Kultūra

2020.08.09 12:51

Libertas Klimka. Prie tyro vandens versmelės

Libertas Klimka,etnologas2020.08.09 12:51

Karštą vasaros dieną keliaujant malonu sustoti prie šaltinio: pailsėti, atsigaivinti, o ir įsiklausyti, ką jo srovelė byloja. Iš mūsų žemės gelmių šimtai versmelių, verdenių, akelių srūva, teka, bėga, alma, teška…

Pasakojimų apie šaltinius mitologiškumas leidžia manyti, kad senovėje prie jų būta šventviečių, alkomis vadinamų. Šią prielaidą patvirtina senovės raštai, istorinės kronikos. O stebuklinėse pasakose vanagas atneša gyvojo vandens...

Tikėtina, kad vandenų, ypač tekančiųjų, sudvasinimas senovės baltų religijoje tikrai buvo svarbus. Ir šiandien daugelyje Lietuvos vietovių galima rasti trykštančių šaltinių, kurių vandeniui žmonės priskiria gydomąsias, o kartais – net ir mistines galias. Pagarsėja tokios vietos regėjimais, apsireiškimais, stebuklingais pasveikimais. Tada prie šaltinėlių žmonės pastato padėkos kryžius, koplytėles.

Vienas toks šaltinėlis, žinomas dangiškomis malonėmis, teka nelabai toli pajūrio, Joskaudų miško kvartale, vadinamame Erškėtyne. Ten auga seni šakoti ąžuolai, tarp jų – stamboki akmenys; o ir pats šaltinėlis sruvena iš po didelio akmens. Tikima, kad vanduo gydo nuo akmenligės, juo plaunant užsitraukiančios sunkiai gyjančios opos. Dvi Sekminių dienas, taip pat ir per Devintines prie šaltinėlio, pritariant vario triūboms, giedami žemaitiški Kalnai.

Įvairių negalių žmonės atsikrato pabuvoję Saldutiškio šventvietėje (Molėtų rajone). Ten upeliukas alma giliame ir vešliame slėnyje. Ant jo krantų, prie pat vandens, dunkso tarp kitų du dideli akmenys, paženklinti kryžiais. Bet tai ne žmogaus rankų darbas – juos gyslomis išvagojo geologinė praeitis. Tokia ramybė, toks gerumas apima atsisėdus prie ūksmingojo upelio. Čia būta apsireiškimų, tad akmenį su Švč. Mergelės Marijos statulėle priglobia koplytėlė; ant akmens dedamos gėlės.

Utenos rajone prie Užpalių teka garsus Krokulės šaltinis. Versmė, trykštanti iš po piliakalnio šlaito, primena veržlų kalnų upokšnį. Prie jo sustodavo pailsėti maldininkai, eidami į atlaidus. Žmonės šiuo vandeniu gydo alerginius odos išbėrimus, vidaus organų negalavimus, mažakraujystę. Pasisemia Krokulės vandens į namus parsinešti – sakoma, šventas vanduo apsaugo nuo perkūno eibių.

Seredžiuje, už garsiojo Palemono piliakalnio, giliame tarpeklyje tekantis upeliukas atveda prie nedidelio šaltinėlio, žmonių vadinamo šv. Jono vardu. Čia ateinama prispyrus kokiai nors bėdai. Mat vien pabuvimas prie versmelės nuteikia raminančiai. Kažkas sumeistravo rentinuką, kad būtų patogiau pasisemti neįtikėtinai skaidraus ir gaivaus vandens.

Dar vienas šv. Jono šaltinis trykšta Kavarske. Jo vanduo, nutekėdamas į Šventają, pakeliui užpildo nemažą baseinėlį. Versmės ištakas puošia tautodailininkų sukurtas stogastulpis su šv. Jono Krikštytojo ir Kristaus skulptūrėlėmis. Šaltinį saugo ir didžiuliai uosiai; ne vienas jų įskeltas žaibo.

Prie didžiojo Dusios ežero pietinėje jo pakrantėje nedidelis šaltinėlis pagarsėjo švedmečiu, XVIII a. pradžioje. Lietuvos kariuomenę priešai užpuolė lauko pamaldų metu; ir Dievo Motinos paveikslėlis liko kaboti prie medžio. Po daugelio metų tą mūšio vietą aplankė apakęs karo veteranas. Suvilgė akis šaltinio vandeniu - ir praregėjo. Štai kodėl šalia šaltinėlio augantys medžiai apkabinėti vilties rožiniais, o netoliese atstatyta ir Kryžių bažnyčia. Šakynos apylinkėse pačioje miško glūdumoje esantis šaltinėlis vadinamas šv. Petro vardu; šalia jo irgi pastatyta vilties bažnytėlė.

Na, o didžiausia versmė Lietuvoje, paskelbta kaip geologijos paminklas, yra Svilių šaltiniai Kelmės rajone. Neįtikėtinas dalykas: vienoje įduboje verda keli šimtai versmių – versmelių. Jų vanduo iškart suformuoja skaidriausią upokšnį, įtekantį į Dubysos – Ventos kanalą. Dar tokia mūsų gamtos įdomybė: tris skirtingos spalvos akis turi Šmitos šaltinis Aleksandrijos apylinkėse. Tačiau iš jų trykšta ne ašaros, o tiesiog upokšnis – 12 litrų vandens per sekundę.

Daug dar galima būtų vardinti panašių įdomių ir paslaptingų versmių, šaltinių, verdenių. Tik svarbu pastebėti, kad daugelis jų teka rytų – vakarų kryptimi. Sakoma: „į saulę”. Saulė teka, auksinis vanduo teška… Kaip tada netikėti jo galiomis? Saugokime šį Lietuvos gelmių turtą, kad ir ateinančios kartos galėtų juo pasidžiaugti, rieškučiomis pasisemti gaivinančių žemės syvų.

Etnologo komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.