Kultūra

2020.08.09 12:16

Paveldosaugininkė: Lietuvos pašto pastatai – liūdnas atvejis

Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“2020.08.09 12:16

„Išankstinis informavimas ir visuomenės įtraukimas ankstyvuose etapuose tikrai duotų daug geresnį rezultatą. Dažnai atsitinka, kad problema paviešinta, bet visuomenė įsitraukia per vėlai. Tada aš iš dalies suprantu ir merą“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Viltė Janušauskaitė, kalbinama „Šiaurės Atėnų“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės.

– Urbanistika, architektūra visuomenėje šiandien kelia daug aistrų – žmones tai jaudina, jie reiškia emocijas socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Banaliausias šių dienų artefaktas – Lukiškių aikštė. Prieš tai būta daug emocijų dėl „apibetonuotos“ Zapyškio bažnyčios ir kitų objektų. Bet ar tikrai visuomenė yra pakankamai raštinga paveldo apsaugos klausimais? Kiek atsimenu Zapyškio atvejį, suveikė, galima sakyti, fake news.

– Visuomenė labai dažnai išsijudina dėl rezonansinių projektų ar objektų. Tai trumpalaikis blyksnis – staiga visi užsižiebia, baisisi, bet paskui pamiršta. Galima paklausti, kiek iš tų žmonių, kurie susijaudino dėl bažnyčios, yra buvę Zapyškyje iki skandalo. Kitus būtent šis įvykis netgi paskatino nuvažiuoti pasižiūrėti.

Mano įsitikinimu, labiausiai visuomenėje trūksta nuolatinio rūpesčio, ryšio su paveldu. Ne tik tada, kai reikia „gesinti gaisrą“. Ką aš darau, koks mano santykis su paveldu, ar man jis svarbus?

Atsakius į tuos klausimus, galima būtų judėti toliau. Jeigu kam nors nesvarbus – gal jo ir nepažįsta?.. Jeigu nepažįstu, vadinasi, nesidomiu, o jeigu susidomiu, kartais atsiranda ir meilė. O jeigu nusprendžiu, kad man to nereikia, gal reikėtų susilaikyti nuo tokių „skandalų“ vertinimo.

– Tąkart žinomas architektas paskelbė nuotraukas feisbuke tokiu įdomiu rakursu. Atrodė – viskas, gotika aplieta betonu. O paskui paaiškėjo, kad ten viso labo įrengta aikštelė. Ir dėl medžių kirtimo kartais kyla panašus susipriešinimas: emocijos liejasi laisvai, niekam nesvarbus faktas, kad medžiai ištrešę ir juos šalinti būtina, nes yra grėsmė gyvybei. Nors kartais tokios reakcijos būna teisingos.

– Čia turbūt kaip ir žurnalistikoje – neigiamą naujieną pristatyti ir eskaluoti labai lengva, ji patraukia. O teigiama yra savaime suprantama – taip ir turi būti, kažkas kažką sutvarkė, vadinasi, nieko nevyksta.

Paveldosaugoje jau daugiau kaip du pastaruosius dešimtmečius siekiama, kad įsitrauktų kuo didesnė visuomenės dalis – procesai turi būti demokratiški, ne vien profesionalai turėtų už visus kaip už mažus vaikus nuspręsti.

Čia iškyla kelios problemos: pirmiausia, kas yra ta visuomenė? Juk ji daugialypė, kiekvienas turi įvairių interesų. Svarbu, kad visuomenės įtraukimas nėra minios valdžia, profesionalai irgi tebeturi balsą, gali ir turi patarti visuomenei.

Naujausios paveldo apsaugos strategijos siekia, kad būtų sudarytos galimybės įvairioms visuomenės grupėms, ypač turinčioms tarpusavyje nesuderinamus interesus, išsisakyti ir pasiekti kompromisą.

Viskas gyvenime yra kompromisas, paveldo apsauga taip pat. Kai kuriais atvejais tas kompromisas turi būti daug labiau orientuotas į paveldo prioritetą – sakykime, visi sutaria, kad objektas svarbus, nieko negalima judinti, ir dėl to paaukojamas kasdienis patogumas.

Kitais atvejais – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – prieinama net ligi to, kad paveldo objektas gali būti paaukojamas, nes visuomenė turi kitokių interesų. Vienas iš pastarojo meto pavyzdžių Lietuvoje – Klaipėdos uosto teritorija, keista Locmanų namo istorija.

Dažniausiai, vykstant statyboms, paveldo objektai paaukojami mažiau išsivysčiusiose šalyse ar autoritarinių režimų valdomose šalyse – Afrikoje, Kinijoje. Tai patrauklu ir vadinamiesiems modernizmo periodo paveldosaugininkams (XX a. antroji pusė), kurie pasigenda griežtesnės skirties tarp visuomenės ir profesionalų, kai profesionalas pats vienas nutardavo, ką reikia saugoti.

– Prisimenu labai konkretų pavyzdį – Reformatų skvero, kai bendruomenė parodė itin išraiškingą rūpestį ir netgi virto politiniu judėjimu, bet savivaldybė vis vien priėmė autoritarišką sprendimą. Vadinasi, nors bendruomenė rodo iniciatyvą – protestuoja, siūlo savo idėjas, reiškia nepasitenkinimą, meras gali pasielgti kaip Lukiškių aikštėje – tiesiog, nutaręs už visus, atvežti smėlio.

– Tai susiję su ydinga teritorijų planavimo ir statybos praktika – problema ta, kad visuomenė sužino per vėlai. Dabar jau keleri metai, kai ši praktika keičiama. Jeigu viešai diskutuojama iš anksto – ateina sociologas ar antropologas, padaro tyrimą, apklausia gyventojus, išsiaiškina jų poreikius – tada yra tikimybė, kad visuomenė reaguos pozityviau.

Aišku, konfliktų neišvengsime – bet kuriame skvere mama su vaiku turi vienokių lūkesčių, vyresnio amžiaus žmogus – kitokių. Jeigu tas skveras po jūsų gyvenamojo namo langais – poreikiai vienokie, o jeigu esate miesto svečias – kitokie. Išankstinis informavimas ir visuomenės įtraukimas ankstyvuose etapuose tikrai duotų daug geresnį rezultatą.

Dažnai atsitinka, kad problema paviešinta, bet visuomenė įsitraukia per vėlai. Tada aš iš dalies suprantu ir merą – projektas parengtas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nupirkti darbai, vykdyti konkursai. Prieš tai buvo 12 ar 18 mėnesių proceso, išleista daug pinigų, dabar staiga reikalaujama kažką keisti. Jeigu keičiame, beveik garantuotai procesą kartojame iš naujo.

– Į Vokiečių gatvės rekonstrukciją dėmesys tikriausiai atkreiptas laiku...

– Dėl Vokiečių gatvės rekonstrukcijos viešosios nuomonės labai skirtingos. Vienos, profesionalesnės, kritikuojama, kad nebuvo stiprių darbų, nebuvo atsižvelgta į paveldo išsaugojimą, nėra tai gatvei siūlomo ryškaus identiteto. Kita pozicija, miestiečių, atrodo, reikalauja žalumos.

Tad žaluma ar paveldas? Istoriškai ten žalumos nebuvo. Siūlyti tokie variantai, kai žaluma atsiranda kiemuose, ne pačioje gatvėje, bet dalis visuomenės pageidauja paveldui nepalankaus rezultato – pakeisti reljefą, padaryti parką.

– Užmojis paversti Sapiegų parką barokiniu irgi dvelkia simuliakru.

– Bet kuriuo atveju atkūrimo idėja šiuolaikinėje paveldosaugoje yra problemiška. Kad ir ką atkurtum, tai tik šešėlis, niekada nebus tikra.

Žymiausias pavyzdys – Varšuvos senamiestis, po karo atkurtas pagal tikslius matavimų brėžinius. Jeigu vertintume pagal tūrius ar spalvas – atkurtas autentiškas vaizdas, bet, be abejo, tai nėra autentika. Varšuvos senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ne kaip istorinis senamiestis, o kaip XX a. žmogaus veiklos rezultatas siekiant panaikinti pokarinę traumą – įvertintas pats atkūrimas ir jo simbolinė reikšmė, o ne autentiška architektūra ar urbanistika.

Dažniausiai neturime tiek žinių, kad galėtume idealiai tiksliai atkurti praeities objektus. Jeigu tas objektas nesenas, turime jo nuotrauką arba jį atsimena vyresni žmonės, dažniausiai kyla daug aistrų.

Esu skaičiusi apie Bauhauso stiliaus pastato restauravimą Vokietijoje, man labai patiko pavyzdys, kaip mes žiūrime į atkūrimą – jei tik objektas nelabai nutolęs laike, rasis atsimenančių, kaip buvo išlenktas turėklas.

Bet kai atkuriame pastatus, kurie statyti daug seniau, pavyzdžiui, viduramžių katedros Prancūzijoje, – į tą atkūrimą įprastai žiūrima daug laisviau, svarbu bendras vaizdas, ne detalės. Aišku, menotyrininkai su manimi nesutiks, jie pastebi itin smulkias ikonografijos detales.

– Paveldosauga Lietuvoje turbūt mokosi iš Vakarų Europos gerųjų pavyzdžių; jeigu ten skatinamas žaliųjų erdvių didinimas, ir pas mus egzistuoja tos pačios tendencijos?

– Taip, sekama Vakarais, bet negalima pamiršti ir to, kad net ir sovietinio planavimo normos skatino žaliąsias erdves. Nemažai pastatų, ypač Vilniaus senamiestyje, po karo buvo paaukoti, siekiant didinti tą žalumos procentą, nes pagal tuomet galiojusias normas jis buvo per mažas. Tai dar viena sankirta, kur kartais susiduria paveldosauga ir žmonių poreikiai, jeigu bendruomenė nutaria, kad jiems trūksta žalios erdvės, o istoriškumas nėra toks svarbus.

– Kai susiduriu su visuomenės emocijomis, susidaro įspūdis, kad dauguma besipiktinančiųjų rekonstrukcijomis nusiteikę gan konservatyviai – kone viską derėtų konservuoti, net trupančius Reformatų skvero laiptus palikti, nes jiems tai žadina vaikystės sentimentus. Ar visada tai yra geriausias sprendimas?

– Su kolegomis esame diskutavę – ką daryti su ta visuomenės dalimi, kuri tyli? Juk tokių daug daugiau, jie tyli, nes arba jiems tinka, arba vis vien. Tie balsai, kurie geriausiai girdisi, be abejo, yra žmonių, kuriems labiausiai rūpi.

Tarptautiniai paveldosaugos dokumentai pabrėžia, kad žmonių įsitraukimas neturėtų būti visų iš eilės projektų stabdymas. Bet stereotipiškai keikiami investuotojai, nors jie irgi yra visuomenės dalis, tik jų pozicija dažniausiai priešinga. Jie investuoja, todėl tikisi pelno iš paveldo objektų ar iš tų objektų, kurie yra šalia paveldo statinių.

Visuomenė susiskaidžiusi, kartais ir dirbtinai. Paveldo objektų savininkai taip pat yra investuotojai, jiems dera suteikti ir metodinę pagalbą – konsultacijas, nuo ko pradėti. Jeigu tokia pagalba suteikiama, jie dažnai linkę susitaikyti su mažesniais pokyčiais – nepadidinti drastiškai savo gyvenamojo ploto. Bet, skaičiuojant eurus ir kvadratus, visada egzistuoja ta visuomenės dalis, kuri nori grąžos, ir ta visuomenės dalis, kuri figūruoja kaip stebėtojai iš šalies – aišku, kad jie labiau nori autentiškumo.

Kaip pasiekti pusiausvyrą? Kartais juokaujama, kad tie, kurie reikalauja šimtaprocentinio autentiškumo, turėtų iš savo gyvenamųjų pastatų išimti ir visus inžinerinius įrenginius. Paveldosauga iš tikrųjų keičiasi.

Anksčiau paveldosaugininkas buvo sergėtojas, kurio tikslas – status quo – visko kuo daugiau išsaugoti ateities kartoms. Dabar jau net ir pati disciplina tarptautiniais dokumentais kitaip apibrėžia paveldosaugininko funkciją: valdyti pokyčius. Paveldosaugininkas turėtų numatyti, kurie pokyčiai yra tinkami, o kurie žalingi. Kalbant apie urbanistiką – miestas visada yra gyvas organizmas, jeigu norime jį užkonservuoti, greičiausiai jis taps nebegyvybingas.

Taip jau buvo atsitikę. XX a. 6–7 dešimtmečiais Vakarų Europoje masiškai tuštėjo senamiesčiai. Priemiesčiai, nauji rajonai pasiūlė gyventojams daug patrauklesnes gyvenimo sąlygas. Senamiesčiai natūraliai ištuštėjo arba virto tokiais pusiau getais, kur gyvena skurdesni žmonės, o kai kurie namai išvis buvo negyvenami ir apleisti.

– Lietuvos pašto pastatus Vilniuje ir Kaune greitai perims verslas. Man, kaip stebėtojai iš šalies, kyla klausimas – ar tikrai visuomenei labai reikia naujų viešbučių?

– Tai liūdnas atvejis. Paštas vis tiek yra miesto simbolis, valdytojai čia nedemonstruoja sąmoningumo. Apskaičiavus matematiškai, žinoma, Lietuvos paštui neapsimoka turėti didelių pastatų, juos brangu išlaikyti, prižiūrėti, restauruoti. Tačiau plačiąja prasme tai valstybės įmonė, kuri turėtų atstovauti valstybės politikai.

Taip pat dabar paskelbta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ parduoda savo pastatą Vilniuje, J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampe, ir išsikrausto. Taip pat labai gaila, nes tas pastatas statytas geležinkeliams. Pats statinys, kai atsirado, buvo vadinamas cariniu subjaurojimu, nes iš visų pusių labai matomas – tokiu būdu geležinkelių simbolis įgavo ryškią žymę miesto panoramoje. Dabar pastatą nupirks, fiziškai jis išliks.

Bet paveldo autentiškumas nėra tik jo medžiaga – tai ir jo funkcija: ir tai, kam jis naudojamas, kaip suvokiamas. Įmanoma ir visas ministerijas sutalpinti į vieną pastatą, visas valstybines institucijas kompaktiškai į naujus biurus, kad būtų ekonomiškai efektyvu. Bet tai yra ir valstybės pozicijos išraiška – kaip mes vertiname savo paveldą, savo istoriją, ar tikrai norime visus pastatus Gedimino prospekte atiduoti verslui?

Nes tada valstybės lyg ir nebelieka pačiose svarbiausiose sostinės vietose. Rūpindamasi ir naudodama istorinius pastatus, valstybė savo pavyzdžiu rodytų, kad jai rūpi paveldas, o ne tik skaičiuotų, kaip pigiau.

– Kai kokį nors naujų statybų vertinimą pateikia UNESCO komisija, žmonės tikrai sureaguoja, dalijasi socialiniuose tinkluose. O ar Valstybinė kultūros paveldo komisija turi autoritetą visuomenėje?

– Pati komisija yra Seimo, Vyriausybės ir Prezidento, visų aukščiausių valdžios organų, patarėja kultūros paveldo klausimais. Gali matyti problemas, gali patarti, bet dar nereiškia, kad tai bus įgyvendinta.

Be abejo, komisijos stiprybė yra ta, kad susirenka ekspertai iš įvairių sričių, vieni iš akademinės bendruomenės, kiti – praktikai: architektai, urbanistai, menotyrininkai, archeologai, muziejininkai. Kartais tie patarimai valstybinėms institucijoms kartojasi daug metų.

Visuomenei tai mažiau žinoma institucija, jos funkcija – patarti tiems, kurie priima sprendimus. Bet žmonės kartais kreipiasi, ypač suinteresuotieji paveldu, ir jų klausimai svarstomi.

– Mes kalbamės daugiausia apie miestų problemas, bet regionuose irgi esama nemažai paveldo, tik ar žmonės jį atpažįsta?

– Kalbame apie miestų problemas, nes egzistuoja plėtros spaudimas. Vystytojai nori statyti, tankinti, pertvarkyti paveldo objektą. O kai kalbame apie regionus, dažniausia problema, kad trūksta lėšų sutvarkyti objektui arba, dar liūdniau, nebėra bendruomenės, kuriai reikėtų to objekto.

Būdingiausias pavyzdys yra žydų paveldas visoje Lietuvos teritorijoje – bendruomenių ten nebėra, tad net jeigu valstybė ar ES fondai skirs lėšų, sutvarkytas pastatas toliau stovės tuščias. Jeigu paveldo objektas stovi tuščias, jis iš naujo pradeda nykti. Kaip įveiklinti tuos pastatus?

Labai geras pavyzdys yra buvusi Pakruojo sinagoga, pertvarkyta į miesto biblioteką. Paskirtis gana pagarbi, tinka tai vietai, ne koks naktinis klubas (Vakarų Europoje atsitinka ir taip).

Didelė problema yra nykstančios dvarų sodybos: tai ilgas procesas, prasidėjęs dar tarpukariu, po žemės reformos. Per nepriklausomybės metus prarasta apie 25 proc. dvarų, daugiausia medinių, kurie greičiau nyksta dėl atmosferos poveikio, nepriežiūros.

– Net verslas čia turbūt nepajėgus.

– Verslas visada žiūri, ar tai atsipirks. Yra tikrai puikių pavyzdžių, kai stambesni ūkininkai ar verslininkai ima gaivinti tuos dvarus, bet tai pavieniai atvejai, o prognozės pesimistinės – dauguma likusių sodybų pernelyg nutolusios nuo regiono centrų. Todėl dabar reikia pradėti kalbėti apie jų dokumentavimą, atranką kultūros vertybių registre.

Sunaikinti objektą per gaisrą – plačiau žinoma „priemonė“, kuri labai nemorali, bet vis dar pasitaiko. Tačiau nepriežiūra irgi yra „priemonė“, pakanka kiauro stogo, ir objektas greit sunyks.

Kartais savininkas, nusipirkęs dvarą, juokaujant, už litą, nieko nenori daryti (rezonansinė Lentvario dvaro istorija).

Regionų tuštėjimo problema susijusi ir su bažnyčiomis. Regionuose stovi gražios, didelės medinės bažnyčios, o bendruomenė tėra keli ar keliolika žmonių, kurie nepajėgūs jų išlaikyti.

Tikrai yra netobula teisinė padėtis, netobulas administravimas, trūksta lėšų, vis dar daug piktybinių niokotojų arba nesuprantančiųjų paveldo vertės, bet jeigu lyginsime situaciją anksčiau ir dabar, vis tiek sakyčiau, kad ji po truputį gerėja.

Visuomenės sąmoningumas auga, reikia tik pereiti tą etapą, kai visuomenė nepasitiki institucijomis, o institucijos nepasitiki visuomene. Kol kas yra to susipriešinimo, opozicijos verslininkams, į kuriuos, kaip manoma, visada reikia įtariai žiūrėti, iš anksto bausti dėl visa ko.

Kai visuomenė ir institucijos ims atvirai kalbėtis, situacija gali pradėti gerėti. Ir ji po truputį gerėja, esama savininkų, kurie džiaugiasi bendradarbiavimu su kultūros paveldo apsaugos sistemos specialistais, kas anksčiau buvo visiškas baubas. Visi esame tos pačios visuomenės dalis – turime išmokti susitarti.

Pokalbis „Šiaurės Atėnuose“ parengtas pagal užsakymą nr. 1