Kultūra

2020.08.12 19:12

Latvijos ir Estijos rašytojų atstovai: „priverstinė kaimynystė“ sudarė melagingos draugystės įvaizdį

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.08.12 19:12

„Literatūra tapo tokia įvairi kaip džiunglės, pilna įvairiausių augalų ir gyvūnų. Tačiau mes, kaip rašytojai ir kaip skaitytojai, žinome, kurie augalai yra valgomi“, – teigia Estijos rašytojų sąjungos vadovas Tiito Aleksejevas. Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė ir T. Aleksejevas kalbinti LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

– Kokia veikla užsiima jūsų sąjungos? Grubiai tariant, kokia nauda joms priklausyti?

Tiito Aleksejevas (T. A.): – Estijos rašytojų sąjunga vienija 330 narių: rašytojų, vertėjų ir literatūros kritikų. Išgyvename iš savo patalpų nuomos – išsimokame sau algas ir padengiame administracines išlaidas. Valstybė remia mūsų organizuojamus literatūros renginius.

To paties klausimo – koks tikslas priklausyti sąjungai – kartais klausiu savęs, išgirstu jį ir iš sąjungos narių. Tai savitas sutvirtinimas, kaip religijoje, kad esi rašytojas. Rašytojui to nereikia, tačiau tai malonu, tai reiškia, kad priklausai panašiai mąstantiems žmonėms.

Pastebiu, kad prisijungia ir jaunesni žmonės. Tai – ganėtinai neįprasta, nes jaunoji karta nežiūri entuziastingai į įvairias organizacijas, nebent į kokias grupes socialiniuose tinkluose. Tačiau jie laiko, kad priklausyti sąjungai – vertinga.

Savo nariams galime pasiūlyti teisinę pagalbą, kad būtų apsaugotos jų autorinės teisės. Kartais rašytojams kyla problemų dėl užsienio leidyklų. Iš sąjungos lėšų, siūlome stipendijas tiems, kurie turi ekonominių problemų, rūpinamės vienišais rašytojais, neturinčiais artimųjų.

Kažkaip mūsų rašytojų sąjunga išgyveno sovietinį periodą, per kurį daugelis organizacijų buvo diskredituotos. Žinoma, rašytojų sąjungoje buvo komunistų ir visokių keistų žmonių, tačiau pagrindinė srovė visada buvo apsaugoti rašytojus. Net ir tie komunistai, vadovavę sąjungai, bandė apsaugoti rašytojus.

Arno Jundzė (A. J.): – Šiuolaikinė Latvijos rašytojų sąjunga – profsąjungos ir tarsi šventos bendruomenės, organizuojančios paslaptingus renginius, mišinys. Organizuojame poezijos dienas, skaitymus ir taip toliau.

Profsąjunga užsiima politiniu lobizmu, jos veikla labiau apibrėžta. Kiekvienam rašytojui, kaip ir kiekvienam žmogui, turi būti užtikrintos jo teisės, tačiau kartais tai nėra lengva. O organizacija gali tai padaryti geriausiai.

Rašytojo profesija – labai specifinė ir nedaugelis išmano, kaip dirba rašytojai, o rašytojų, poetų ir vertėjų organizacija tai supranta, todėl gali apsaugoti savo žmones.

– O ar jauni rašytojai noriai jungiasi prie sąjungos Latvijoje?

A. J.: – Taip, tai ganėtinai populiaru: per pastaruosius penkerius metus prie mūsų prisijungė apie 60 žmonių, tačiau negaliu pasakyti, kad jie visi – jauni žmonės. Juk galbūt kažkas gali parašyti pirmąjį savo romaną būdamas penkiasdešimties ar vyresnis.

Jei nori prisijungti prie Latvijos rašytojų sąjungos, turi būti profesionalas, išleidęs mažiausiai dvi knygas. Turime griežtas taisykles, ne visi gali tapti sąjungos nariais. Ekspertai skaito knygas ir tada taryba balsuoja.

– Ar turite tokių taisyklių Estijoje?

T. A.: – Taip. Norint prisijungti prie sąjungos, reikia būti išleidus mažiausiai dvi knygas. Žinoma, dvi išleistos knygos prieš penkiolika metų buvo kažkas tokio. Dabar gali išsileisti knygą pdf formatu. Todėl knygas vertina visi trylika tarybos narių, narystė nulemiama balsavimu.

Narių labiau nepriimame nei priimame – nėra lengva prisijungti prie sąjungos, norime išlaikyti profesionalumo lygį. Šiais laikais lengva būti rašytoju ir tame nėra nieko blogo. Tiesiog norėdamas būti rašytoju, turi kažką išleisti, o tas kažkas dar turi būti ir literatūra.

A. J.: – Kiekviena profesionali organizacija turi vadovautis taisyklėmis. Ne visi gali tapti mūsų nariais, todėl labai svarbu pabrėžti, kad ši organizacija – profesionalams, o ne žmonėms, kurie patys publikuoja savo elektronines knygas.

– O kiek maždaug turite narių?

A. J.: – Apie 2080 narių, tačiau skaičius svyruoja. Dukart metuose priimame naujų.

– Bet tai juk nemažai.

A. J.: – Latvijoje – dar daugiau rašytojų, ne visi jie – mūsų nariai.

– Papasakokite, kas dabar vyksta Estijos ir Latvijos literatūroje: kokie žanrai populiarėja? Ką turėtų žinoti Lietuvos skaitytojas?

T. A.: – Gausu garbingų asmenų. Stipri tendencija – šiuolaikinis romanas, istorinė grožinė literatūra. Egzistuoja ir slapta, entuziastinga mokslinės fantastikos rašytojų bendruomenė.

Ką svarbu paminėti – kaip tik vakar apie tai diskutavome su lietuvių kolegomis – literatūra turėtų atspindėti visuomenę, būti jos veidrodis. Viena iš literatūros paskirčių – būti kiek įmanoma detalesniu ir tiksliu atspindžiu. To ir siekia estų literatūra.

Tačiau dabar daug kas keičiasi. Pastebiu, kad grožinė literatūra tampa labiau fragmentinė. Tas pats atsitinka ir pjesių rašymui: pjesės tampa libretais, libretai – panašėja į trumpas apžvalgas, o pastarosios virsta sakiniais.

Vis dėlto manau, kad tikroji literatūra dar tebematuojama kokybiškais romanais, o šie turi užkabinti. Tokius romanus rašo ir vyresnės kartos rašytojai, pavyzdžiui, Matsas Traatas, kuris nors ir įkopė į devintąją dešimtį, vis tiek kupinas kūrybinės dvasios.

Iš jaunosios kartos, na, ne tiek ir jaunos, artėjančios link penkiasdešimties, Baltijos šalyse geriausiai žinomas turbūt Andrus Kivirahkas.

Susitikimų Vilniuje ir Kaune idėja ir yra sužinoti, kokios tendencijos Latvijos ir Lietuvos literatūroje, kiek jos skiriasi? Vis dėlto negaliu pasakyti vienos tendencijos, nes literatūra tapo tokia įvairi kaip džiunglės, pilna įvairiausių augalų ir gyvūnų. Tačiau mes, kaip rašytojai ir kaip skaitytojai, žinome, kurie augalai yra valgomi.

A. J.: – Vietoj atsakymo į šį klausimą galima parašyti didžiulę monografiją ir nieko nepasakyti. Latvių rašytojai dabar tampa įdomūs latvių skaitytojams. Tai – labai geras ženklas, nes jei skaitytojai domisi vietine literatūra, vadinasi, ji kokybiška.

Be to, dabar atsiranda nemažai naujų rašytojų. Manau, kad Latvijos literatūros laukia visai šviesi ateitis. Jei jie nenustos rašyti, po dvidešimties metų turėsime labai gerų rašytojų. Dabar labai gausu žanrų, galimybių, o jauni žmonės nebijo parašyti knygą ir klausti leidėjo, ar tai – knyga.

– Ką turėtų perskaityti Lietuvos skaitytojas?

A. J.: – Visada galima klausti ir kito klausimo: kodėl latvis ar estas turėtų skaityti lietuvių literatūrą? Nėra vieno atsakymo. Kadangi esame kaimynai, turime panašumų, bet nieko nežinome vieni apie kitus. Via Baltica galime nuvažiuoti iki Talino, pamatysime „Depo“ „Cofee Nations“ ir kitus globalius dalykus, tačiau pagrindiniu klausimu išlieka, kaip žmonės gyvena. Todėl ir turime skaityti vieni kitų knygas.

T. A.: – Tiesa. Jei nueisime į Rimi ar į Maximą, kurios abi yra Estijoje, rasime ta pačia tvarka sudėliotus tuos pačius produktus kaip ir Vilniuje ar Rygoje.

Tačiau jei norime sužinoti šį tą apie literatūrą, įžengiame į neatrastą teritoriją. Bandome užpildyti šią spragą, kuri atsirado todėl, kad neužtenka vertimų. Atsakant į klausimą, kokią knygą perskaityti: tą, kuri prieinama.

– Bet kas atsitiko? Prieš keletą metų dalyvavau Londono knygų mugėje, kur Baltijos šalys buvo garbės viešnios ir prisimenu mintį, kad visos trys norime parduoti knygas užsienio šalims, bet pačios nesidomime vieni kitų kūryba. Ar užtenka bendradarbiavimo?

T. A.: – Esame šališki vieni kitų literatūrai, tačiau to šališkumo nejaučia rašytojai. Tai – sovietinis prievartinės kaimynystės palikimas. Žinoma, nuo viduramžių Baltijos šalys ir istoriškai buvo kaimynės.

Kai kurios šalys turi daugiau lėšų literatūros eksportui. Pavyzdžiui, Šiaurės šalys labai remia savo literatūrą, todėl knygynuose matome tų šalių rašytojų knygas. Tai nereiškia, kad Baltijos literatūra – nekokybiška. Bendradarbiaudami bandome pakeisti situaciją. Iš tiesų tai labiau priklauso ne nuo rašytojų sąjungų, o nuo leidyklų ir vertėjų, tačiau dar reikia rasti motyvuotų vertėjų ir leidyklų, kurie norėtų apsiimti šiuo darbu. Toks sudėtingas mechanizmas.

A. J.: – Labai paprasta situacija. Vertėjas renkasi versti tas knygas, kurių vertimui gauna finansavimą. Suomių, anglų – koks skirtumas? Tačiau jei nebelieka finansavimo, kodėl jie turėtų mokytis kalbos, versti nežinomus darbus, kurių galbūt niekas neišleis ir neskaitys? Kam mokytis estų ar lietuvių kalbos, gal labiau apsimoka išmokti lotynų? Jei moku ispaniškai ar angliškai, galiu išversti daug knygų ir užsitikrinti garantijas gyvenimui.

T. A.: – Tiesa. Supratimas ateina per literatūrą. Galiu vaikštinėti Rygoje ar Vilniuje, apžiūrėti pastatus, tačiau norisi nerti giliau: pamatyti meno kūrinių, paklausyti muzikos. Tam nereikia mokėti kalbos.

Literatūroje gali matyti pokyčius per istorinę prizmę, dabartines tendencijas, temas. Jeigu pasirinkčiau skaityti suomių literatūrą, galiu estiškai paskaityti, koks buvo Helsinkis trečiajame, ketvirtajame, penktajame dešimtmečiuose. Norėčiau tai sužinoti ir apie Vilnių, ir čia atsiranda praraja.

A. J.: – Noriu pridurti, kad ta „priverstinė kaimynystė“ sudarė melagingos draugystės įvaizdį, kad visi esame lygūs ir vieni kitus mylime. Tai – visiška nesąmonė. Manau, kad žmonėms tai nusibodo, todėl dešimtajame dešimtmetyje nutraukėme kontaktus.

– Baltijos šalių rašytojų sąjungos ketina išleisti bendrą žurnalą „The Baltic Review“. Gal galite plačiau papasakoti, ko tikėtis iš šio leidinio, kada jis pasirodys?

T. A.: – Leidinys anglų kalba bus skirtas tiek profesionalams, tiek paprastiems skaitytojams – žmonėms, kurie norėtų pajusti Baltijos šalių literatūros skonį. Dar tik pati pradžia, bet mes norime apžvelgti tiek šiuolaikinę literatūrą, jos temas ir tendencijas, tiek ir pristatyti labiau klasikinių tekstų.

Norime, kad žurnalas būtų gyvas, neakademiškas, kad nebūtų pernelyg specifinis. Ketiname išleisti žurnalą kitų metų pavasarį, nepaisydami COVID-19 – gavome Nordic culture point finansinę paramą.

Taip pat mus skatina naujiena, kad mūsų kultūros ministrai pasirašė susitarimo memorandumą dėl literatūros kūrinių, apdovanotų Baltijos Asamblėjos literatūrine premija, vertimo, leidybos ir sklaidos.Tai bus naudinga ateityje. Taigi, pirmiausia – literatūros apžvalga, o vėliau – daugiau knygų.

A. J.: – Įsivaizduokite paprastą situaciją. Esate turistas oro uoste. Nėra, ką veikti, sėdi ir tiek. O tada pamatai žurnalą ir imi skaityti. Ten bus daug informacijos apie latvius, lietuvius ir estus. Todėl ir turime imtis tokių projektų anglų kalba.

Niekas nežino mūsų siauros literatūros rinkos. Gal kažkas kažką perskaitė. Tačiau turime suvokti, kad nesame amerikiečiai, vokiečiai ar prancūzai. Tai – būdas išpopuliarinti mūsų literatūrą.

– Tad žurnalą bus galima rasti oro uostuose ir kitose panašiose viešosiose vietose?

A. J.: – Taip, manau, kad turėtų būti pasiekiamas ambasadose ir panašiose vietose.

– Žurnalas skirtas labiau užsieniečiams?

A. J.: – Įvairioms užsienio auditorijoms. Jei latvis skaitys žurnalą Latvijoje, jis neskaitys latvių rašytojų vertimo, jis skaitys lietuvių ar estų tekstus. Todėl taip, tai – užsieniečiams.

– Lietuvoje jau kurį laiką diskutuojame apie istorinę atmintį, pavyzdžiui, pasirodžius įrodymams, kad rašytojas Petras Cvirka bendradarbiavimo su sovietine valdžia, visuomenėje užvirė diskusijos, ką daryti su jam skirtais paminklais: palikti ar nugriauti. Ar panašių diskusijų kyla Latvijoje ir Estijoje?

T. A.: – Nebekyla. Savo paminklų karą turėjome 2006-aisiais, kai nukėlėme Bronzinio kario skulptūrą, tada kilo riaušės. Susidariau įspūdį, kad susitaikėme su savo netolima praeitimi, nors ji vis ir iškyla į paviršių.

Neseniai turėjome įvykį, kai Kauras Kenderis parašė šlykštų provokacinį tekstą. Byla nukeliavo iki teismo, kuris nusprendė, kad tai yra žodžio laisvė. Šis atvejis įrodė, kad Estijoje galioja žodžio laisvė visomis prasmėmis.

Kalbėdami apie rašytojus ir literatūrą, turėtume atskirti asmenį nuo kūrybos. Pavyzdžiui, Celine, vienas geriausių dvidešimtojo amžiaus rašytojų, tačiau jis buvo beprotis. Beprotis, rašęs nuostabius romanus.

Turime ir garsių rašytojų, skausmingai rašiusių apie pasipriešinimą, kovas miškuose šeštajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Ene Mihkelson, ji turėtų būti gerai žinoma ir lietuviams. Tai – tarsi terapija, kurią turi pereiti šalis, turime pamatyti žaizdas, galbūt jas atverti, tačiau jos turi ir užgyti.

Negalima ieškoti ir ieškoti kaltųjų ir aukų. Literatūra neturėtų pamiršti praeities, bet turėtų žiūrėti pirmyn. Tai labai subtilūs klausimai kiekvienai šaliai: ką daryti su atmintimi ir praeitimi.

A. J.: – Sutinku su Tiitu, kad kiekvienai posovietinei šaliai tai savita terapija. Latvijoje kyla daug diskusijų, pavyzdžiui, apie Vilį Lacį, žmogų, pasirašiusį deportacinius dokumentus. Kaip elgtis su jo romanais? Laikas viską sudėlios į savo vietas. Prieš metus Latvijoje buvo atverti KGB archyvai, sužinojome, kad ten yra ir kai kurių poetų pavardžių. Ir ką daryti? Juos teisti turi teismas, o ne aš kaip skaitytojas. Jei man patinka žmogaus kūryba, aš ją skaitysiu ir ateityje. Visada svarbu atskirti asmenybę nuo kūrybos.

T. A.: – Esu istorikas ir mąstau apie tokius praeities klausimus. Kartais tai primena poros santykius. Ar atleisti už kažką nemalonaus? Jei neatleisi, išsiskirsi. O jei esi pasiryžęs atleisti, vadinasi, kad reikia pamiršti tą nesutarimą. Atleidimas – labai galinga jėga. Tačiau kai kurie dalykai pernelyg sudėtingi, kad dėl jų būtų atleista. Kiekvienas atvejis – skirtingas. Estijos istorijoje lengviau nepamiršti, bet ir atleisti.