rezultatas – toli nuo tradicinio teatro, nauja forma, kurią dar nelengva apibrėžti.
„Mėginome kurti vientisą spektaklio vaizdinį, koloritą. Panaudojau nemažai teatro elementų, teko tikslinti akcentus, intonacijas, kurti bendrą nuotaiką, sustyguoti tempą, ritmą. Būta ir tikros „teatro scenos rizikos“, juk viskas vyksta online ir aktorius neapsaugotas nuo klaidų. O kur dar techniniai sutrikimai, trukdžiai. Laimei, jų pavyko išvengti. Tačiau tai nėra teatras tiesiogine šio žodžio prasme, tai kažkas kita“, – pabrėžia O. Koršunovas.
Po šio įvykio radosi net naujadarai „zoom spektaklis“, „zoom premjera“.
Anot režisieriaus, pandemija nepasiūlė naujų meno raiškos formų, tik išryškino jau esančias. „Įsigalėjus karantinui jos tarsi pačios pasisiūlė. Kuo labiau ateityje jų prireiks, tuo labiau jos siūlysis. Tai visiškai pakeis kultūros ir meno raišką, pobūdį ir vaizdą“, – įsitikinęs legendinis lietuvių teatro kūrėjas.
Įsigalės visuotinė kontrolė
O. Koršunovo manymu, ne COVID-19 keičia pasaulį – šis jau yra pasikeitęs! Koronavirusas tik atskleidė įvykusius pokyčius.
„20 amžiaus pradžioje siautė ispaniškasis gripas – kur kas pavojingesnis, nusinešęs daugybę gyvybių. Pasaulis į antkrytį nereagavo, jis buvo nutylimas, slepiamas. Tos disciplinos visuomenės, kaip jas įvardijo Michelis Foucault ir Gilles`is Deleuze`as, į pandemiją nereagavo, joms buvo racionaliau tai ignoruoti“, – dėsto režisierius.
Atsiradus naujoms technologijoms, įsigalėjus kontrolės pasauliui, taip pat pasikeitus požiūriui į žmogaus gyvybę ir ekologiją, susiklosčius kitokiems ekonominiams santykiams, kitaip reaguojama ir į katastrofas, pandemijas, tvirtina O. Koršunovas.
„Tai rodo, kad pasaulis tapo humaniškesnis ir higieniškesnis. O kokie čia pavojai? Deja, akivaizdūs: kontrolės visuomenėje nebeliks vietos demokratijai ir mums įprastų laisvių.
Stebėdami koronaviruso prevenciją visoje planetoje, išvydome pavojingą dalyką – kontrolės pasaulis, galima sakyti, visiškai išsipildė. Vyriausybinės institucijos atrado absoliutinio viešpatavimo būdą.
Ateityje mūsų laukia dar didesni išmėginimai, susiję su demografiniu sprogimu ir naujųjų technologijų viešpatija, kuri užtikrins absoliučią kontrolę“, – pranašauja režisierius.
Apie tai, jo įsitikinimu, ir pasakoja M. Ivaškevičiaus „Miegantys“. Spektaklio veiksmas rutuliojasi netolimoje ateityje, pasaulis virtęs keliais dideliais miestais. Žmonių tiek daug, kad jie gyvena pamainomis. Vienoje pamainoje susidaro liberali visuomenė, o kitoje – totalitarinė, vyksta karas.
„M. Ivaškevičiaus pjesėje vaizduojama baisi distopija, tačiau ji daug pasako apie realų kontrolės įsigalėjimą, kuris gali reguliuoti mūsų gyvenseną, amžių, mirtį ir nemirtingumą“, – pabrėžia O. Koršunovas.
Koronaviruso siūlo nepervertinti
Filosofas Gintautas Mažeikis įsitikinęs, kad COVID-19 paskatino naujas socialinės savivaldos ir savivertės tendencijas, nedidelius vartojimo pokyčius, tačiau jo reikšmė yra gerokai menkesnė, nei tikėtasi iš pradžių. O kultūros sferoje COVID-19 pokyčiai – patys mažiausi.
„Ji nespėjo rasti naujos nišos ir komunikacijos būdo, neperprato naujų problemų, nepradėjo aktualiai kalbėti orumo ir bendradarbiavimo krizės temomis, – svarsto kultūros teoretikas. – Pavyzdžiui, dabartinė Lietuvos kultūra yra toli nuo ES politinių aktualijų kritikos, menkai įsitraukė į garbės ir orumo gynimą ar gamtosaugą Lietuvoje. Taigi nepervertinkime COVID-19, nes ekologija, neigiamas žmogaus poveikis aplinkai – antropocenas, – šios temos taip pat niekur nepasitraukė.“
Iki šiol, anot Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, pagrindinė diskusija buvo nukreipta į atminties kultūrą ir tapatybės išgryninimą: savo santykio su istorija, krikščionybe ir sovietija aiškinimą ir partizanų garbės ir orumo gynimą.
„Šios dvi temos yra toli nuo jaunimo tarptautiškumo, mūsų pačių sukurto šiukšlyno ir gamtos nuodijimo, mūsų nepakantos pabėgėliams, mūsų tuščios savimeilės ir menko įsitraukimo į bendrus ES reikalus ir, atitinkamai, nuo kritiško COVID-19 mąstymo.
Liga, vėžys, COVID-19 kultūros sferoje, kaip ir aplinkosauginės avarijos, nėra herojiškos temos ir jomis reikia ne tik išmokti kalbėti, bet ir girdėti“, – reiškia įsitikinimą G. Mažeikis.
Kontaktas saldus kaip medus
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius, buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas nemano, kad COVID-19 pandemija atvėrė naują kultūros epochą. Gal tik pasiūlė visiems pasaulio kultūrininkams aktualią temą. Koronaviruso akivaizdoje visi kalba apie tą patį – izoliaciją, baimę užsikrėsti, netikrumą dėl ateities.
„Tačiau ar įvyko struktūrinių pokyčių, ar viskas perėjo į ekranus, ar fizinis kontaktas galutinai eliminuotas ir mes negrįžtamai pasirinkome virtualybę? Labai abejoju. Istorijoje būta ne vieno lūžio, po kurio daugelis procesų grįždavo į senąją vagą, – teigia A. Gelūnas. – Tarkime, jei tapyba nedingo per Antrąjį pasaulinį karą, – nusijuokia, – matyt, nei ji, nei dainavimas ar šokis nedings ir per COVID-19.“
Per pandemiją tvirčiau jautėsi tos kultūros sritys, kurios buvo labiau pasistūmėjusios skaitmenizavimo linkme. Tačiau muziejininkas nemano, kad skaitmena ir „saugus formatas“ įsitvirtins kaip nauja tendencija.
„Izoliacija, pasinėrimas į „zoomus“, „teamsus“ ir panašius dalykus ilgainiui ėmė varginti, įvarė į kampą ir gerokai išryškino fizinio kontakto vertę. Man regis, per pandemiją žmonės pajuto, kad tikrasis šokis, aktoriaus ar muzikanto buvimo scenoje pojūtis, stovėjimas prieš tikrą, o ne ekraninį meno kūrinį yra saldus kaip medus“, – sako A. Gelūnas.
Tad poslinkiai, anot jo, gali būti dvejopi: įvertinsime, kaip paranku turėti išplėtotą skaitmeną, kita vertus, suvoksime, kokia didelė dovana yra fizinis, tiesioginis sociokultūrinis dalyvavimas.
Kaip keisis lankytojų, žiūrovų įpročiai po pandemijos, anot A. Gelūno, spėlioti pernelyg anksti. Išvadas bus galima daryti, kai visuomenės gyvenimo tėkmė stabilizuosis.
„Galbūt būsime jautresni higienai ir socialiniam kontaktui, apsaugos priemonėms ir saugos reikalavimų paisymui“, – svarsto pašnekovas.
Neapginti, beveik bedarbiai
Per pandemiją kultūros sektoriuje gerokai išryškėjo valstybės vaidmuo. Pasak A. Gelūno, nemažai liberaliai mąstančių žmonių nuogąstavo, kad steitizmas, valstybės dominavimas taps absoliutus.
Šioje panoramoje išryškėjo, kurios kultūros organizacijos jaučiasi stabiliau, o kurios – netvarios, tiesiog vėjo perpučiamos.
„Tad tai diskusijos klausimas kultūros politikos planuotojams, strategams – kokie mechanizmai būtini per panašias krizes?“ – kelia klausimą pašnekovas.
Anot jo, Lietuvoje mestos nemažos lėšos, taip pat ir ekonomikai skatinti per kultūros infrastruktūros statybas. Tai sukėlė aršių diskusijų tarp pastatų šeimininkų ir patalpų nuomininkų „nevyriausybininkų“.
„Nežinau, ką galiausiai visa tai reikš labai nevienalyčiam kultūros sektoriui, tačiau vykusi diskusija, esu įsitikinęs, bus prisimenama, ištraukiama kaip pavyzdys, kad nemaža dalis kultūros sektoriaus veikėjų, ypač nevyriausybininkų, per sunkią krizę jautėsi labai neapginti, beveik tapo bedarbiais“, – pabrėžia A. Gelūnas.
