Kultūra

2020.08.04 21:41

Justinas Dūdėnas. Gyventojų šeimininkavimas mieste dar nėra norma

Justinas Dūdėnas, architektas, semiotikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.08.04 21:41

Kai galvojam apie miesto viešas erdves, dažniausiai turim omenyje aikštes, parkus ir skverus. Tačiau jų yra daug daugiau – gatvės, kiemai, praėjimai, tarpai tarp namų… Architekto ir semiotiko Justino Dūdėno komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Vieša yra visur, kur ne privatu, visur, kur šeimininkauja miestas arba valstybė, o netiesiogiai – mes patys. Bet ar tikrai šeimininkaujam, ar tikrai viešos erdvės duoda tiek galimybių kokybiškai būti mieste, kiek mums norėtųsi?


Iš besikeičiančių viešųjų erdvių projektų ir „tvarkymų“ matyti, kad dėmesys joms didėja. Tačiau turbūt nesunku sutikti, kad kol kas tame dėmesyje dažniausiai atsiskleidžia ne tai, ko norėtume, o tai, ko (mano nuomone, dažnai pelnytai) nenorėtume. Visuomenė dažniausiai piktinasi tuo, kad stambūs projektai būna nepagrįsti, kad esamų ignoruojamos jau esamos geros savybės ar sumažinama žalumos. Ir visa tai, rodos, neretai vyksta vien dėl poreikio daryti projektus ir įsisavinti lėšas. Todėl pozityvaus impulso ir konstruktyvių pasiūlymų tame visuomenės įsitraukime pamatysime retai. Manau, kad tai visiškai natūralu, ir matau kelias to priežastis.

Pirma iš jų – tai viešų erdvių projektų mastas ir kompleksiškumas. Sunku tikėtis, kad kažkuris gyventojas pasiūlys stambesnės teritorijos viziją, arba pasiūlys konkretų fragmento sprendimą nepamąstydamas, jog ignoruoti visumą nėra gerai.

Antra, kad gyventojai dažniausiai įtraukiami ne kaip šeimininkai ir užsakovai, kurie turi iškelti projektavimo tikslus ir uždavinius, o tiktai kaip dizaino kritikai. Jiems pristatomi tokie projektai, apie kuriuos dažnai net urbanistikos profesionalai neturi daug ką pasakyti – tad tikėtis konstruktyvių pasiūlymų dažnai tiesiog nėra kaip.

Stambiosios viešos erdvės, kaip kad aikštės, parkai ir skverai, yra sudėtingi dar ir todėl, kad jie turi tarnauti labai plačiai auditorijai – galima sakyti, visiems. Ir vos juose ima dominuoti kažkuri viena bendruomenė ar viena pažiūrų sistema, iš karto kyla konfliktai. Paradoksalu, tačiau kuo beveidiškesnė erdvė, tuo ji mažiau sukelia konfliktų.

Kitaip tariant, visuomenės dalyvavimas viešų erdvių formavime atrodo kaip kalnas problemų (kurios, tikėkimės, po truputį bus sprendžiamos). Bet noriu atkreipti dėmesį, kad šituos sunkumus galima pamatyti ir kaip paskatą daugiau dirbti su smulkiosiomis viešomis erdvėmis: su kiemais, tarpais tarp namų ir menkai naudojamais užkaboriais. Tomis vietomis, kur mastelis nėra toks stambus, interesų sankirtų mažiau, ir kur bendruomenės gali lengviau realizuoti savo idėjas, po truputį kurdamos miestovaizdžius, bylojančius apie tikrus šio laiko ir šių vietų gyventojus.

Turbūt daugeliui smagu matyti mažąsias bibliotekėles, antakalniečių šiltnamius ar net studentų sukurtą pirtelę prie Vilnelės – mažosios architektūros pavyzdžius, kurie praeinančiam tiesiog savaime praneša: čia gyvena žmonės, kuriems įdomu bendrauti, būti mieste, kurie yra kūrybingi ir iniciatyvūs. Tokie mažosios architektūros pavyzdžiai – laisvo ir idėjomis turtingo miesto požymis. Ir jų per mažai.

Tad ką galėtume padaryti, kad mažosios architektūros miestuose atsirastų daugiau?

Teoriškai bet ką pastatyti valstybinėje žemėje yra sudėtinga, ir iš pažiūros tai teisinga: tie apsunkinimai kažkiek padeda mūsų visų erdves apsaugoti nuo paprasčiausio uzurpavimo pasipelnymui. Kažkiek. Visgi reali praktika tokia, kad tiems, kas turi politinę įtaką ir teisininkus, tai nėra taip jau sudėtinga: jie gali užstatyti net, tarkim, mums visiems priklausantį stadioną. O panorus greta namų pastatyti, pavyzdžiui, pavėsinę, kuri vis dar liktų vieša ir visiems prieinama erdve, greičiausiai tektų praeiti kryžiaus kelius ir perkalbėti daugybę įtarių valstybės tarnautojų. Ne todėl, kad jie būtų piktybiški, o todėl, kad nėra tikri, kokios naudos tie žmonės siekia kad tokius kryžiaus kelius eina, ir ar netyčiomis neįteisins kokių nors pamatų, ant kurių po metų kitų išdygs naujas dugiabutis.

Gyventojų šeimininkavimas mieste dar nėra norma. Bet tai galima pakeisti aktyviai pakviečiant juos šeimininkauti, paaiškinant, kokios taisyklės ir procedūros kokais atvejais tinkamos, ir aišku, labiau pritaikant erdvės panaudojimo taisykles nekomerciniams tikslams, kur nereikėtų vaidinti žemės nuomos konkursų.

Įsivaizduočiau tai paprastai: kiekviena namų bendrija ir apskritai bet kokia registruota bendruomenė (kaip, pavyzdžiui, antakalniečių, dviratininkų, senjorų ir taip toliau) gauna konkretų informacinį pranešima, kuriame paaiškinta, kad jei tik turite noro ir energijos, jūs turite teisę mieste pasiūlyti ir įkurti mažosios architektūros objektus. Tam reikalingas projektukas, atitinkantis a, b ir x reikalavimus, suderinamas su tais ir anais, ir kurio rezultatas turi būti atviras visuomenei. Ir tai jau būtų labai daug.

Pala pala, sakysit, kaip tai leisti naudotis visiems? Mes pasistatėm, mes ir naudojamės. Prašalaičiai turbūt nuniokos, ar bent jau nudėvės, ir tiek suinvestavus į įkūrimą, dar reiks mokėt už ištisus remontus? Be to, jie tikrai naudosis mūsų gėriu būtent geriausiu laiku, ir mes išvis ten negalėsim būti. Beprasmiška.

Ir būtent čia, mano nuomone, galima įkinkyti išmanaus miesto idėjas, kurios dėl savo abstraktumo ir orveliškų panaudojimo galimybių dažniausiai urbanistų rimtai neaptarinėjamos. Išmanumas leidžia geriau organizuoti dalinimąsi gėriu. Štai vadinama dalinimosi ekonomika, kaip kad automobilių, paspirtukų ar butų nuomojimas, per išmanų laiko paskirstimą leidžia mažu resursų kiekiu naudotis dideliam žmonių skaičiui. Tačiau kol kas tai beveik grynai verslo sfera, su dalinimosi ar bendruomeniškumo etika bendro daug neturinti.

Jau matot kur lenkiu: panašiai galima dalintis ir pavėsinėmis, pirtelėmis, o įdėjus kažkiek kūrybiškumo – net lysvėmis šiltnamyje. Reikalingos IT sistemos jau sukurtos, ir naudojant paplitusius atviro kodo išmanaus namo sprendimus, pavėsinėje galima kuo lengviausiai turėti mažą ekranėlį, rašantį, kad penktadienį nuo devynioliktos valandos šita vieta rezervuota Justinui. Nes kiek gi valandų per savaitę jam tereikia? O kol nerezervuota, naudokitės kiek tinkami. O jei kartais norėtumėt patys užsirezervuoti, prašom įmesti į sąskaitą eurą ar du, ir prisidėti prie šito gėrio išlaikymo.

Argi nebūtų smagu turėti didesnę veiklų mieste įvairovę, ir kartu jausti gyentojų būdą, išmonę ir energiją? Ir ypač dabar, kai laisvalaikį leisti savoje šalyje daug saugiau, o bendrauti be kaukių vėl galime tik gryname ore.

Man atrodo kad kažkokiems pokyčiams mes jau pribrendę: visuomenėje šeimininkiškumo jausmas auga, žmonės turi energijos, turi pažiūras, ir teoriškai turi pakankamai bendros erdvės.

Architekto ir semiotiko Justino Dūdėno komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“: