Kultūra

2020.07.19 14:48

Knygotyrininkė Braziūnienė – apie vienintelius Mažvydo ir Daukšos „Katekizmų“ egzempliorius ir pažintį su Varneliu

Agnė Grinevičiūtė, „Šiaurietiški atsivėrimai“2020.07.19 14:48

Nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“ iki knygos muziejaus „Bibliopolis“. Taip simboliškai galima pavadinti kraštietės knygotyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Almos Braziūnienės profesinės veiklos, kuri, beje, vystėsi labai kryptingai, kelią.

Jos kelias prasidėjo nuo lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete, vedė į kelių institucijų Retų spaudinių skyrius, aukštųjų mokyklų auditorijas, pažintį su bibliofilu Kaziu Varneliu ir kitomis ryškiomis mūsų kultūros asmenybėmis, kol galop atvedė prie Knygos muziejaus. Šiemet sausį 65 metų sukaktį minėjusią A. Braziūnienę pakvietėme prisiminti svarbiausias šio kelio atkarpas.

– Gimėte Pumpėnuose. Ar iš šio miestelio Jūsų kelias vedė į Vilnių? Kokie prisiminimai išlikę iš vaikystės?

– Taip, gimiau Pumpėnuose, bet augau čia tik iki penkerių, tada tėvai išsikėlė į Daglėnus (dabar vadinamus Deglėnais, nors man jie visada išliks tik Daglėnai), o dar vėliau persikėlė į Radviliškio rajoną. Taigi mokyklą jau baigiau Radviliškyje. Ir vis dėlto laikau save pasvaliete. Čia mamos giminės lizdas – Daujėnai, čia giminės, čia artimųjų kapeliai.

Vaikystės Pumpėnų prisiminimai išlikę ryškūs, ne veltui sakoma, kad ankstyvieji vaikystės įspūdžiai – visam gyvenimui. Atsimenu ilgą seną namą, kur gyvenome, pačiame Pumpėnų centre, greta užkandinės. Už jos paštininko Kraniausko namas. Kelias Pasvalys–Panevėžys dar ėjo per miestelį. Jo centre – skveras su obelisku ir penkiakampe žvaigžde viršuje. Kažkodėl labai norėjosi tame skvere žaisti, bet ten mūsų su sese Dalia nenorėdavo leisti.

Kartą trise (mes ir dar kiek vyresnis draugelis, kaimynų Jonas) ten būdami susėdom ant suoliuko, Dalia atsirėmė, atlošas aukštas, ji mažytė, taigi vertėsi nuo to suolo į gyvatvorę. Persirėžė veidą. Atsimenu, kaip Jonas nusiskynęs lapelį vis šluostė kraują. O šio nuotykio esmė – žaizda užpūliavo, ilgai negijo, kol Mortytė (mamos sesuo, gyvenusi pas mus ir mus su sese auginusi, tokia nelyg Vaižganto Severiutė) susiprotėjo pakrapštyti tą žaizdą. Pasirodo, ten didžiulė stora 3 cm ilgio rakštis besanti!

Šią istoriją vėliau Mortytė mėgdavo visiems pasakoti (kaip ji vaikui akį išgelbėjusi, kad kiek, rakštis būtų pasiekusi akį), o tą ištrauktą pagaliuką, susuktą į popierėlį, laikydavo savo siuvimo mašinos stalčiuke ir visiems rodydavo, tikriausiai iki dabar jis ten tebeguli.

Prisimenu, kaip babytė vesdavosi į Pumpėnų bažnyčią. Tokia neaprėpiamai didžiulė ji tada rodėsi. Babytė tada dar matė, greitai apako ir visiškoje tamsoje išgyveno du dešimtmečius. Žaidimų vieta buvo ir didelis sodas, plytėjęs malūno link. Čia, tame sode, mane ant babytės kelių yra užfiksavęs fotografas (kas jis, kokia pavardė, nežinau, nebuvo įpročio tokius dalykus užrašyti, visos šeimos nuotraukos – be jokių nuorodų; tik kai ką šiaip taip pavyko išklausti iš mamos jau beveik paskutiniaisiais jos gyvenimo metais).

Prisimenu senąją Pumpėnų mokyklą, kur mama mokytojavo. Kelis kartus buvo nusivedusi. Tokią didelę, rodės, juodą klasės lentą. Prisimenu mamos drauges mokytojas – labai aukštą ir gražią Mingilaitę (taip ir sakydavo apie kokią aukštą merginą: bus kaip Mingilaitė), Šimanskių šeimą. Su Vita Šimanskyte esame nufotografuotos prie to penkiakampės žvaigždės obelisko miestelio centre, aprengtos vienodais juodais kailinukais – visi manydavo, kad čia aš su sese.

Taigi Pumpėnams jaučiu daug sentimentų. Juolab kad greta Jurgėnai, kur agronomu dirbo mano tėvas, į darbą iš Pumpėnų važinėdavęs dviračiu. Ten pat šalia, Paįstriečiuose, jie su mano mama ir susipažino – jaunas agronomas ateidavo pas malūnininką Blinkevičių pirkti lašinių, o mama, tada mokytojavusi Migoniuose, atvažiuodavo pas savo seserį Oną Blinkevičienę.

Malūnas tais gūdžiais pokario metais glaudė ir kitus mamos šeimos narius (jis buvo Veronikos Milinskienės, mano babytės sesers, palikimas). Čia jie slapstėsi nuo tremties (1949-aisiais turėjo būti ištremta visa didelė septynių vaikų šeima), bet, laimei, gerų žmonių padedami visi išsislapstė. Simboliška, kad Paįstriečių kapeliuose vienoj pusėj sugulė mano giminės, kitoje – vyro Vlado. Kai važiuojam prieš Vėlines ar Motinos dieną, visada stengiamės ten užsukti.

– Net 15 metų (1990–2005 m.) buvote Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja. Galbūt ne visiems akivaizdu, kokia tokių skyrių paskirtis? Kokie įsimintiniausi šio darbo momentai?

– Taip, darbas Retų spaudinių skyriuje daug ko išmokė, suteikė įvairiapusės autentiškos patirties. Dar prieš tai 12 metų dirbau dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje, buvau jo vedėja. Tie metai paklojo pagrindus tolesnei mokslinei veiklai, kitaip tariant, gavau tai, ko kiti tyrėjai negali turėti – tiesioginę prieigą prie svarbiausių mūsų spaudos paminklų (tirti paveldo objektus tik kaip skaitytojui, tik skaitykloje ir tiesiogiai juos vartyti ir tyrinėti saugyklose – visai kitas dalykas).

Žinojimas, kad esi atsakinga už Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių, vienintelį Lietuvoje (o kas dar brangesnio gali būti už mūsų pirmąją lietuvišką knygą?), ar Mikalojaus Daukšos „Katekizmą“ (1595) – pirmąją lietuviškąją knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vienintelį egzempliorių pasaulyje – labai įpareigoja.

Natūraliai radosi noras pažinti tuos šiuose skyriuose sukauptus kultūros turtus, juos tirti ir viešinti – pasirodė pirmosios mano publikacijos. Paskui jos plėtėsi, gilėjo, profesorius Domas Kaunas pasiūlė rašyti disertaciją, paskui pakvietė dirbti Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institute. Dabar, žiūrėdama atgal, manau, kad viskas vyko labai dėsningai – kasdienė atsakomybė už tau pavestus saugoti paveldo turtus atveria didžiules galimybes, bet ir įpareigoja.

Retų spaudinių, Rankraščių ir kitų specialiųjų skyrių paskirtis – iš bendrojo didžiulio Lietuvos bibliotekose sukaupto knygų masyvo (keliolikos milijonų) išskirti ir ateities kartoms išsaugoti pačius vertingiausius klodus – seniausias knygas, rankraščius ir pan.

To senojo rankraštinio ir spausdintinio paveldo Lietuvoje turime nemažai, jeigu lyginsime su mūsų kaimynais, tarkime, Baltarusija. Vien Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje sukaupta apie 160 tūkst. senųjų 15–18 a. spaudinių, lietuviškųjų 19–20 a. pradžios knygų, žemėlapių ir atlasų. Panašiai tiek pat spausdintinio paveldo saugo Vrublevskių biblioteka.

O dar Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, dar apskričių bibliotekos (Kauno apskrities, Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) turi kuo pasigirti, net ir universitetų bibliotekose tokio paveldo yra užsilikę (antai tikrai vertingų retų dalykų saugo Kauno technologijos universiteto biblioteka). Žodžiu, yra ką saugoti ir kuo didžiuotis Lietuvos bibliotekoms. Smagu, kad jos žino ir supranta, kokius turtus saugo, moka šiandien šį turtą aktualinti, išmaningai skleisti informaciją apie jį, sudominti juo visko pertekusį šiandienos kultūros vartotoją.

– Esate dėsčiusi ir tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Ką studentams dėstėte? Kokia Jūsų patirtis iš darbo su jaunaisiais kolegomis?

– Dėstyti lotynų kalbos buvau pakviesta baigusi Vilniaus universitetą. Dirbau tada valandininke Filologijos fakultete (dėsčiau lituanistams) ir tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat ir Vilniaus technologijos technikume būsimiesiems restauratoriams. Kai pasukau į knygotyrą, nutariau, kad lotynų kalbos užrašų man daugiau jau nebeprireiks, ir viską išmečiau.

O likimo ironija! – ėmė ir pasiūlė vieną semestrą dėstyti lotynų kalbą archyvistams (ne Istorijos fakultete, o Komunikacijos, čia archyvistai kaip dokumentų vadybininkai buvo ruošiami dabarties archyvams, ši specialybė dabar panaikinta). Supratau, kad per vieną semestrą neįmanoma išmokyti kalbos, juolab lotynų. Bet visą studentų grupę prisimenu šviesiai, bendravimas buvo malonus, studentai imlūs, išmokom giedoti „Gaudeamus“. Tikiu, kad per diplomų įteikimo šventę mano absolventai šį studentų himną giedojo suprasdami jo žodžių prasmę, atmintinai.

O šiaip visos dėstomos disciplinos sukosi apie knygą, jos istoriją ir kultūrą – čia, kaip minėjau, pagrindus padėjo mano darbas Retų spaudinių skyriuose. Leidėjams skaičiau Lietuvos leidybos istoriją, bibliotekininkams – Lietuvos knygos istoriją, spaudos ir rankraštinį paveldą, magistrantams – specialiąsias disciplinas: knygos kultūrą, bibliofiliją, paveldo kultūrą, taikomąją knygotyrą, medijų paveldo vadybą ir kitas.

Iš darbo su studentais prisiminimai geri. Turiu gražių jų atsiliepimų kasmetėse anoniminėse apklausose. Studentai keitėsi tiesiog akyse, su kiekviena nauja laida. Labiausiai atsimenu bibliotekininkystės neakivaizdininkus. Didelės auditorijos, jų susirinkdavo 40 ir daugiau. Sėdėdavo ir pagyvenusių, jau mano amžiaus moterų, kai kurioms nelengvai viskas sekėsi (jeigu neturėsi bendrųjų, tarkim, Lietuvos kultūros istorijos pagrindų, tuomet Lietuvos knygos istoriją, pilną datų ir įvykių, bus tikrai nelengva įveikti).

Bet prisimenu ir daug blizgančių akių, smalsių klausimų, neįsitenkančių paskaitos rėmuose, prisimenu save studentų būry ir ilgokai po paskaitos. Ir gėles po egzamino, ir vienos laidos itin originalią dovaną – žemuogių krepšelį. Katedros žmonės yra sakę, kad nedaugelis dėstytojų sulaukia tokio studentų dėmesio. Labai daug gražių prisiminimų iš bendravimo su rašančiaisiais baigiamuosius darbus. Jų būta daug, kadaise smalsumo pagauta suskaičiavau, kad iš viso teko vadovauti 220-čiai kursinių, bakalauro ir magistro darbų (magistrantės Vaidos Jankauskaitės baigiamasis darbas „Sąjūdžio spaudos paveldas Lietuvoje“ 2012 m. buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje humanitarinių darbų kategorijoje). Šiandienos studentai kitokie, jie Y kartos žmonės, su jais, esu įsitikinusi, turėtų dirbti jauni dėstytojai.

– Kaip tarp Jūsų mokslinių interesų atsidūrė bibliofilijos teorija ir istorija, kultūra? 2008 m. pasirodė Jūsų pačios knyga „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“. Kaip ir kodėl susidomėjote šia asmenybe?

– Bibliofilija į mano gyvenimą atėjo nuosekliai, dėsningai – bibliofilija yra viena iš knygotyros sričių. Specifinė ir labai įdomi. Buvo smalsu pažinti teorines knygų meilės nuostatas. O paskata čia buvo Kazio Varnelio biblioteka. Pirmąkart ją pamačiau dar 1998 m., kai profesorius iš JAV persikėlė į Vilnių. Jo asmeninė biblioteka (9 tūkst. knygų) buvo kitokia nei matytos mūsuose. Čia vyravo vadinamieji bibliofiliniai leidiniai, iš pirmo žvilgsnio paprastutės Private Press knygutės. Profesorius turėjo ir senųjų knygų, mūsų knygos paminklų, tarkim, lituaninę Hartmanno Schedelio mažąją kroniką, išleistą 1497 m. ir nesamą Lietuvos institucinėse bibliotekose, tad įdomu buvo viską lyginti.

Be to, jis buvo surinkęs gražų senųjų LDK žemėlapių rinkinį, teko jį aprašyti. Žodžiu, su K. Varneliu užsimezgė bičiulystė, ji tęsėsi 10 metų, iki pat profesoriaus mirties 2010-aisiais. Ir teoriniai, ir praktiniai bibliofilijos klausimai sugulė į knygą „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“ – joje ir atsakymai apie bibliofilijos reiškinį, ir trumpai apie bibliofilijos raidą Lietuvoje, ir apie vieną iš šios knygų meilės kūrinių – K. Varnelio asmeninę biblioteką bei jos kūrėją bibliofilą K. Varnelį, labai įdomią ir spalvingą menininko asmenybę. Man pačiai šioji knyga įsimintina dar ir dėl ko kita – už ją knygos dailininkas Eugenijus Karpavičius gavo pagrindinį Gražiausios metų knygos apdovanojimą (tai vienas paskutinių per anksti iškeliavusio gabaus dailininko darbų), o Vilniaus universitetas autorei skyrė Mokslo premiją.

– Priklausote Martyno Mažvydo bibliofilų klubui. Kokia šio klubo steigimo istorija, kokia jo veikla, ryškiausi pasiekimai?

– Klubas susikūrė dar sovietmečiu, 1970-aisiais (vadinosi Vilniaus knygos bičiulių klubu), buvo kaip tam tikras to meto kultūrinės rezistencijos židinys. Išpopuliarėjo nuo 1977 m., kai jam vadovauti ėmėsi Vladas Žukas, o ypač nuo 1981 m., kai klubo pirmininku tapo Česlovas Kudaba, klubo veiklai suteikęs daugiau kultūrinės kraštotyros spalvų. 1993 m. buvo įregistruotas Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, vienijantis apie 20 ankstesnių ir naujų narių – įvairių profesijų žmonių, mėgstančių knygas.

Pagrindinė veiklos forma – susirinkimai pirmą kiekvieno mėnesio trečiadienį Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Klausomasi įvairių knygos istorijos, knygos meno, knygotyros tematikos pranešimų, diskutuojama apie naujus asmeninių bibliotekų įgijinius, kviečiami prelegentai ir ne klubo nariai. Klubo susirinkimai vieši, juos gali lankyti visi norintys. Klubas aktyviai veikė, kai jam vadovavo Domas Kaunas, vėliau Daiva Narbutienė. Tradiciškai birželio pirmąjį savaitgalį būdavo rengiamos ekskursijos po įvairias knygines Lietuvos vietas.

Vykta ir už Lietuvos ribų – į Polocką, ten įsikūrusį Pranciškaus Skorinos baltarusių spaudos istorijos muziejų, ar apžiūrėti naujai atidarytos knygų parodos Rygoje, Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Klubas yra išleidęs ne vieną bibliofilinės tematikos leidinį. Pastaruoju metu klubo veikla prigesusi, norint ją vėl suaktyvinti, reikia naujo energingo pirmininko, bet tokio asmens, besiaukojančio klubo veiklos labui, kol kas nematyti – daug kas mūsuose, beveik visi geri dalykai, laikosi vien tik pasiaukojančių charizmatinių asmenybių dėka.

– Pernai pasigirdo kalbų apie Vilniuje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos iniciatyva kuriamą knygos muziejų „Bibliopolis“, prie jo prisidedate ir Jūs. Gal plačiau pristatytumėte šią idėją: kaip ir kada ji gimė, kada galime tikėtis tokio muziejaus ir kokia jo koncepcija?

– Taip, „Bibliopolio“ kūryba prasidėjusi ir toliau tęsiama. Koncepcija patvirtinta. Ji grindžiama bibliopolio – knygų miesto-valstybės – metafora. Nelyg turistas, atvykęs į naują nepažįstamą miestą, pradėjęs nuo stoties, nori susipažinti su to miesto maldos namais, aikštėmis, turgumis, universitetais, net gal kalėjimu ar ligonine, o juolab parduotuvėmis (mados namais), taip ir būsimasis Knygos muziejaus lankytojas visose išvardytose miesto vietose ras įvairių su knyga, jos raida ir funkcionavimu susijusių dalykų.

Užsukus į bažnyčią, ten skleisis tema „Knyga ir religija“, į universitetą – Lietuvos mokslo raida. Miesto iždas apims pačius brangiausius bibliotekoje saugomus rankraštinio ir spausdintinio paveldo objektus – čia bus muziejaus lobynas, o kalėjime bus eksponuojama cenzūros tema, knygnešystės fenomenas. Ligoninėje rodomas knygų „gydymas“ – jų restauravimas ir konservavimas, o mados namuose – knygos meno raida. Kitaip tariant, pasitelkus bibliopolio metaforą planuojama sukurti įvairių Lietuvos knygos istorijos pasakojimų ir mažesnių kontekstinių ekspozicijų, įdomiai atskleisiančių įvairius knygos nutikimus.

Idėja sukurti Knygos muziejų kilo ruošiantis Vrublevskių bibliotekos renovacijai. Ji prasidėjusi ir jau įpusėjusi, baigiamas statyti bibliotekos priestatas. Tada turėtų sekti istorinio Tiškevičių pastato renovacija – kaip tik čia įsikurs nemažas patalpas užimsiantis Knygos muziejus. Norėtųsi, kad visi suplanuoti statybos darbai eitų sparčiai, be trukdžių, ir muziejaus ekspozicijos rastųsi kuo greičiau. Jos suplanuotos ir laukia savo erdvių.

– Vienos knygos yra Jūsų darbo objektas. Kokios? O ką renkatės skaityti laisvalaikiu? Kaip atrodo Jūsų namų biblioteka?

– Mano darbinė lektūra – kultūros istorijos, knygos ir knygos meno bei visų kitų gretimų temų leidiniai, taip pat įvairiausi spausdintiniai knyginio ir rankraštinio paveldo katalogai (pastaruoju metu jų gana gausiai leidžia Lietuvos mokslinės bibliotekos) – tai puikus ne tik knygos istorijos šaltinis. O grožinę literatūrą irgi renkuosi kuo nors panašią, štai dabar skaitau Sondros Rankelienės detektyvą „Enigma orbi“ (2020) su Retų spaudinių skyriaus realijomis.

Apie namų biblioteką esu pasakojusi leidinyje „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“ (2001). Nuo to laiko knygų dar pagausėjo, nors jų nemažai esam ir atsisakę (padėjo remontas), dabar jas skaičiuoti kažkodėl nebeatrodo aktualu.

O antrąkart skaityti tą patį grožinį kūrinį esu ėmusi tik kartą. Tai buvo Milano Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“ (pirmąkart – dar „Pergalės“ žurnale). Tiesiog tokia buvo nuotaika, savijauta, itin atitikusi Kunderos piešiamą romane. Nuotaika visada daugiausia ir išlieka – ne įvykiai, istorijos ir pan.

– Koks Jūsų ryšys su tarme? Akivaizdu, kad su vyru Vladu kalbatės tarmiškai, o kaip su atžalomis? Kaip dažnai tarmę vartojate ne namų aplinkoje?

– Ryšys tiesioginis. Tarmė – savaimis dalykas mūsų šeimoje. Tik ja bendraujam su Vladu, su dukra ir sūnum. Anūkai jau nelabai bemoka, bet ir jie, ilgiau su mumis pabuvę, prisitaiko, ima ir sušneka mūsiškai. Tarmė – žmogaus savastis, ja mąstom, jos žodžiais išsakom savo pasaulį.

Po savaitgalio pirmadienį atėjusi į darbą turiu specialiai save „perjungti“, nelyg kokia užsienio kalba pradėti šnekėti. Viskas pasikeičia, ypač intonacijos, sakiniai, jų struktūra. Meiliausius žodžius šnabždėti tik pasvalietiškai ir teišeina. O ne namų aplinkoj – kai tik koks pasvalietis kur nors atsiranda. Tada ir smagumas visiems taip, saviškai, šnekėtis apima.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt