Kultūra

2020.08.05 21:35

Inga Mitunevičiūtė: „pradėk nuo lavono“ ir kaip sužinoti, kad jau parašei knygą

knygų apžvalga
Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.08.05 21:35

Knyga, nuo kurios noriu pradėti šios dienos apžvalgą – ispanų rašytojo Care Santos kūrinys, pavadintas trumpu ir intriguojančiu žodžiu „Melas“.

Carle Santos „Melas“ (leidykla „Debesų ganyklos“, iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė, 2020)

Tai jau įvertinta knyga, pelniusi „Edebé“ vaikų ir jaunimo literatūros premiją ir nominuota Ispanijos nacionalinei vaikų literatūros premijai. Skaitant šią knygą reikia atkreipti dėmesį į antrąjį ir trečiąjį knygos viršelius, kuriuos atvertus figūruoja du skirtingu dydžiu parašyti žodžiai – melas ir meilė. Tik antrajame viršelyje vyrauja melas, o trečiajame – meilė. Išties tai dvi knygos dominatės, varančios visą pasakojimą į priekį, pagavios ir įtraukiančios į keistą paauglių meilės istoriją ir siužetą, kokio dar neteko sutikti vaikų ir paauglių literatūroje.


Knyga pradedama kraupia nepilnamečių nusikaltimų statistika, teigiančia, jog per metus Ispanijoje užfiksuota daugiau kaip 18 000 nusikaltimų, kuriuos įvykdė nepilnamečiai. Sunkiausią nusikaltimą – nužudymą – įvykdė 44 nuteistieji, iš jų trys keturiolikmečiai. Paskutinė įžangos eilutė priverčia skaitytoją nustėrti – šią statistiką pateikia vienas iš šių trijų keturiolikmečių, nuteistų už žmogžudystę.

Tačiau ši istorija yra apie tai, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Pradėkime nuo to, kas šioje istorijoje yra melas ir kas – meilė.

Melu šiek tiek persmelktas virtualus susirašinėjimas, į kurį įsivelia du paaugliai – pavyzdinga mokinė iš labai padorios šeimos Ksenija ir nepilnamečių perauklėjimo centre kalintis Erikas. Jų pažintis – literatūrinė. Susidomėję ta pačia knyga – Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – jie pameta galvas vienas dėl kito dar nėsyk gyvenime nepasimatę gyvai. Ksenijos pažymiai staiga labai suprastėja, o Erikas gauna bausmę už neteisėtą naudojimąsi kompiuteriu – penkias paras vienutėje. Tiesa, Ksenija nežino, iš kokios vietos gauna laiškus, o atsiųsta atletiško jaunuolio nuotrauka irgi netikra. Yla išlenda iš maišo, kai ji nusprendžia savo simpatiją surasti ir iš tikro atranda nuotraukoje pavaizduotą asmenį, kuris, pasirodo, nieko apie ją nežino.

Tai galėtų būti pamoka apie saugų naudojimąsi internetu ir kokie pavojai ten laukia lengvai galvas pametančių paauglių, tačiau viskas ne taip paprasta. Nusivylusi ir nelaiminga, ji, žinoma, bando pamiršti šį nuotykį, kol po kurio laiko į mokyklą neatkeliauja siuntinys – sąsiuvinio storumo laiškas-išpažintis, iš kurio paaiškėja, kad nusikaltimo, už kurį kali, Erikas nepadarė. Kuriame pasakojama, kokioje aplinkoje ir šeimoje jis užaugo, apie sunkią ir nepriteklių pilną vaikystę, apie nuo bado išgelbėjusį pusbrolį, kurį gelbėdamas ir prisiėmė jo kaltę. Iš meilės.

Meilė gali būti pražūtinga arba gydanti. Eriko meilė pusbroliui pasmerkė visuomenės akyse tapti šaltakraujiu psichopatu žudiku. Ksenijos meilė išlaisvino ir išteisino. Trečiasis knygos viršelis byloja, kad meilė nugali. Tuo šią knygą perskaičius ir norisi tikėti.

Annet Huizing „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ (leidykla „Debesų ganyklos“, iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė, 2020)

Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad šis kūrinys papildė lentynėlę knygų, verstų ne iš dominuojančios anglų, o iš kitų – mažųjų kalbų, kurios daug rečiau prasiveržia į vertimų rinką.

Nors knygos pagrindinė veikėja yra trylikos metų mergaitė ir todėl galima galvoti, kad tiksliausias jos adresatas yra paaugliai, iš tiesų ji skirta visiems, kurių mintyse ir planuose nors uodegos krašteliu yra švystelėjusi svajonė rašyti. Rašantiems, rašiusiems ir rašysiantiems. Tiems, kurie išgyvena nerašymo krizę ar abejoja savo jėgomis. Tiems, kurie laukia ir nesulaukia įkvėpimo. Tiems, kurie įsivaizduoja, kad rašyti yra lengva. Taip pat tiems, kuriems mokykliniai rašinėliai yra kančia. Ir tiems, kurie norėtų atsakingiau vartoti savo kalbą, nes, pasak ant galinio knygos viršelio besipuikuojančios vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio atsiliepimo, „skaitydamas knygą pradedi nesąmoningai galvoti, kokius žodžius, sakinius ir apibūdinimus vartoji savo laiškuose ar net pokalbiuose, kokie jie svarbūs emocijoms reikšti“.

Ši knyga yra knyga ir knyga apie knygų rašymą. Metalygmuo, literatūriniais terminais kalbant. O jei paprasčiau – kūrinyje pasakojama istorija ir kartu tai, kaip ji buvo rašoma. Tai ir romanas, ir vadovėlis, kaip jį parašyti su begale naudingų patarimų. Ir nežinia, kas svarbiau, nes vienas be kito, berods, neegzistuotų.

Pagrindinė kūrinio veikėja – trylikametė Katinka – nori tapti rašytoja. Tiesiog, nes smagu. Tai pats prasčiausias atsakymas, kurį buvo galima pasakyti kitoje gatvės pusėje gyvenančiai rašytojai Lidvinei, devyniolikos knygų autorei, pelniusiai ne vieną literatūrinį apdovanojimą, kurios Katinka paklausia patarimo. Jau pačioje knygos pradžioje galima suprasti ir pasinaudoti vienu literatūriniu patarimu – geram kūriniui reikia kontrasto ir palyginimo, priešingybių sandūros, per kurią abi atsiskleidžia. Čia susiduria jaunystė ir patirtis, mažai pamatuotas entuziazmas su meistryste, noras rašyti ir negalėjimas. Mat Lidvinė išgyvena kūrybinę krizę ir, kasdien tvarkydama savo sodą, šluoja, kaip pati sako, ir savo vidų. Kartu tvarkyti sodą ji pakviečia ir Katinką, o kaip atpildą už pagalbą skaito jos parašytus gabalėlius teksto ir komentuoja. Per šį rašymo procesą atsiskleidžia abi rašančiosios ir jų gyvenimo istorijos, nes apie ką daugiau gali rašyti trylikametė, jei ne apie save ir savo gyvenimą?

Šio gyvenimo sudedamosios – mirusi ir nepažinta mama, kurios nuolat ilgimasi, gražūs santykiai su tėčiu ir jaunesniuoju broliuku bei į jų susikurtą pasaulį netikėtai įsiveržęs meilės gūsis moters vardu Dirkjė pavidalu. Romane turi būti dramatinis posūkis, nutikimas, pakeičiantis įvykių eigą ir veikėjų būsenas ar elgesį, sako Lidvinė. O taip pat, kad „rašytojas turi išmokti įžvelgti, kas slypi giliau. Už žmonių išorės. Kalba eina apie kovą. Kovą, į kurią visi kartais įsivelia. Joje ir gimsta pasakojimas“. Šios kovos būna išorinės ir vidinės, dramatiškos tragikomedijos ar vos pastebimi sielos mikrojudesiai, svarbu, kad jos gimdo pasakojimus.

Skaitydami šią knygą sužinosite daug naudingų ir keistai skambančių patarimų, tokių kaip „pradėk nuo lavono“, „užmušk savo brangiausiuosius“ , „nesvarbu, apie ką rašai. Visa esmė – kaip“. Sužinosite, kaip svarbu nelaukti įkvėpimo ir skaityti kitų rašančiųjų knygas, o taip pat – kaip sužinoti, kad jau parašei knygą.

Literatūrologės Ingos Mitunevičiūtės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: