Trakų karaimas Ilja Lopatto – Lietuvoje nežinomas, bet Tolimuosiuose Rytuose jį pažinojo visi

Mindaugas Klusas, LRT.lt
2020.08.07 05:30
Halina Kobeckaitė

20 amžiaus pradžioje Kinijos mieste Charbine didžiulį tabako verslą pradėjo iš Trakų kilęs karaimas Ilja Lopatto. Jo įkurti fabrikai Kinijoje veikia iki šiol. Pramonininko dukra Liudmila Lopatto Paryžiuje tapo garsia rusiškų romansų atlikėja. Šis pasakojimas – apie juos.

Kai kultūros geografas Laimonas Briedis, sekdamas „Sugiharos pabėgėlių“ Šanchajuje istoriją, užsiminė apie Charbine (Mandžiūrijoje) tabako verslą turėjusius Lopatto, smalsumas nugalėjo geografinį ir laiko nuotolį.

„Vaikystėje žodžiai „charbinas“, „charbinietis“ man buvo paslaptingi, neaiškūs, – LRT.lt sako į savo namus Trakuose pakvietusi Lietuvos diplomatė, žurnalistė, vertėja, buvusi Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė dr. Halina Kobeckaitė. – Kai labiau įsigilinau, iškilo ir daugiau prisiminimų. Suprantama, ryškiausias Trakų ir Charbino ryšys – per Ilją Lopatto.“

Halina Kobeckaitė
Halina Kobeckaitė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Iš užmaršties prikelti daugelį dalykų H. Kobeckaitei padėjo pramonininko dukters L. Lopatto rusų kalba rašyta memuarų knyga „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ (Volšebnoje zerkalo vospominanij).

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Charbine gyveno 142 lietuviai ir 50 karaimų. Rusiškos architektūros aplinkoje vyko intensyvus kultūros gyvenimas, veikė dvi operos trupės. Čia net gamintos lietuviškos „europietiško skonio“ dešros. Tomis dienomis Charbine pirmą kartą buvo panaudotos apsauginės kaukės, kai Mandžiūrijoje prasidėjo maro epidemija.

Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos viršelis
Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos viršelis / LRT nuotr.

Europietiško skonio Charbinas

Karaimų bendruomenės istorija Charbine, Mandžiūrijoje, prasideda 19 amžiaus pabaigoje. „Ji tiesiogiai susijusi su Rytų Mandžiūrijos geležinkelio tiesimu ir Rusijos imperijos teritorijos plėtra Tolimuosiuose Rytuose“, – pradeda pasakojimą H. Kobeckaitė.

1860 metais carinė Rusija Ramiojo vandenyno pakrantėje įkūrė Vladivostoko uostą. Radosi poreikis geležinkeliu sujungti pagrindinę karinę bazę ir europinę Rusijos dalį.

Kinai, japonai ir rusai Kinų gatvėje Charbine iki 1945 m.
Kinai, japonai ir rusai Kinų gatvėje Charbine iki 1945 m. / „Vikipedijos“ nuotr.

1896-aisiais su Kinija buvo pasirašyta koncesijos sutartis dėl geležinkelio ruožo Čita–Vladivostokas tiesimo per Mandžiūriją. Linija driekėsi pro Charbiną, tada – eilinę gyvenvietę prie didelės, sraunios Sungario upės.

Į gelžkelio statybą iš visos Rusijos plūstelėjo įvairių tautybių žmonių. Reikėjo darbo jėgos, todėl Rusija ją skatino finansiškai. „Charbinas sparčiai augo. Dideliais užmojais norėta pasauliui pademonstruoti Rusijos imperijos galybę Azijoje“, – teigi pašnekovė.

Mieste iškilo maisto, tekstilės fabrikai. Domėdamasi I. Lopatto istorija H. Kobeckaitė atrado įdomų (ir skalsų) paminėjimą, kad 1909 metais Charbine buvo gaminamos ir lietuviškos „europietiško skonio“ dešros...

Kinų gatvė Charbine iki 1945 m.
Kinų gatvė Charbine iki 1945 m. / „Vikipedijos“ nuotr.

Rusų miestas kinų žemėje

Charbinas pamažu virto rusišku miestu Kinijos teritorijoje. Senosios jo dalies architektūra iki šiol primena carinę Rusiją. Po 1917-ųjų bolševikinio perversmo, kai į miestą suvažiavo daug emigrantų baltagvardiečių, Charbinas tapo gausiausia rusų kolonija už SSRS ribų. Tačiau jame apsistojo ir daug verslininkų iš kitų kraštų.

Tiltas per Sungario upę (anų laikų atvirukas)
Tiltas per Sungario upę (anų laikų atvirukas) / „Vikipedijos“ nuotr.

Pasakojimo herojė L. Lopatto vadino Charbiną rusišku miestu kinų žemėje. „Tie rusai nebuvo kokie nors nuskurdėliai. Suvažiavo turtingi, tituluoti žmonės, aristokratija. Pasak Liudmilos, visi rengėsi labai puošniai“, – teigia viena Lietuvos karaimų bendruomenės lyderių.

Kai mieste daug turtingų žmonių, prasideda intensyvus kultūrinis gyvenimas. „Todėl Kinijos istorijoje Charbinas išliks kaip pirmojo simfoninio orkestro, taip pat pirmosios muzikos mokyklos įsikūrimo vieta. Jame atsirado pirmasis Kinijoje europietiškas teatras, miestas dabar turi net dvi operos trupes“, – vardijo H. Kobeckaitė.

Rusų stačiatikių cerkvė Charbine apie 1940 m. Sugriauta per Kultūrinę revoliuciją
Rusų stačiatikių cerkvė Charbine apie 1940 m. Sugriauta per Kultūrinę revoliuciją / „Vikipedijos“ nuotr.

Prieš pandemiją naudojo kaukes

Dar labiau Charbinas išsiplėtė per Rusijos ir Japonijos karą 1904–1905 metais. Jame susitelkė caro kariuomenė, atsargos daliniai. Į miestą buvo gabenami per karo veiksmus sužeisti kariai. Tad plėtėsi ligoninių tinklas.

1910–1911 metais mieste siautė maro epidemija. Teigta, esą užkratas pateko Transmandžiūrijos geležinkelio linija. Epidemija buvo suvaldyta kinų gydytojo Wu Lien-teho nuopelnu. Jis pasiūlė maro aukas deginti, o ne laidoti. Taip pat pirmasis įvedė apsaugines kaukes, kurias šiandien nešiojame kaip priemonę nuo COVID-19. Gydytojui Wu Lien-tehui Charbine pastatytas paminklas, veikia jo vardo medicinos universitetas.

Gydytojas Wu Lien tehas
Gydytojas Wu Lien tehas / „Vikipedijos“ nuotr.

1913–1914 metais mieste jau gyveno 68 tūkst. 53 tautybių žmonių, kalbančių 45 kalbomis. Tarp jų buvo 142 lietuviai ir 50 karaimų. „Kaip karaimams tai yra gana daug“, – nusišypso H. Kobeckaitė.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

I. Lopatto šeima su Charbinu susijusi nuo pat miesto įkūrimo ir pramonės šuolio. Liudmila savo memuarų knygoje „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ rašo, esą jos tėvas buvo kilęs iš neturtingos Trakų karaimų šeimos.

Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Sulaukęs 14-os Ilja išvažiavo į Maskvą dirbti pas dėdę, kuris vadovavo tabako verslui. Atsisveikindamas su gimtaisiais Trakais, įmetė monetą į Galvės ežerą ir pasižadėjo čia sugrįžti ir padėti žmonėms. Pirmasis I. Lopatto noras išsipildė tik po mirties.

1898 metais jis su broliu Abraamu į Kiniją pradėjo eksportuoti Maskvoje gaminamą produkciją – papirosus ir pypkinį tabaką. Kadangi sekėsi gerai ir paklausos būta didžiulės, 1903-iaisiais Charbine atidarė pirmą tabako parduotuvę ir nedidelę rankų darbo papirosų dirbtuvę.

„Tad, pagal vieną šaltinį, 1903 metais, dar neprasidėjus karui, I. Lopatto jau buvo Charbine. Jo duktė Liudmila savo knygoje pateikia kiek kitokią istoriją. Ją pradeda nuo mamos Zinaidos“, – sako H. Kobeckaitė.

Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Zinaida Špakovskaja, 1877 metais gimusi pasiturinčioje šešiavaikėje Pskovo karaimų šeimoje (tėvas buvo valstybės tarnautojas), Maskvoje baigė aukštuosius medicinos seserų kursus. Per Japonijos ir Rusijos karą kunigaikštienė Tatjana Kropotkina Charbine įkūrė karo lauko ligoninę. Zinaida ketino joje dirbti, dėl šios priežasties ir įgijo specialų išsilavinimą.

Kai ešelonas su medicinos seserimis turėjo išvykti į Mandžiūriją, anot Liudmilos, geležinkelio stotyje pasirodė ir I. Lopatto – atėjo palydėti į frontą keliaujančių bičiulių. Esą tada jis išvydo Zinaidą ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.

Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

„Po kurio laiko I. Lopatto kariams į Charbiną siuntė vagoną miltų, pats lydėjo traukinį. Ten juodu su Zinaida vėl susitinka, pasilieka gyventi ir, dar nepasibaigus karui, susituokia“, – Trakų karaimo istoriją Kinijoje pasakoja H. Kobeckaitė.

Charbine gimė visi trys Iljos ir Zinaidos vaikai – Michailas, Vladimiras ir jaunėlė Liudmila (1914 m.).

Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Iljos Lopatto šeima Charbine. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Sėkmės epocha

1904 metais I. Lopatto atidaro didesnį tabako fabriką, gamyba jame jau vykdoma mašininiu būdu. Pastato ir nedidelį papirosų fabriką „Havana“. 1909 metais įkuria tabako kompaniją „A. Lopatto ir sūnūs“ ir pereina prie mašininės papirosų gamybos. Kompanijos pavadinime raidė A žymi Iljos tėvą Aaroną.

Iljos Lopatto šeima Charbine
Iljos Lopatto šeima Charbine / Žurnalo „Awazymyz“ nuotr.

Nuo 1913 metų į Lopatto kompaniją investuoja užsieniečiai – garsusis „British American Tobacco“ (BAT). 1914 metais jie Honkonge įregistruoja anglų akcinę bendrovę „A. Lopatto & Sons Limited“. Broliai Lopatto tampa bendrovės valdybos nariais ir vykdomaisiais direktoriais.

Dar vieną tabako fabriką naujosios Charbino miesto dalies centre broliai pastato 1919–1920 metais. 1938 metais kompanijos pavadinimas sutrumpėja – „A. Lopatto“. 1941 metais „A. Lopatto“ ir tabako kompanija „Ci Dun“ susijungia į Centrinę Mandžiūrijos tabako kompaniją.

Po Antrojo pasaulinio karo grįžtama prie pirminio pavadinimo „A. Lopatto ir sūnūs“. 1949 metais, įsikūrus Kinijos Liaudies Respublikai, kompanija nacionalizuojama ir likviduojama. Tačiau fabrikas išlieka ir iki šiol gamina rūkalus „Laobaduo“.

Iljos Lopatto šeima Charbine
Iljos Lopatto šeima Charbine / Žurnalo „Awazymyz“ nuotr.

Rėmė vargstančias bendruomenes

Charbine I. Lopatto buvo aktyvus visuomenės veikėjas, 16 draugijų bei organizacijų pirmininkas ir labai gerbiamas žmogus, tačiau niekada nepamiršo už tūkstančių kilometrų likusių gimtųjų Trakų, tėvynainių, karaimų bendruomenės.

„Apskritai Iljos ir Zinaidos šeima priklauso turtingai karaimų šviesuomenei, skyrė daug lėšų labdarai“, – tvirtina H. Kobeckaitė.

Halina Kobeckaitė
Halina Kobeckaitė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kai po Pirmojo pasaulinio karo ir bolševikų perversmo didelėje buvusios imperijos teritorijoje siautė badas, I. Lopatto finansiškai parėmė Panevėžio, Vilniaus, Trakų karaimus, prisidėjo prie kenesų statybos.

Tabako fabrikantai I. Lopatto paaukojo pinigų Vilniaus kenesos statybai ir kitoms karaimų bendruomenėms Lietuvoje. Anot H. Kobeckaitės, yra išlikęs 1922 metų Charbino karaimų bendruomenės susirinkimo pirmininkės Z. Lopatto laiškas Trakų vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui. Jame pažymima, kad 665 dolerių suma, skirta Vilniaus kenesos statybai, „buvo surinkta su ypatinga įtampa, todėl svarbu ją tikslingai paskirstyti“.

Karaimai Trakuose
Karaimai Trakuose / E. Blaževič/LRT nuotr.

Zinaida nurodo, kas būtent turi būti pakviestas skirstyti pinigų ir kam jos siunčiami pinigai turi būti padalyti, nes jie skiriami ne tik kenesos statybai, bet ir vargstantiems po karo tautiečiams.

Palietė karaimų širdis

1929 metais dėl pašlijusios sveikatos Ilja su visa šeima palieka Charbiną. „Pasirodo, per daug rūkė ir gydytojai jam rekomendavo keltis į Europą“, – tęsia pasakojimą H. Kobeckaitė. Šeima pasirinko Paryžių. Deja, tėvas ten mirė 1934 metais. Tada jo palaikai iš Paryžiaus buvo atgabenti į Trakus ir čia palaidoti.

Abu I. Lopatto sūnūs mokėsi JAV, Michailas baigė Kolumbijos universitetą. 3-iojo dešimtmečio viduryje jis grįžo į Charbiną, perėmė tabako koncerno reikalus ir net pradėjo cukraus gamybos verslą.

Liudmila Lopatto Holivude. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Liudmila Lopatto Holivude. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Po Iljos mirties pas Michailą iškeliavo ir Zinaida, gyveno Charbine iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Duktė Liudmila tada jau kuris laikas buvo Kalifornijoje. „Kai motina sužinojo, kad Liudmila laukiasi, suspėjo įsėsti į paskutinį laivą, plaukiantį į JAV, ir apsigyveno pas dukrą. Deja, netrukus mirė, 1942-aisiais buvo palaidota Holivude“, – pasakoja H. Kobeckaitė.

Po I. Lopatto mirties Paryžiaus rusų emigrantų laikraštyje „Paskutinės žinios“ pasirodė didelis, išsamus nekrologas. Anot pašnekovės, ten rašyta, kad Paryžiuje I. Lopatto galbūt mažai kam žinomas, tačiau Tolimuosiuose Rytuose jį pažinojo visi kaip filantropą ir žmogų, kuris visada rėmė vargstančius, studentus.

„Nekrologe teigiama, kad velionis buvo susikrovęs pasakiškus turtus, bet savo santaupų neturėjo. Asmeninėms reikmėms naudojo labai mažai pinigų, daugiausia skirdavo pašalpoms. Na, o turtą sudarė pastatai, gamyba ir panašūs dalykai“, – emigrantų laikraštį citavo Halina.

Ilja Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Ilja Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Filantropo indėlį akcentavo ir Trakų karaimų periodinis leidinys „Kronika“: „Velionis buvo labai prisirišęs prie gimtųjų Trakų ir pasižymėjo neapsakomu dosnumu, žinomu visame pasaulyje. Jo mirtis giliu sielvartu palietė visas karaimų šeimas ir širdis ir tegul būna jam lengva žemė, kurią jis taip mylėjo.“

Naujosiose karaimų kapinėse Trakuose pačiame jų centre ant kalnelio yra I. Lopatto kapas su obelisku. Tai buvo pirmasis paminklas ir pirmasis palaidojimas naujoje Trakų karaimų amžinojo poilsio vietoje. Pats I. Lopatto ir nupirko sklypą kapinėms.

Ilja Lopatto kapas su obelisku naujosiose karaimų kapinėse Trakuose
Ilja Lopatto kapas su obelisku naujosiose karaimų kapinėse Trakuose / E. Blaževič/LRT nuotr.

Rusiškas karaimės Liudmilos gyvenimas

Kai šeima išvažiavo į Paryžių, Liudmilai buvo penkiolika. Prisiminimuose ji rašė, esą Charbinas buvo negražus, apleistas ir neįdomus, tačiau jos akyse vis augo, gražėjo. Mokslus pradėjo Kinijoje, vėliau tęsė Paryžiuje. Buvo labai muzikali, tad ėmė lankyti konservatoriją, baigė fortepijono klasę. Vis dėlto labiausiai mėgo dainuoti.

„Paryžiuje dainavo rusiškuose restoranuose, juose daugiausia rinkosi pirmosios bangos rusų emigrantai aristokratai. Repertuarą sudarė rusiški romansai. Dainavimo, manierų Liudmila mokėsi iš Maskvos ir Peterburgo teatro primadonų, emigravusių į Vakarus. Tad išėjo labai gerą mokyklą“, – pabrėžia H. Kobeckaitė.

Liudmila Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Liudmila Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Vienu metu Liudmila su vyru buvo išvažiavusi į Kaliforniją, net filmavosi keliuose Holivudo filmuose. Po karo grįžo į Paryžių. Vaidino rusiškuose spektakliuose, turėjo savo restoraną „Rusų paviljonas“ (Pavillon Russe). Be rusų emigrantų, į jį užsukdavo ir meno garsenybės, tarkime, Gina Lollobrigida.

Paryžiaus kabarete buvo tęsiamos senosios, ikirevoliucinės Maskvos tradicijos. Liedavosi šampanas, linksmybės vykdavo iki paryčių. Liudmila prisiminimuose rašė, kad pagal kraują esanti karaimė, bet Charbino miestas, kuriame gimė, jos šeima, gyvenimo būdas, mintys ir principai, išsilavinimas – viskas buvo grynai rusiška. „Ir visas mano gyvenimas neatskiriamas nuo rusų teatro, muzikos ir dainos“, – teigė L. Lopatto.

Liudmila Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija
Liudmila Lopatto. Knygos „Stebuklingas prisiminimų veidrodis“ iliustracija / LRT nuotr.

Paskutinė viešnagė

1991 metais, pasakoja H. Kobeckaitė, ji apsilankiusi pas Liudmilą Paryžiuje. Jau tada „charbinietė“ prisipažino, kaip norėtų aplankyti Trakus. Juos prisimenanti iš prieškario, tada nesyk čia lankėsi. „Beje, prieškarinis Trakų jaunimas ją prisiminė kaip iš Paryžiaus atvažiavusią gražuolę, bendravo. Ir amžiną atilsį mano vyras Mykolas Firkovičius patvirtino tą patį“, – teigia H. Kobeckaitė.

Liudmila Lopato (kairėje) lankosi Trakuose 1999 m. Su Halina Kobeckaite, vyru Johnny, Karina Firkavičiūte
Liudmila Lopato (kairėje) lankosi Trakuose 1999 m. Su Halina Kobeckaite, vyru Johnny, Karina Firkavičiūte / H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai Liudmila į Trakus atvažiavo 1999 metais su antruoju vyru Johnny. Dainavo muzikos mokykloje, visiems padovanojo plokštelių, kapinėse aplankė tėvo kapą. „Tada per viešnagę ji pasakė, kad nors visą gyvenimą praleido rusų kultūros apsuptyje, sieloje visada jautėsi esanti karaimė. Todėl ir norėjo čia būti palaidota“, – prisimena H. Kobeckaitė.

Kai po penkerių metų, 2004-aisiais, L. Lopatto pašaukė dangus, jos prašymas buvo įvykdytas, velionės palaikai ilsisi šalia tėvo.

Naujosios karaimų kapinės Trakuose
Naujosios karaimų kapinės Trakuose / E. Blaževič/LRT nuotr.

Trys „charbiniškos“ istorijos

Karaimų gatvėje Trakuose stovi namas, kuriame kažkada gyveno vyras, rusiškai pravardžiuotas Charbinec. Jo pavardė irgi buvo Lopatto.

„Vaikystėje nežinojau, kodėl jis taip vadintas. Dabar pasidomėjau: 1926 metais tas vyras Trakuose vedė našlę, namas priklausė jai. Vyriškis mirė 1943-iaisiais, vaikų pora nesusilaukė. Apie Lopatto man papasakojo našlės provaikaitis iš pirmosios santuokos“, – teigia H. Kobeckaitė.

Liudmila Lopato (dešinėje) lankosi Trakuose 1999 m. (iš kairės) su Juzefu Firkovičiumi, Mykolu Firkovičiumi ir vyru Johnny
Liudmila Lopato (dešinėje) lankosi Trakuose 1999 m. (iš kairės) su Juzefu Firkovičiumi, Mykolu Firkovičiumi ir vyru Johnny / H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Charbino į Trakus buvo atvažiavusi dar viena šeima – Marija ir Borisas Tinfovičiai.

„Ką jie veikė Kinijoje ir kodėl grįžo, nežinia. Tačiau grįžo pas Boriso brolį. Kai 1949 metais susikūrė Kinijos Liaudies Respublika, visos šeimos, turėjusios ten bent kokį verslą, paliko šalį ir išvyko – kas į Šanchajų, kas į Honkongą ar tolimesnius kraštus“, – pasakoja karaimų bendruomenės narė.

Karaimai Trakuose
Karaimai Trakuose / E. Blaževič/LRT nuotr.

Ji teigia iš vaikystės dar prisimenanti Simoną Lavrinovičių ir jo šeimą. Simonas buvo vedęs jos mamos draugę Tatjaną Kozirovič. „Jis taip pat buvo grįžęs iš Mandžiūrijos 1933 metais, ko gero, netrukus ir tuokėsi. Ką tik atradau 1940 metų dokumentą, kuriuo mūsų vyresnysis dvasininkas prašo vidaus reikalų ministro suteikti S. Lavrinovičiui Lietuvos pilietybę. Rašte pažymima, kad S. Lavrinovičius dirba pašte. Išties, kiek jį atsimenu, visada dirbo pašte. Jų sūnus buvo pora metų vyresnis už mane“, – sako H. Kobeckaitė.