Kultūra

2020.07.28 20:48

Maratonininkas, keturių knygų autorius, verslininkas Staškevičius: leidyboje netikiu labdara

Juta Liutkevičiūtė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.07.28 20:48

Ignas Staškevičius yra vienas koncerno „Vilniaus prekyba“ steigėjų ir akcininkų. Taip pat jis – maratonininkas, keturių knygų autorius ir leidyklos „Sofoklis“ įkūrėjas. LRT RADIJUI iniciatyvus vyras sako, kad „keistas ir nelabai populiarias knygas“ jis padeda išleisti, tačiau knygų leidybos kaip labdaringos veiklos nenorėtų matyti.

I. Staškevičius fotografuoja, kalbina įvairias asmenybes savo tinklaraštyje „Maratono laukas“. Praėjusiais metais su žurnalistu Audriumi Lelkaičiu pristatė konceptualųjį dokumentikos filmą „Trejetas“ ir prisidėjo prie pirmojo literatūros festivalio „Open books“ organizavimo.


I. Staškevičius Vilniaus universitete (VU) baigė pediatrijos specialybę, tačiau gydytoju taip niekada ir nedirbo. Kiek vėliau studijavo teisę, o šiandien Lietuvoje labiausiai atpažįstamas kaip verslininkas ir verslo konsultantas.

Tai, kas atrodo labai vertinga vieno gyvenimo etapu, kitu laiku atrodys mažiau vertinga. Ir atvirkščiai.

I. Staškevičius mama Dalia Dilytė-Staškevičienė yra lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė, antikinės literatūros žinovė. Reikli ir griežta VU docentė, pasak I. Staškevičiaus, namuose dėstytoja nebuvo.

„Esu girdėjęs, kad ji yra labai reikli ir griežta, – prisipažįsta pašnekovas. – Namuose ji norėjo, kad būtume išsilavinę, suvoktume, kur mūsų kultūros šaknys. Jai labai patinka antika. Tačiau aš jos nesuvokiu kaip dėstytojos.“

Verslininkas nesutinka su mamos kažkada LRT RADIJUJE išsakyta mintimi, esą pasaulyje per daug knygų, per daug rašytojų ir per daug šlamšto literatūros pasaulyje apskritai. Tarsi tam tikras prieštaravimas tokiai pozicijai buvo naujos leidyklos įkūrimas.

„Gyvenime daug triukšmo. Tuo jis ir gražus. Pasakyti, kad vienas dalykas yra vertingas, o kitas – ne, turbūt nepakanka. Už kiekvieno teksto slypi kūrėjas. Vertė yra toks matas, toks reiškinys, kurį kiekvienas savaip matuojame. Tai, kas atrodo labai vertinga vienu gyvenimo tarpsniu, kitu atrodys mažiau vertinga. Ir atvirkščiai“, – kalbėjo rašytojas.

Anot jo, yra dalykų, kurie skirti pramogai – lengvam pasibuvimui, giliai nemąstant: „Sakyti, kad jie neturi prasmės?.. Mums reikia vandens, maisto, muzikos, spalvų, purslų. Jei visą laiką kalbėtume aforizmais, giliomis tiesomis, ieškotume giliausių klodų, tai būtų neįdomus ir siauras gyvenimas.“ „Dabar esu daug atlaidesnis ir sau, ir kitiems, nei buvau kadaise“, – atvirauja rašytojas.

Vilniaus knygų mugė, pasak I. Staškevičiaus, žavi dėl to, kad tai yra verslus renginys. Kultūrai neabejingas pašnekovas tikina, kad ir kituose kultūros renginiuose nereikėtų vengti ar bijoti verslo. Pasak jo, knygas leisti labdaros ar mecenatystės tikslais nebūtų naudinga pačiai leidybai.

„Tokioje srityje nelabai tikiu labdara. Labdara ar parama yra žavus dalykas. Jis būtinas. Tačiau turi kitokią prasmę. Į leidybą man patinka žiūrėti kaip į rinkos dalį“, – kalbėjo pašnekovas. Anot I. Staškevičiaus, „Sofoklis“ suderino galimybę leisti keistas ir nelabai populiarias knygas. „Tokių knygų leidybą paremiu asmeniškai. O pačiai leidyklai keliamas reikalavimas neįsiskolinti, mokėti mokesčius, dirbti pelningai, mokėti honorarus ir atsiskaityti su rašytojais, dailininkais, vertėjais, redaktoriais. Tai yra kultūros dalis“, – tvirtina jis.

Jei mes visą laiką kalbėtume aforizmais, giliomis tiesomis, ieškotume giliausių klodų, tai būtų neįdomus ir siauras gyvenimas.

„Žmonija išrado juridinius asmenis, uždarąsias akcines bendroves neatsitiktinai. Jos efektyvios, gerai veikia. Būtų labai liūdna, jei knygos galėtų būti leidžiamos tik kaip mecenato aktas. Kol tai veikia, verta laikytis tradicinio požiūrio“, – neabejoja keturių knygų autorius.

Pašnekovas turi savo tinklaraštį „Maratono laukas“. Du ar keturi tekstai per mėnesį labai neteršia eterio, šypteli jis.

„Pastaraisiais metais tie tekstai yra pokalbiai. Norint juos parengti, reikia įdėti nemažai darbo. Tekstas yra nušlifuotas kūrinys, tenka transkribuoti įrašą, parengti tekstą, redaguoti jį. Įdomiausi pokalbių tekstai turėtų sugulti bent į porą naujų knygų, – tarsi pasižada rašytojas. – Mano tinklaraštis nėra labai populiarus ir skaitomas. Jį skaito tik tie, kam tikrai įdomu.“

Geriausi pokalbiai yra tie, kuomet pajuntu, kad pašnekovas garsiai galvoja ir kalbėdamas kažką atranda, ko anksčiau nebuvo atradęs.

Čia yra svarbi pašnekovo nuostata, kad jis eina kalbėtis apie tai, kas, visų pirma, yra jam įdomu: „Nesiekiu reklamuotis, reklamuoti to pašnekovo, jo liaupsinti. Geriausi pokalbiai yra tie, kai pajuntu, kad pašnekovas garsiai galvoja ir kalbėdamas kažką atranda, ko anksčiau nebuvo atradęs.“

I. Staškevičius įsitikinęs, kad visi žmonės turi ką pasakyti. „Jei ir neturi ką pasakyti, tai neturi tik tuo metu. Mums visiems taip būna. O štai kitu metu, kitomis aplinkybėmis, jis gali pasakyti labai daug reikšmingų kitiems dalykų“, – neabejoja kultūrai neabejingas verslininkas I. Staškevičius.

Visas pokalbis – radijo įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.