Kultūra

2020.08.06 18:45

Trakiškė restauratorė siekia, kad su Trakų vardu žmonės sietų ne tik pilį ar kibinus, bet ir meną

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.08.06 18:45

Trakų meno galeriją „Fojė“ įkūrusi Edita Tamulytė žavi inteligencija ir veiklumu. „Man neturi reikšmės, ar Trakai dabar kultūros sostinė, ar ne – dirbu čia, nes įdomu. O kai įdomu pačiai, galbūt bus įdomu ir kitiems“, – viliasi profesionali meno kūrinių restauratorė ir tapytoja, palyginti neseniai grįžusi iš Jungtinės Karalystės ir prisidėjusi prie permainų Trakų kultūros rūmuose.

LRT.lt pašnekovė sako siekianti kelti kultūros paslaugų kartelę, kad Trakų miestas iš klumpių pagaliau išaugtų į profesionalius menus.

„Norisi, kad su Trakų vardu žmonės sietų ne tik pilį ar kibinus, bet ir meną, žinotų, kad čia vyksta kūrybinis gyvenimas. Tik tokiai permainai reikia laiko“, – pabrėžia galerijos „Fojė“ vadovė.

Vieta priminė niūrų urvą

Trakuose gimusi, Vilniuje užaugusi E. Tamulytė prieš kelerius metus grįžo į gimtinę. Iš pradžių atidarė savo studiją ir joje dailės mokė suaugusiuosius ir vaikus. Kai sumanė eksponuoti jų darbus, paaiškėjo, kad to daryti iš esmės nėra kur. Trakų kultūros rūmai buvo apleisti, fojė atrodė atgrasi, kybojo „vamzdžiai“ ir „virvės su kabliukais“, eksponavimui trūko deramo apšvietimo.

„Vieta priminė niūrų urvą. Išties kažkuris pas mus lankęsis menininkas garsiai prisiminė, kad anksčiau čia buvo „skylė prie tūlikų“, – prajuokina pašnekovė.

Trakų kultūros rūmų direktorius Edvardas Keizikas suprato, kad permainos būtinos, ir pasirūpino lėšomis. „Kai atsirado šiuolaikiškas apšvietimas, geriausia darbų kabinimo sistema, ėmėme svarstyti, kodėl neįkūrus galerijos...“ – „Fojė“ radimosi istoriją pasakoja E. Tamulytė.

Dabar jai patikėta kuruoti parodas, rūpintis galerijos veikla. Sutvarkius rūmų vestibiulį, buvo renovuota ir žiūrovų salė, joje nuo šiol galima visavertiškai rodyti spektaklius.

Kultūros sostinės ambasadoriai

Ekspozicinę programą 2018-ųjų spalį galerija pradėjo nuo Lietuvos dailininkų sąjungos nario Benjamino Jenčiaus akvarelių parodos. Planuotų 7 parodų skaičius netikėtai išaugo iki 14-os, be to, surengta „išvežtinių“ parodų.

2020-iesiems, Lietuvos kultūros sostinės metams, „Fojė“ vadovė jų suplanavo dar daugiau. Apsukas pristabdė karantinas, tačiau nė viena paroda nebuvo prarasta. Visos perkeltos ir numatytos rudenį, pradedant rugsėju. Parodos bus rengiamos ne tik Trakų kultūros rūmuose, bet ir Vilniaus dailės akademijoje, Užutrakio dvaro sodyboje.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Dairydamasi autorių galerijai, E. Tamulytė jokiu būdu neapsiriboja trakiškiais. Čia jau surengtos Lilijos Valatkienės, fotografų Romualdo Požerskio ir Ričardo Grigo parodos. Šie menininkai tapo Trakų – Lietuvos kultūros sostinės – ambasadoriais. Tokį statusą įgijo ir režisierius Oskaras Koršunovas, tapytojas Raimondas Savickas, kultūrologas Vytautas Jonas Juška, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Nė viena ankstesnė sostinė tokių atstovų neturėjo.

Rugsėjo 13–20 dienomis Trakuose bus rengiamas profesionalaus meno festivalis „Trans/Misijos“. Kartu su Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Ukrainos teatrais pasirodys ir LNDT.

Ar nereikės krautis daiktų?

Galerijoje „Fojė“ nesibaiminama šiuolaikinio meno. Štai šiuo metu joje veikia vengrų „šiuolaikininkės“ Timeos Jankovics paroda „Prikelta užmarštis“. Filologijos profesorė, fotografė, konceptualiojo meno atstovė, „Maison des artistes“ narė tyrinėja ir meniškai vaizduoja 19 amžiaus psichiatrijos ligonines.

Klermonto beprotnamio palėpėje Prancūzijoje menininkė rado pacientų daiktų, kurie buvo surinkti daugiau kaip prieš šimtą metų. Pacientus išrengdavo nuogai, jų drabužius susukdavo į ryšulį ir prisiūdavo medžiagos gabalėlį su pavarde.

Maži lagaminai ir ryšuliai akimirksniu įkvėpė menininkę juos nufotografuoti ir parodyti žiūrovams. T. Jankovics – drąsi menininkė, jai ne kartą teko brautis į draudžiamas teritorijas, avarinius pastatus Italijoje ir Prancūzijoje. Jos smalsumas atgaivino daugybę sudužusių žmonių likimų.

„Nežinau, ar dėl šios parodos man nereikės krautis daiktų...“ – nusijuokia kuratorė E. Tamulytė ir paaiškina: kultūros centrą lanko įvairaus amžiaus moksleiviai, tėveliai su atžalomis, todėl stengiamasi nerodyti pernelyg brutalaus, šokiruojančio meno.

Editą Tamulytę kalbina Jolanta Kryževičienė:


Keliavo per Angliją

E. Tamulytė yra profesionali dailės kūrinių restauratorė ir tapytoja. Studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje, paskui jas tęsė ir dirbo Suomijoje. Dar vėliau išsikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę. Tačiau nuo specialybės nėmaž nenutolo. Priešingai. „Buvo labai įdomus gyvenimo tarpsnis – Amerika, Anglija, restauravimas, kūrinių aukcionai“, – apibendrintai kalba Edita.

Jungtinėje Karalystėje ji keliavo ir restauravo meno mėgėjų, kolekcininkų sukauptas senąsias vertybes. Mėgindama apibūdinti savo veiklą, E. Tamulytė įvardijo britų restauratorių Tomą Keatingą (1917–1984), kuris lankė Anglijos dvarus, turtingų žmonių namus, padėdavo sutvarkyti jų kolekcijas ir po metų kitų vėl leisdavosi į kelią.

„Tik šis veikėjas garsėjo ir plagiatų pardavinėjimu. Aš tokiais dalykais užsiimti neketinu“, – nusijuokia E. Tamulytė. Sukaupta patirtis jai garantavo darbą meno kūrinių aukcione, kur paveikslus reikėjo vertinti, prižiūrėti.

Tačiau, kaip minėta, Editai visada buvo įdomu pradėti ką nors nauja, nesustoti, keliauti, patirti. „Nemoku nieko neveikti, todėl grįžusi į Trakus užsiėmiau galerijos „Fojė“ kūrimu. Tada tokiai galerijai nebuvo jokių sąlygų. Ir nebuvo nieko, kas viliotų suaugusius žmones domėtis daile, patiems pradėti tapyti. Todėl pirmiausia pradėjau nuo nedidelės studijos“, – pasakoja E. Tamulytė.

Jos senelis Leonas Tamulis buvo profesionalus restauratorius, sovietiniais metais slapta, pogrindžio sąlygomis restauravo bažnyčios meną. Kai kurio nors kūrinio nepajėgdavo atnaujinti savomis jėgomis, tik tada kreipdavosi į oficialų Prano Gudyno restauravimo centrą. O Editos mama Leonida Tamulytė yra tapytoja, dirba dailės mokytoja.

Trakams suteiktas Lietuvos kultūros sostinės vardas, anot E. Tamulytės, neblogai pateisinamas. Gyvenimas mieste tapo gyvesnis, vyksta renginiai, ypač tai pastebima pasibaigus karantinui. Trakų publika iš esmės „suvežtinė“, į galeriją užsuka tie vietiniai, kurie ir šiaip nuolat domisi kultūros gyvenimu.

„Žiūrovų skaičiumi su mumis gali lygintis reta Vilniaus galerija, – intriguoja pašnekovė ir paaiškina: – Kultūros centre nuolat vyksta renginiai – koncertai, spektakliai, susitikimai. Jų publika nori nenori pamato ir mūsų parodas.“