Kultūra

2020.07.29 21:04

Langinių plenerus organizuojantis ir drąsų meną kuriantis Augutis: nežinau kodėl, bet nenukentėjau

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.07.29 21:04

Atvykus į Rokiškį, neįmanoma nepastebėti profesionaliai ištapytų langinių. Vienos pagrindinių Rokiškio puošmenų „kaltininkas“ – menininkas Arūnas Augutis. Tačiau šis kūrėjas neužsiima vien dekoratyviuoju menu – priešingai, jo darbai ir drąsūs, politiškai aktyvūs. „Jei nusišalini nuo gyvenimo, tampi neįdomus“, – LRT.lt teigia A. Augutis.

Viena A. Augučio paroda įgėlė ne tik kultūros centro vadovui, bet ir merui bei kitiems miesto veikėjams. Menininkas tapo, lipdo, kuria asambliažus, objektus, instaliacijas, šiaudines degančias skulptūras ir t. t. Aktyviai veikia vietos dailininkų klubo veikloje, mokytojauja... „Provincijos dailininkas turi viską mokėti, – LRT.lt sako A. Augutis, tačiau apgailestaudamas priduria: – Žingsniuojame į discipliną, niveliaciją, kuri yra be galo nekūrybinga.“

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

– Kokia pagrindinė langinių projekto idėja?

– Langinių projekte menininkai kuria ne po vieną, o grupėmis, pavyzdžiui, 4 dailininkų grupė. Tad jiems atsiranda užduotis išlaikyti bendrą braižą, prie namo stiliaus prisitaikyti, susitarti su pastato savininkais, kad šiems patiktų motyvas. Tiesa, per 15 metų nė sykio nepasitaikė, kad būtume neįtikę savininkams, kad jie nebūtų pritarę mūsų idėjoms. Stengiamės išlaviruoti – būti ištikimi savo sumanymams, nenusižengti estetikai.

Iš pradžių tapėme ant jau mieste esančių langinių, jas prieš tai sutvarkydavome, o vėliau suradome medžio dirbinių firmą, atkalėme technologiją.

– Kas dalyvauja šiuose pleneruose?

– Kaskart dalyvauja 10 menininkų. Pusė dalyvių būna iš Rokiškio dailininkų klubo „Roda“, kita pusė – kviestiniai. Geografija plati – kviestiniai menininkai būna kilę iš Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Šakių, Utenos, Ukmergės... Šis projektas yra skirtas ne liaudies menininkams, bet profesionaliems dailininkams.

Vieno namukų langines ištapiau su Arūnu Uogintu, Edmundu Birgėla ir Ligitu Keraičiu. Mūsų sugalvota tema buvo visas žmogaus gyvenimas – nuo jauno iki seno, apsuptas įvairių personažų: paukščių, gyvūnų. Kito pastato langinės ištapytos šventųjų ir globėjų atvaizdais.

– Kokie dar siužetai puošia langines?

– Kavinės „Senas Grafas“ langinė ištapyta jaunos dailininkės. Vaizduojamas kiškis – pastaruoju metu Rokiškį mėgstama reprezentuoti kaip kiškių miestas. Restorano „Pupelė“ langinėse – visa pastato istorija. Šio pastato funkcijos vis keitėsi: buvo mokykla, paštas, spaustuvė, laikraščio redakcija ir net kalėjimas.

2019 metais, kai Rokiškis buvo kultūros sostinė, visas vieno pastato langines ištapėme kiškiais. Šiuo atveju stiliaus vientisumo atsisakėme – priešingai, kiekvienas menininkas kūrė kuo savičiau.

– Kiek namų ir kiek langinių jau papuošta per tuos 15 metų?

– Dešimtys namų. Plenero dalyviai prisilietė prie kelių šimtų langinių – kasmet ištapoma apie 12 langinių. Pirmuosius 10 metų plenerą organizavau su klubu „Roda“ ir Rokiškio kultūros centru.

Vėliau organizavimą perėmė visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“. Tyzenhauzai – giminė, kuri visą Rokiškį ir sukūrė, o minėta visuomeninė organizacija daug kultūrinių renginių inicijuoja, vykdė archeologinius kasinėjimus.

– O šiais metais vyksta pleneras?

– Taip, įvyko priešpaskutinę liepos savaitę, tik buvo kitoks, kadangi Lietuvos kultūros taryba neparėmė projekto. Yra nusidėvėjusių langinių – nubluko tapyba ar išsikraipė pati konstrukcija, tad jas restauravome. Rugpjūčio 7 dieną atidarysime parodą Rokiškio krašto muziejuje, ten jos bus eksponuojamos. Šįsyk plenere dalyvavo mažiau menininkų, restauruoti padėjo Rokiškio gyventojai savanoriai.

– Kiek žinau, pats esate labai universalus dailininkas. Kokiose srityse kuriate?

– Provincijos dailininkas turi mokėti viską: ir emblemą sukurti, ir nulipdyti, ir nutapyti, ir scenografiją spektakliui sukurti, net suprojektuoti kalėdinę eglę iš virvių ar medžio... Tapau iš natūros ir iš vaizduotės. Mokytojauju Rokiškio jaunimo centre – dėstau keramiką. Pastaruoju metu kuriu asambliažus ir objektus, instaliacijas. Išardžiau seną dėdės spintą ir iš jos detalių prikūriau daug asambliažų. Įtrūkusi gelda virsta žuvies burna. Sukūriau vitražą iš kamštelių. Kuriu degančias skulptūras iš šiaudų.

Taip pat kuruoju parodas. 2019 metais vykdžiau projektą „Vienas dailininkas – vienas kūrinys“. Įtraukiau apie 80 dailininkų, kurie vienaip ar kitaip susiję su Rokiškiu – iš čia kilę ar čia gyvenę. Pasirodo, Rokiškis susijęs su svarbiomis dailės asmenybėmis – Justinu Vienožinskiu, Konstantinu Tyzenhauzu, Elena Riomeryte, Juozo Mikėno dėde Kęstučiu Mikėnu, Algimantu Kliauga...

– Ar visa jūsų kūryba susijungia? Galbūt yra dominuojanti tema?

– Man tematika nelabai svarbi – viskas tinka. Man reikia, kad darbe būtų paslaptis, kad ne viskas iki galo būtų atskleista, kad liktų kažkas mįslingo. Kad žiūrovui kabliukas būtų užmestas.

Idėjų neretai kyla iš lietuvių mitologijos – visą gyvenimą domėjausi tuo. Ansamblį „Gastauta“ virš 20 metų lankau.

– Pastebėjau, kad savo kūryba reaguojate į aktualijas?

– Viena savo personaline paroda norėjau perduoti aiškią mintį. Kultūros centrui pradėjo vadovauti Erikas Druskinas. Jis per pusę metų taip viską išderino, išmėtė žmones iš darbo, iš folkloro ansamblio atėmė rūbus, instrumentus, patalpas. Tad parodoje buvo eksponuojamos sūdytos kanklės – 25 kilogramais druskos apipiltos kanklės geldoje.

Kitas darbas vadinosi „Pramušk druskos sieną“. Tikrą kalvio kūjį pritvirtinau. Trečias kūrinys – įvairūs Rokiškio veikėjai paversti marionetėmis – ir miesto meras, ir Druskinas, ir Kultūros skyriaus vedėjas. Pastarasis apsimesdavo, kad nieko nemato. Save pavaizdavau švilpaujantį.

– Drąsi paroda, kokios buvo reakcijos?

– Nežinau, kodėl, bet nenukentėjau. Kultūros skyriaus vedėjas liepė muziejui atšaukti parodą. Sakau: tik atšaukite, visa Lietuva sužinos. Gražiai visą mėnesį prakabojo. Žmonių buvo labai daug. Meras pamatė save šlavėjo pozicijoje – adrenalino buvo. Jie nieko nedarė dėl to mano siautėjimo.

Su Druskinu baigėsi taip: kelių visuomeninių organizacijų iniciatyva surinkome apie 30 organizacijų pareiškimą – kreipimąsi į merą ir jis buvo nuboksuotas.

O su menais taip yra – jeigu visai nusišalini nuo gyvenimo, pasidarai neįdomus. Reikia aktyviai įsitraukti į visuomenės reikalus ir viskas tada būna gerai. Kai pribręsta tokios mintys, atsiranda labai daug kūrybinės energijos – tiesiog užverdi.

– Kalbant apie visuomeniškumą – vadovaujate ir Rokiškio dailininkų klubui „Roda“?

– Šiuo metu pasitraukiau. Klube – 10 dailininkų, tokiam miesteliui kaip Rokiškis tikrai nemažai. Gal nuo kokių 2000 metų kiekvieną rudenį, kai vyksta miesto šventė, su klubu rengiame parodą. Visi dailininkai jai rimtai ruošiasi. Nuosekliausiai dirba Raimondas Gailiūnas. Tikrai geras, aktualus dailininkas.

– Minėjote, kad ir mokytojaujate.

– Taip. Į Rokiškį atvykau iš Dusetų – Dusetose per 5 metus daugiau išmokau nei aukštojoje mokykloje. Kuo toliau, tuo labiau mokytojas varžomas, spaudžiamas į rėmus. Toje Dusetų mokykloje dailės mokytojai turėjo didžiulę laisvę – rašydavome programas, kurdavome užduotis. Kartais, būdavo, ir nesąmonių padarydavome, bet iš to kūrybinio impulso įdomiausių iniciatyvų gimdavo. Dabar visos mokyklos turi būti vienodos. Panaikino sustiprintos meninės krypties mokyklas – apmaudu. Lietuvoje pirma sugriaunama, o po to žiūrima, kas išėjo.

Jei Dusetose nebūtų sustiprintos piešimo mokyklos, tai būtų beveidis miestelis, o dabar – puikiausias galerijos kolektyvas, apie galeriją daugybė menininkų suvažiavo, iš to vėl iniciatyvų gimė. Pastaruoju metu Lietuvoje viską norima ant vieno kurpaliaus užmauti ir sureglamentuoti. Visose gyvenimo srityse viską sprendžia Vyriausybė, o ne savivaldybės. Žingsniuojame į discipliną, niveliaciją, kuri yra be galo nekūrybinga. Mokykla nugrimzdo popieriuose.

– Kaip jums praėjo karantinas? Kaip tos aplinkybės veikė kūrybą?

– Iš pradžių buvo labai stresinė situacija, vėliau ėmėme nuotoliniu būdu bendrauti su mokiniais, jie fotografuodavo, ką sukuria. Puikiausių darbų sukūrė. Kai jie visi kartu, daug energijos išeina kitiems dalykams – paišdykavimams, o namie susikaupę šaunių dalykų prikūrė, keletą virtualių parodėlių surengėme. Bet vis tiek laukiau gyvo kontakto, nes tai vertybė.

Man asmeniškai kūrybine prasme buvo prastai. Gal kas nors gali stresinėse situacijose kurti, aš – ne. Nulipdžiau kelis keramikos darbus, įvykdžiau kelis užsakymus, bet pakylėjimo nepajutau. Vis traukė į gamtą, norėjosi nusišalinti. Negalėjau produktyviai kurti ir dėl to, kad mokytojams per karantiną reikėjo labai daug dirbti. Ir mokiniai norėdavo patarimo, kūrinio įvertinimo net ir vakarais.

– Kokio amžiaus mokinius turite? Ką svarbiausia jiems perduoti, įdiegti?

– Turiu ir pradinukų, ir abiturientų. Jeigu vaikas nori rinktis dailės specialybę, padedame ruoštis stojamiesiems egzaminams, bet tikslas – pasiekti, kad perprastų dailės abėcėlę. Ruošiame žmones, kurie lankys parodas, mokės derinti spalvas drabužiuose, turės geresnį skonį daiktams ir aplinkai, turės hobį. Yra labai gabių mokinių, kurie vėliau įstojo į Vilniaus dailės ar užsienio akademijas.

Vienu metu atrodė, kad susidomėjimas menu tarp jaunimo silpsta, dabar – vėl renesansas, didelis susidomėjimas. Aš manau, kad taip yra dėl to, jog žmonės pradėjo geriau gyventi, ekonominis gyvenimas pagerėjo. Tai didelis skirtumas nuo sovietinių laikų. Būdavo sunku dažų, teptukų nusipirkti, dabar tokios geros kokybės priemonių atsineša... Ekonominis pakilimas duoda įdomių rezultatų.