Kultūra

2020.07.30 21:15

Puipa apie paskutinį Balandytės filmą: išgirdusi „filmavimas baigtas“ susijaudino, nes suprato, tai – atsisveikinimas

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.07.30 21:15

Lietuva atsisveikino su kelių kartų mylėta viena didžiausių Lietuvos kino ir teatro žvaigždžių Gražina Balandyte. „Dienos temoje“ – iškilūs režisieriai Algirdas Latėnas ir Algimantas Puipa. Vienas režisavo paskutinį spektaklį, kitas – paskutinį filmą, kuriuose vaidino aktorė.

– Pirmasis klausimas jums, pone Latėnai. Spektaklyje „Mūsų mieloji Pamela“ jūs dirbote kartu su G. Balandyte po 16 metų pertraukos nuo pirmojo spektaklio „Kelionė į Meką“. Už Pamelos vaidmenį ji buvo apdovanota „Fortūnos“ prizu. Kaip skiriasi patirtis po beveik dešimtmečio pertraukos? Aktorė buvo po ligos.

A. Latėnas: Kadangi žinojau Gražinos situaciją, tai norėjosi ją globoti. Tačiau visiškai neišėjo taip dirbti. Gražinai taip neišeina. Jeigu dirba – tai versdama kalnus, atiduodama visą save ir gerąja prasme priversdama dirbti kitus „pilna koja“, kaip mes teatre sakome.

– Pone Latėnai, kaip suprantu, pagrindinis vaidmuo buvo numatytas konkrečiai G. Balandytei ir daug galvoti jai neleidote. Taip ji pati yra sakiusi. Kodėl norėjote būtent šios aktorės, net žinodamas jos situaciją? Kokia kaina buvo didesnė: fizinių jos pastangų ar psichologinių?

A. Latėnas: Teatre ir fizinių, ir psichologinių jėgų reikia labai daug. Kad vaidmuo buvo Gražinai, žinojau iš karto. Ir trečiadienį per atsisveikinimą visą dieną salėje sėdėdamas... Ir eina jos vaidmenys iš tamsos, iš tamsos. Eina, eina, eina, eina. Ir staiga pajunti, kad matai Anną Magnani, Sophia Loren, Giuliettą Masiną... Viename asmenyje iš šitos mažos Lietuvėlės, šitame perle atsispindi pasaulinio lygio žvaigždės. Gražinoje visa tai tilpo.

– Pone Puipa, jūsų filmas „Edeno sodas“ išskirtinis ir tuo, kad G. Balandytė jame atliko paskutinį savo vaidmenį kine, o dėl jos išvakarėse patirtos traumos jums teko sukeisti vaidmenis. Ar dėl to patyrėte kokių nors iššūkių tiek jūs, tiek aktorė?

A. Puipa: Aš turėjau tokį sau uždavinį iškėlęs – iškelti visus įmanomus aktorius, kurie dar galėtų vaidinti ekrane. Ir siužetas tai leido: fantazija, ateities Lietuva, milijonierių, labai turtingų žmonių pensionas, kuriame susirenka įvairios asmenybės. Jai buvo skirtas žvaigždės vaidmuo, kino žvaigždės, kuri nuolat savo gyvenimą leidžia kažkokiose vizijose, praeities fantazijose.

Paskutinę minutę dailininkė paprašė, kad ji susirastų gražiausius savo rūbus, apsirengtų ir vaidintų su savo rūbais. Būdama namuose prie spintos ji lenkėsi pasiimti pirštinių ir nebeatsikėlė. Skambina vos ne verkdama: „Aš nebegaliu pajudėti.“ Sakau: „Jokios problemos, bus kitas vaidmuo. Gal net įdomesnis. Tik jūs nejudėsite, visą laiką būsite statinės būsenos.“ Ji nustebo, kad mūsų toks noras toliau bendrauti, nežiūrint į visas aplinkybes, ir sutiko. Gražina visą laiką sėdėjo kėdėje arba važinėjo invalido vežimėliu.

Įdomus faktas: buvo pasamdyti du stiprūs vaikinai, kurie iš vienos teritorijos į kitą ją pernešdavo kėdėje. Tai buvo tarsi atrakcija kino grupei, kai kino aktorė keliaudavo į tą objektą, kuriame filmuosime. Ji buvo nešama tokiame soste. Jai irgi patiko toks dėmesys.

– Aktorė yra pripažinusi, kad... cituoju ją pačią: „Yra tinginė ir tekstų nesimokydavo, bet turėjo labai gerą atmintį ir režisieriai veikiausiai to nepastebėdavo.“ Ar jūs esate pastebėjęs, kad ji tekstus išmokdavo labai greitai?

A. Puipa: Mane visą laiką įtikinėjo kai kurie kolegos, kad yra problema. Ji porą kartų yra bandžiusi filmuotis, grupei buvo labai didelis stresas, kadangi ji neatsimindavo teksto tuose nedideliuose vaidmenėliuose. Tikriausiai tai buvo jaunų režisierių novelės. Iš jos viso vaidmens likdavo tiktai atskiros frazės, nes ji neatsimindavo teksto. Manęs klausė: „Kaip tu su ja susitvarkysi?“

Bet mes sutarėme dėl vieno dalyko – kad tekstas kalbamas ne paskutinei salės kėdei, kaip įprasta scenoje bei jos teatrinėje patirtyje, o labiau pašnibždomis, intymiai. Ir kai atėjome į pačią sudėtingiausią sceną, kurioje turėjo būti ilgas nenutrūkstamas monologas, aš supratau, kad ji tą tekstą buvo išmokusi idealiai, atrepetavusi prieš veidrodį. Ji kalbėjo labai subtiliai, labai kinematografiškai. Ji suprato, kur aš galėjau turėti problemų su ja kaip aktore, teatro aktore.

– Didelė dalis buvusių aktorės kolegų pastebėjo, kad ji turėjo puikų humoro jausmą, buvo šmaikšti, bet jos vaidmenys per visą profesinę karjerą dažniau būdavo romantiški. Ponas Latėnas pastebėjo tą komišką jos pusę. Ar sakytumėte, kad ji pasiteisino?

A. Puipa: Tuo metu, besiruošiant filmuoti, ji tryško sąmoju, tryško energija nepriklausomai nuo fizinės savijautos. Ji visas tas sąlygas priėmė ir mes netgi panaudojome kai kuriuos jos... Ji bene visą laiką turėjo sidabrinę ryškią gertuvę. Ten būdavo kažkiek procentų to alkoholio. Ko ji buvo įsipylusi – nežinau, bet prieš kadrą, prieš dublį ji vis gurkštelėdavo iš savo legendinės gertuvės. Ir aš sakau: „Gerai, filmuojame paskutinį kadrą, jūs sėdite parke ir išsitraukiate savo gertuvę, išgeriate ir žiūrite kažkur į horizontą.“ Ir ji su malonumu tai padarė. Buvo tokia tradicija: po kiekvieno epizodo kiekvienas aktorius išgirsdavo frazę: „Filmavimas baigtas.“ Padėkodavo aktoriui ir visi plodavo. Ji tąkart susijaudino, nes suprato, kad turbūt tai yra atsisveikinimas su ekranu.

– Pone Latėnai, G. Balandytė suvaidino daugiau nei 100 vaidmenų – 80 teatre, per 20 kine ir televizijoje, tačiau pati yra sakiusi, kad gerų vaidmenų buvo nedaug. Ji vertino save savikritiškai ir sakė, kad blogesnių vaidmenų yra buvę daugiau. Ar jūs kaip režisierius, kuris dirba su aktoriais, sakytumėte, kad tai kuklumas?

A. Latėnas: Tikrai kuklumas. Aš šituo netikiu, nes Gražinai neišeina vidutiniškai vaidinti. Gal tai jos reiklumas... To, ką įsivaizduoja pati. Po nakties, būdavo, ateina į repeticiją ir mes šnekėjome, sako – neišeina. Sakau: „Gražina, viskas išeina. Jūs dabar tik pabandėte, dar pabandome.“ Ir viskas atsistoja į vietas.

Man labai gražu, kaip Gražina mokėdavo pajuokti ir save. Tik ji galėjo pasakyti repetuodama su žinomu aktoriumi – jis Karalių repetavo, ji buvo jo partnerė – ir kaip teatre būna, aktoriai nori dėmesį į save patraukti, staiga laiko pauzę. Laiko pauzę. Laiko pauzę Karalius... Gražina priėjo prie režisieriaus į avansceną ir sako: „Režisieriau, kol Karalius laiko pauzę, gal aš galėčiau į bufetą kavutės išgerti?“ Taktiškai, grakščiai, gražiai. Čia yra Gražina.

– Pone Latėnai, kartu su kiekvienu iškiliu žmogumi pasaulis paprastai netenka kažkokios dalelės. Kaip jūs pavadintumėte G. Balandytės išėjimą? Ko mes netekome? Ko neteko teatro pasaulis, neteko visa šalis?

A. Latėnas: Aš nežinau. Galima sakyti – perlo, galima sakyti – brangakmenio, bet mes netekome lakmuso popierėlio. Gražina visa, kas vykdavo Lietuvoje, kas vykdavo politikoje, nors ji mažai tame dalyvavo, rasdavo žodžių pasakyti neįžeidžiamai – ji labai žmonės mylėjo, – bet pasakyti tiesą. Netekome tiesos, ko dabar labai trūksta.

A. Puipa: Turbūt apie kiekvieno išskirtinio aktoriaus žvaigždiškumą galima įvairiai kalbėti. Galima pastebėti kažkokius trūkumus, kažkokį susireikšminimą. Šiuo atveju aš bendraudamas pastebėjau – mūsų amžiaus skirtumas buvo nemažas, ji man daugiau tiko į motinas, – kad tai buvo žmogus, tikintis tavo idėjomis, tavo mintimis. Joje nebuvo jokio žvaigždiškumo – tokio vadinamojo, tokio parodomojo. Tai buvo aktorė, tai buvo žmogus profesionalas ir į viską žiūrėjo labai profesionaliai. Aišku, ta karta visa labai profesionali. Ji žinojo savo vertę, savo statusą, bet niekada nerodydavo išskirtinio dėmesio sau. Jei tas bruožas persiduos ir jaunajai kartai, bus ką veikti ir su jaunais aktoriais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt