Kultūra

2020.08.10 17:57

Tikrais faktais paremta knyga pasakoja apie gėdos namus puolusioms moterims

LRT.lt2020.08.10 17:57

Būti vieniša motina praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje buvo tikras skandalas. Niūriais pokario laikais moterų, nešiojančių nesantuokinius vaikus, statusas visuomenėje buvo ne ką geresnis nei prostitučių, net jei tos moterys buvo išžaginimo aukos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Rašytoja Emily Gunnis romane „Mergina iš laiško“ pasakoja tikrais faktais paremtą stulbinančią istoriją apie Šv. Margaritos namus Airijoje, į kuriuos būdavo atiduodamos pastojusios merginos, ir tas kančias, kurios laukė tiek nelaimingų motinų, tiek prievarta atimtų ir įvaikintų jų kūdikių.

Tokias žiaurumu garsėjančias netekėjusių motinų prieglaudas, kitaip vadintas gėdos namais, steigė katalikų ordinai. Šioms prieglaudoms vadovavusios vienuolės tik gimusius kūdikius perduodavo turtingoms poroms mainais už nemenką finansinę auką vienuolynui. O kenčiančias moteris priverstinai įdarbindavo skalbyklose. Iš šių namų moteris pasiimti galėjo tik jų artimieji, bet šansų ištrūkti nebuvo daug, nes pati šeima dažniausiai ir išsiųsdavo merginas į prieglaudas nenorėdami suteršti giminės vardo.

Romaną „Mergina iš laiško“ į lietuvių kalbą vertė Inga Čepulienė, o plačiau apie kraupius istorijos puslapius atveriančią knygą pasakoja autorė Emily Gunnis.

– Kaip nusprendėte rašyti romaną tokia sukrečiančia tema?

– Pirmiausia mano dėmesį patraukė istorija apie dvynius, kurie buvo atskirti iškart po gimdymo ir nežinojo apie vienas kito egzistavimą. Prisimenu, skaičiau straipsnį apie tuos dvynius, iš kurių vienas buvo užaugintas smarkiai skurstančioje, o kitas – labai turtingoje šeimoje. Apie vienas kitą jie sužinojo tik po 15 metų ir, pasirodo, abu labai panašiai žiūrėjo į gyvenimą, domėjosi tais pačiais dalykais. Mane visuomet labai domino debatai apie tai, kiek vaiko vystymasis priklauso nuo prigimties ir kiek nuo lavinimo. Ir būtent tuo metu, kai svarsčiau, kaip šią dvynių istoriją galėčiau paversti įdomiu romanu, mano akys užkliuvo už straipsnio apie Magdalenos skalbyklas. Tokiu bendru pavadinimu Airijoje buvo vadinamos visos netekėjusių besilaukiančių moterų prieglaudos.

Pradėjau vis daugiau domėtis šiomis prieglaudomis, pati susilaukiau vaikelio ir ėmiau galvoti, kaip turėjo jaustis moterys, kurios buvo priverstos atiduoti savo vaikus? Juk su tuo susitaikyti paprasčiausiai neįmanoma. Tuomet puoliau ieškoti dar daugiau informacijos ir radau daugybę vaizdo įrašų apie moteris, išgyvenusias tą patį Jungtinėje Karalystėje. Nors Jungtinėje Karalystėje puolusių moterų prieglaudos nebuvo taip plačiai paplitusios, vis tiek šimtai tūkstančių moterų per prievartą neteko vaikų. Nes jos nežinojo savo teisių. Joms buvo pasakyta, kad negalės pasinaudoti valstybės pašalpomis, lengvatomis, negaus jokios paramos. Iš esmės, šios moterys buvo apgaudinėjamos ir spaudžiamos į kampą. Pamaniau, kad tai siaubingos, bet kartu prikaustančios aplinkybės, kurios galėtų tapti puikiu fonu dvynių istorijai.

Kol neįsigaliojo reikiami įstatymai, prieglaudose gimę dvyniai dažnai būdavo išskiriami ir įvaikinami atskirai. Taip buvo daroma todėl, kad ne visi įtėviai būdavo pasiruošę į namus priimti iš karto du vaikus. Tačiau paaiškėjo, kad kai kuriose prieglaudose dvyniai buvo atskiriami sąmoningai, iš godumo, siekiant vienuolynui parūpinti dvi aukas vietoj vienos ir net nepranešant įtėviams, kad jų rankose – vienas iš dvynių.

– Kai kuriuos jūsų knygoje aprašomus įvykius sunku įsisąmoninti. Pavyzdžiui, moters, pro langą stebinčios, kaip išvežamas jos vaikas, kančią. Juk visa tai vyko ir realybėje. Tokių knygų niekaip negali išmesti iš galvos. Knygų, pasakojančių nutylėtas tiesas.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau vis daugiau žmonių sužino apie vienišų motinų prieglaudų egzistavimą. Daugelio šių institucijų variklis buvo moterų gėda ir tyla. Todėl puiku, kad galiausiai tai patyrusios moterys ėmė kalbėti.

– Surinkote daug informacijos apie vienišų motinų prieglaudas ir jose gyvenusias moteris. Kaip jautėtės, kai surinkusi visus reikiamus faktus sėdote rašyti savo pačios versiją? Ar nebuvo sunku rašyti laiškus vienišos motinos vardu?

– Įtraukti į romaną vienišos motinos vardu parašytus laiškus sugalvojau paskutinę minutę. Mano agentė pastebėjo, kad knygai trūksta balso iš prieglaudos vidaus. Trūksta pasakojimo pirmuoju asmeniu. Tuo metu šia tema buvau perskaičius tiek daug literatūros ir peržiūrėjusi tiek daug vaizdinės medžiagos, kad pirmasis laiškas, atrodo, pasirašė pats. Tiesiog pastebėjau, kad visų moterų istorijos buvo labai panašios – visos pastodavo, tuomet nueidavo pas gydytoją, o gydytojas nukreipdavo jas į prieglaudas. Ten moterys buvo išsiunčiamos ir įdarbinamos pradėjus ryškėti pirmiesiems nėštumo ženklams. Kiekvienos moters istorija atitiko šią formulę. Tiek laiko praleidau nagrinėdama šią temą, kad jaučiausi lyg pati būčiau gyvenusi vienoje tų prieglaudų.

– Kaip ruošėtės knygos rašymui? Ar turėjote galimybių pasikalbėti su žmonėmis, išmanančiais prieglaudų veiklos principus?

– Informacijos rinkimas – mano mėgstamiausia rašymo dalis. Bekalbant su žmonėmis ir gimsta įdomiausios idėjos. Vos pradėjusi rašyti, dariau esminę klaidą – susidarydavau klausimų sąrašą ir eidavau pas žmones, kurie sutikdavo su manimi kalbėtis. Pradėdavau nuo pirmo klausimo, ar tikėtina, kad tas ir tas būtų įvykę, ir dažniausiai sulaukdavau atsakymo, kad ne, nelabai. Tuomet, kiek susikrimtusi, pereidavau prie antro klausimo, o ar įmanoma, kad tai būtų įvykę. Ir vėl atsakymas būdavo, kad greičiausiai ne. Taigi po kelių tokių atsakymų puldavau į paniką, visai pasimesdavau. Pašnekovas pradėdavo nervingai žiūrėti į laikrodį, o aš – į likusį 50 klausimų sąrašą.

O mano mama (garsi rašytoja Penny Vincenzi – red. past.) turėjo kitokį metodą – ji susitikdavo su pašnekovais, juos nugirdydavo ir tuomet praleisdavo valandų valandas kalbėdamasi ją dominančia tema. Ji grįždavo namo prisigaudžiusi daugybę istorijų ir idėjų, ir tik tuomet sėsdavo ieškoti informacijos apie tuos dalykus. Man regis, tai daug geresnis būdas. Nesakau, kad reikia nusigerti, ne, tiesiog susitikti su žmogumi ir leisti pokalbiui lietis laisvai, įdėmiai klausytis, o po to pradėti ieškoti informacijos apie sudominusias detales.

– Knygoje komponuojate du laikmečius – šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir 2017 metus. Kaip sekėsi suderinti šiuos du laikotarpius ir lipdyti istoriją iš skirtingų laiko perspektyvų?

– Man be galo patinka mintis, kad kiekvienas kylame iš savo praeities. Tokie, kokie esame dabar, esame dėl savo artimųjų, senelių, prosenelių ir visko, kas iki šiol nutiko mūsų gyvenimuose, kas padėjo suvokti save.

Pažvelgus į netolimą praeitį, šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, atrodo, kad žvelgi į modernėjančią, besikeičiančią visuomenę, bet kurgi – vis dar atsimuši į Viktorijos laikų vertybes, žmones, kuriuos varžo Bažnyčia ir jų pačių šeimos. Šeima buvo visas tavo gyvenimas, tu negalėjai prieštarauti. Nesupraskite manęs klaidingai, tik noriu akcentuoti, kokią galią tais laikais visuomenėje turėjo bažnytinės vertybės ir kaip požiūris pasikeitė mūsų dienomis.

Man labai įdomu pažvelgti į nesenus įvykius, kurie visai neįsivaizduojami šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kurie padarė didžiulę įtaką mūsų motinų, senelių pasaulėžiūrai, o kartu ir mūsų pasaulėžiūrai. Iš esmės visi mes esame praeities produktai.

– Knyga „Mergina iš laiško“ gali pasigirti ilgu veikėjų sąrašu. Kodėl nusprendėte į pasakojimą įtraukti tiek veikėjų?

Norėjau parodyti, kad už šių prieglaudos institucijų veiklą atsakingos ne tik joms vadovavusios vienuolės. Tam, kad šios prieglaudos veiktų, prireikė visos bendruomenės: gydytojų, motinų, tėvų, dėdžių, įvaikinimo agentūrų – tai nebuvo vien vienuolių darbas. Štai jums ir 6 veikėjai, tuomet prisidėjo Aivė – į prieglaudą išsiųsta moteris, jos tėvai, šių dienų žurnalistė Samanta, tyrinėjanti mįslingą Aivės istoriją.

– Esate garsios rašytojos Penny Vincenzi dukra. Nors pasirinkote tą pačią profesiją, leidybos laukas tikriausiai atrodo visai kitaip nei jūsų motinos karjeros klestėjime? Ar jame pastebėjote ką nors, ko niekada neišgirsdavote iš motinos pasakojimų?

– Mama visuomet sakydavo, kad jai prireikia vienerių metų knygai parašyti, ir vienerių – ją išreklamuoti. Jos situacija buvo kiek kitokia, nes prieš tapdama rašytoja ji buvo žinoma žurnalistė. Taigi, nors ji neturėjo twitterio ar instagramo anketų, įvairūs žurnalai, su kuriais mama bendradarbiavo, padėdavo jai skleisti žinią apie naujas knygas.

Mano patirtis visai kitokia. Mano knygos visai kitokios nei mano mamos. Rašau visai kitokiu laikmečiu. Todėl džiaugiuosi, kad atsirado daugybė tinklaraštininkų, kurie susidomėjo mano knyga, skelbdavo apžvalgas ir taip atkreipė žmonių dėmesį į mano romaną.

Prieš porą metų mama mirė. Paskutiniai jos žodžiai man buvo: „Nežinau, ar man dar pavyks parašyti kokią knygą, Ema. Dabar – tavo eilė.“ Tokį atsisveikinimą sunku išmesti iš galvos.

Pagal telegraph.co.uk ir theguardian.com parengė Augustė Burbaitė