Kultūra

2020.08.08 21:58

Justė Jonutytė. Ką „selfis“ gali duoti muziejui, o karantino pertrauka – meno žiūrovui?

Justė Jonutytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.08.08 21:58

Karantinui įpusėjus ir muziejams bei galerijoms pamažu pradedant atsidaryti, pirmą kartą atsidūriau parodoje. Tai buvo Lino Katino kūrybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje.

Kuratorės, šiuolaikinio meno rinkos ekspertės Justės Jonutytės debiutinis komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Šį mano apsilankymą lydėjo neįprastas jausmas, ir visai ne todėl, kad muziejuje šįkart lankiausi su kauke. Pastebėjau, kad po daugiau nei dviejų mėnesių pertraukos nuo parodų lankymo, gyvų susitikimų ir darbo kelionių virtinės, kardinaliai pasikeitė mano dėmesys meno kūriniams. Susikoncentruoti į kiekvieną sudominusį paveikslą, atrodo, visai nebereikėjo pastangų. Būdamas parodoje nuo šiol pagaliau lieki vienas su kūriniu, kaip lieki vienas su savimi medituodamas. Žinoma, parodoje eksponuoti budizmo temų persmelkti L. Katino kūriniai (o tiksliau jų dalis) šiai naujai žiūrėjimo (ir kontempliacijos) kokybei – ypač palankūs.

Neseniai skaičiau lenkų meno kolekcionierės Grazynos Kulczyk mintis apie savo institucijos steigimą. Ji teigia įkūrusi muziejų tam, kad paskatintų lėtą meno žiūrėjimą. Savo privatų muziejų ji įsteigė būtent periferijoje, mažyčiame Šveicarijos kalnų miestelyje, kur laiko pojūtis tarsi išnyksta. Pasirodo, jau daugelį metų Europos muziejų lankytojai buvo įpratę kiekvienam kūriniui skirti vidutiniškai apie 15–30 sekundžių.

Instagramo (ką ten instagramo, jau tiktoko) eroje ir tos 15–30 sekundžių atrodo dosniai – dažnai žvilgsnis į kūrinį trunka tiek, kiek užtenka jį nufotografuoti, o neretai kūrinys ar instaliacija tampa tik geriausia scenografija selfiui pasidaryti – čia ypač mėgstami tokie menininkai kaip Yayoi Kusama, James Turell, Anish Kapoor ir kiti. Keliaudama visame pasaulyje pastebiu, kad ne tik kavinės, bet ir muziejai vis dažniau pradeda savo meno kolekcijas kuruoti pagal tai, kas yra instagrammable (instagramiška) – ryškiausiai tai pajaučiau būdama Korėjoje.

Ir tiesą pasakius, aš visai nekritikuoju šio trend`o, nes jis atlieka svarbią funkciją – pritraukti į muziejų kuo daugiau lankytojų, parduoti kuo daugiau bilietų, o tai reiškia, išlaikyti muziejų. Ar galvojate, kad Tate muziejus rodo Damien Hirst parodą savo didžiojoje parodų salėje, nes jis yra kritikų ir kuratorių palankiausiai vertinamas ar aktualiausias šių dienų menininkas? Tokie blockbuster`iai tiesiog „atsveria“ kitas mažiau populiaras parodas – keli iš Tate muziejaus tikslų yra į meno istoriją stipriau įrašyti moterų kūrėjų ir menininkų iš ne Vakarų meno pasaulio vardų, kurie dėl tam tikrų istorinių priežasčių iki šiol yra mažiau matomi.

Todėl tokios parodos, kaip Turkijoje gimusios menininkės Fahrelnissa Zeid vyksta ne tik todėl, kad kuratoriai nusprendė, kad svarbu „ištaisyti“ meno istoriją, bet ir todėl, kad gali finansiškai tai padaryti, nes patį muziejų išlaiko ne tik valstybė, meno profesionalai ir didžiausi meno gerbėjai, o ir pramogai arba selfio inspiracijai atėję lankytojai. O jeigu dar turėtume omenyje, kiek tarp meno kolekcionierių ir mecenatų yra tokių, kurie pradėję nuo Hirst`o dabar kolekcionuoja arba remia, pavyzdžiui, video ar performasno meną, tai galima tik džiaugtis, kad muziejų marketingo komandos padarė savo darbą pritrautki kuo įvairesnį lankytoją.

Todėl kai Lietuvos meno profesionalai kartais ironiškai šypsosi matydami besikartojančius selfius iš MO su Nico Vascellari neonu, Libeskind`o laiptais ar Aurelijos Maknytės „Video nuoma“ – VHS kasečių siena, turbūt pamiršta, kad šie selfiai padeda į muziejų pritraukti naujus lankytojus ir išlaikyti kuratorių darbo vietas – vienas tų dalykų, apie ką valstybiniai muziejai Lietuvoje (priešingai nei daug valstybinių meno muziejų pasaulyje) iki šiol neturi stipriai sukti sau galvos.

Ir apskritai, kaip anksčiau gyvendami žodžių kultūroje žmonės į sąsiuvinius užsirašydavo patikusias knygų frazes, taip dabar, gyvendami vaizdų kultūroje, selfiu ar instagramo kadru įprasmina įsiminusį kūrinį ar parodą. Beje, pastarąjį kartą lankydamasi MO pastebėjau, kad jie sugeba tuos lankytojus, kuriuos pritraukia selfiui, pasisodinti ir 20 minučių išlaikyti prie Greenaway`aus ir Boddeke kūrinio. Dėl pačios kūrinio vertės žinoma galime ginčytis, tačiau bet kuriuo atveju žmogus, dvidešimt savo dienos minučių praleidęs su vienu meno kūriniu, iš muziejaus išeis jau kitoks.

Tai čia ir grįžtam prie to, kad karantino priverstinė pertrauka nuo kultūros „gyvai“ suteikė progą grįžti į muziejų su naujai atrastu dėmėsiu ir gebėjimu susikoncentruoti, bet ar ilgam jį išlaikysime? Mano minėtas Museum Susch Grazynos Kulczyk buvo įkurtas jau iškart su tikslu „sulėtinti“ kiekvieną žiūrovą, leisti jam/jai patirti buvimo su kūriniu kokybę, o ne kiekybę.

Iš tiesų, mano pačios įsimintiniausios meno patirtys susijusios su momentais, kai su kūriniu reikėjo „išbūti“, arba dėl jo ilgai keliauti – pėsčiomis, keltu ar kelias valandas tuščiu keliu važiuoti mašina. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusio rumunų skulptoriaus Constantin Brancusi „Endless Column“ ir „Table of Silence“ nuo visko nutolusiame Târgu Jiu miestelyje Oltenia regione. Doug Aitken, Claudia Comte ir Phillip K. Smith instaliacijos Coachella slėnyje, dykumoje šalia Palm Springs, kai akies krašeliu aplinkui nuo kūrinio nematai ne tik kad nė vieno kito kūrinio, bet nė vieno namo ar žmogaus. Arba Viðey saloje Islandijoje, kur negyvena nė vienas žmogus, bet gyvena Richard Serra ir Yoko Ono lauko skulptūros. Paradoksalu, bet nors Serros instaliacija nuostabiai atliepia salos kraštovaizdį ir vaikščiodamas patiri kūrinį vis kitaip priklausomai nuo perspektyvos, bet nufotografuoti, kad kitiem galėtum pertreikti kūrinio ypatingumą – be šansų.

O iš tiesų dėl kūrinio nebūtina keliauti toli, arba pats jo formatas neprivalo kviesti jame praleisti ilgą laiko tarpą. Bet pabandykite atėję į parodą išsikelti sau tikslą ne perskaityti visų kūrinių aprašymus ar pasidaryti nuotraukų albumą, o išbūti su vienu kūriniu bent dešimt minučių – įdomu, į kokią kelionę jūsų protas ir vaizduotė nuves. Dėl to vienas mano mėgstamiausių knygų pavadinimų pastaruoju metu – „Too fast to think“ (liet. per greitas mąstyti), kuris, man atrodo, tiksliai apibrėžia mūsų dabartinę kultūrą. Taip visur skubame, kad ne tai kad nebenorime, bet nebegalime mąstyti, o tai reiškia, ne analizuoti ar priimti sprendimų, o kurti – ne kiekybės, o kokybės prasme.

Paradoksalu, bet jei skirsi laiko skaitymui, turėsi daugiau laiko. Jei išbūsi 10 minučių su meno kūriniu, gausi laiko savo kūrybai, nes šį laiką skirsi savo refleksijai ir vaizduotei. Todėl kur galiu, nevažiuoju mašina, o einu pėsčiomis. O eidama pėsčiomis, kiekvienąkart nesijungiu podcast`o. Elektroninio pašto dėžutę tikrinu ne su kiekvienu gaunamu laišku, o du–tris kartus į dieną, o naujienas – kartą. Jei nepajutote to iki karantino, galbūt pavyko pajusti per karantiną – kad nebūtina kiekvieną akimirką kažką veikti (ir veikti po du dalykus vienu metu), ir kiekvienos pertraukos nebūtina užpildyti veiksmu ar naujomis žiniomis, o taip nedarydami, nepradėsite iškart regresuoti.

Kai visame pasaulyje prasidėjo karantinas, užsidarė galerijos ir muziejai, atšauktos visos svarbiausios fizinės meno mugės, pasipylė nelinksmos prognozės – Comité Professionnel des Galeries d`Art (liet. meno galerijų profesionalų komiteto) atliktas tyrimas prognozavo, kad, paveiktos pandemijos, maždaug trečdalis privačių galerijų Prancūzijoje su laiku užsidarys. Savaime suprantama, šios prognozės galioja ne tik Prancūzijai, kuri prieš pat prasidedant karantinui Brexito dėka išgyveno tikrą meno rinkos renesansą, kai savo padalinius mieste pradėjo atidarinėti tokios mega galerijos kaip White Cube ir David Zwirner, o meno pardavimai šoktelėjo beveik 50%.

Pirmas didelis pokyčių signalas nuo pandemijos pradžios buvo garsiosios Gavin Brown galerijos uždarymas. Prieš 26 metus Manhetene pradėjusi savo veiklą, šių metų liepą galerija uždarė savo padalinius Niujorke ir Romoje, o pats Gavin Brown tapo kitos didelės galerijos Gladstone partneriu. Komentuodamas savo apsisprendimą prisijungti būtent prie Barbaros Gladstone, Brown`as nė kiek nesistengdamas idealizuoti kalbėjo, kad juodu su Barbara yra „kartu nusivylę meno pasauliu tokiu, koks jis yra šiuo metu“ . Galime suprasti jo kartėlį, turint omenyje, kad 90-iais Niujorke savo galerijos veiklą Brown pradėjo kviesdamas tokius menininkus kaip Relational Aesthetics (liet. reliacinės estetikos) krypties atstovas Rirkrit Tiravanija savo galerijoje virti ir nemokamai dalinti sriubą visiems atėjusiems į parodas, o dabartinė meno rinkos tendencija yra „grow or go“ (liet. plėskis, arba užsidaryk).

Garsiausias mūsų meto aukcionierius Simon de Pury mėgdavo sakyti, kad „Nors mums nereikia meno, kad galėtume gyventi, negalėčiau įsivaizduoti pasaulio be jo“. Ši frazė dabar atrodo aktualesnė nei bet kada anksčiau. Ir nors nei galerijoms, nei menininkams šis laikotarpis nėra ir nebus lengvas, galbūt ves ne tik į nuviliančius, bet ir reikalingus pokyčius. O žiūrovams suteiks galimybę trumpam sulėtėti ir pagaliau susidurti su kūriniu – ne pro telefono ekraną ar aprašymo lentelę už rėmo, bet čia ir dabar.

Kuratorės, šiuolaikinio meno rinkos ekspertės Justės Jonutytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“: