Kultūra

2020.07.18 17:01

Kultūros atašė: lietuvių kūrėjų gyvenimas Prancūzijoje buvo ne itin aktyvus, bet simpatiškas

videopasakojimas
Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.07.18 17:01

„Turėsime padėti ateities kartoms suprasti šį nepaprastą metą“, – LRT.lt teigė kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė. Ji inicijavo filmą, kuriame pasakojama apie Prancūzijoje gyvenančių lietuvių menininkų patirtį pandemijos metu.

„Karantino metu lietuvių kūrėjų gyvenimas nebuvo itin aktyvus, tačiau buvo simpatiškų iniciatyvų“, – tvirtino pašnekovė. Su kultūros atašė kalbėjomės apie menininkams nelengvą karantino metą, talentų atradimus ir pokyčių perspektyvas.

Kaip Lietuvos menininkai Prancūzijoje išgyveno karantiną

– Kaip kilo idėja sukurti vaizdo medžiagą apie lietuvių kūrėjus Prancūzijoje? Kaip juos suradote, atrinkote?

– Vos prasidėjus karantinui, Prancūzijos kultūros institucijos kaip ir kitur pasaulyje gana aktyviai ėmė dalytis įvairiu elektroniniu turiniu. Vos per keletą dienų interneto srautą užliejo spektaklių dokumentacijos, nemokami filmai, koncertų įrašai, tinklalaidės. Atrodė, kad nebėra laiko ir namuose apsitvarkyti, – norėjosi viską aprėpti, o kaip atašė ieškojau būdų, kaip šiuo momentu kalbėti apie Lietuvą auditorijai čia.

Kartu nesinorėjo dauginti ir taip varginančio informacinio triukšmo. Paskambinau Paryžiuje gyvenančiai fotografei ir dokumentinių filmų kūrėjai Rasai Juškevičiūtei. Bekalbant su ja paaiškėjo, kad jaučiamės labai panašiai. Pasiūliau jai sukurti filmą, pakalbinti visoje Prancūzijoje tuo metu besikarantinavusius kūrėjus.

Su Rasa galvojome, ką pakalbinti, sudarėme sąrašą žmonių. Paaiškėjo, kad lietuvių kūrėjų, kuriuos matytume filme, yra labai daug! Visų į filmą sudėti nepavyko, teko atsirinkti, norėjosi turėti kuo margesnį spektrą. Su dauguma lietuvių kūrėjų, reziduojančių Prancūzijoje, ryšį palaikau. Su vienais bendraujame nuolat, su kitais mažiau.

Kai kurie dalyvauti atsisakė. Manau, kad tikrai ne visiems tuo metu norėjosi reflektuoti, dalytis patyrimais. Nebuvo lengva. Netikrumo būsena, judėjimo laisvę Prancūzijoje gan griežtai apribojęs karantinas net ir intravertiško tipo kūrėjams buvo nelengvas metas.

– Gal įstrigo kai kurie kūrėjų pareiškimai? Kurios mintys rezonavo su jūsų pamąstymais apie karantiną, su jūsų būsenomis?

– Man didžiulis šių metų atradimas – Dovydas Strimaitis, Nacionalinio Marselio baleto trupės šokėjas. Jis pirmą kartą lankėsi Paryžiuje, kur šoko puikiame spektaklyje „Chatelet“ teatre – „Room with a View“ (rež. La Horde). Spektaklį buvo nustota rodyti dėl koronaviruso, trupei teko grįžti karantinuotis į Marselį. Dovydas – 23-ejų šokėjas, susipažinome prieš pat karantiną, pabendravome. Išties įkvepia jaunas ir talentingas žmogus, su kuriuo kalbant jaučiasi stiprus vertybinis pagrindas. Tai suteikia vilties.

Taip pat mano nuojautoms atliepia dizainerės Eglės Čekanavičiūtės mintys, Rima Puniškaitė taip gražiai pasakė apie žmonių šypsenas... Valdo Papievio tekstas tiksliai, poetiškai aprašo karantino sąlygomis gyvenančio žmogaus įtampas. Žodžiu, man brangūs jie visi.

– Kaip apskritai vyko lietuvių kultūrinis gyvenimas Prancūzijoje karantino metu?

– Dabar galvojant apie tai jau iš laiko perspektyvos, karantino metu lietuvių kūrėjų gyvenimas nebuvo itin aktyvus, tačiau buvo simpatiškų iniciatyvų. Pavyzdžiui, gyvai per feisbuką iš savo kambario dainavo džiazo atlikėja Viktorija Gečytė, dainų autorė GieDré kaip visada ironiškai reflektavo susiklosčiusią padėtį, dailininkė Elena Selena kūrė spalvinimo knygeles vaikams.

Kadangi buvo atšaukta nemažai literatūrą pristatančių, kartu su Lietuvos kultūros institutu šiam pavasariui numatytų projektų, kartu su žurnaliste, vertėja ir knygų autore Marielle Vitureau inicijavome prancūziškų tinklalaidžių seriją apie lietuvių literatūrą. Projektas išsitempė laike, bet prancūzai jau gali klausytis pirmosios tinklalaidės apie lietuvių poezijos vertimus.

Lietuvos ambasada taip pat labai aktyviai ėmėsi taikyti skaitmenines technologijas. Mano galva, svarbiausia, kad skaitmeninis turinys būtų įdomus, visame sraute kuo nors išsiskiriantis, kad būtų aiški jo auditorija. Taigi, svarbu kokybė, ne kiekybė.

– Kaip karantino metu Prancūzijoje valdžia padėjo menininkams? Kokios pagalbos priemonės buvo ar tebėra taikomos?

– Prancūzijoje veikia gana decentralizuota sistema. Paramą teikia už skirtingas sritis atsakingos ir Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos, pvz., Nacionalinis knygos centras, Nacionalinis muzikos centras, Nacionalinis vizualiųjų menų centras. Tokie centrai atsakingi už papildomų lėšų krizei valdyti skirstymą savo sektoriuje, glaudžiai bendradarbiauja su regioniniais centrais, o šie – tiesiogiai su menininkais.

Pavyzdžiui, buvo gražių iniciatyvų, kai Regioniniai šiuolaikinio meno fondai (FRAC) per šiuos mėnesius paskelbė net po keletą išskirtinių meno kūrinių įsigijimo konkursų ir pagal juos papildė savo meno kolekcijas tame regione dirbančių menininkų darbais. Pagal sritis kūrėjai ir mažos struktūros taip pat gavo išmokas. Tai šiek tiek sušvelnino krizinę situaciją, tačiau diskusijos viešojoje erdvėje netyla iki šiol.

– Kokia šiuo metu situacija susiklosčiusi Prancūzijos kultūriniame gyvenime?

– Karantinas Prancūzijoje oficialiai pasibaigė gegužės 11 dieną. Beveik iškart po to atsidarė galerijos ir mažesni muziejai. Nuo birželio pabaigos po truputį atidaromos ir didesnės kultūrinės erdvės, jau vyksta masiniai renginiai viešosiose erdvėse po atviru dangumi. Šiek tiek sudėtingiau su scenos menais, dauguma jų veiklą pradės tik nuo rudens.

Žinoma, visur rekomenduojama dėvėti kaukes, naudoti kitas fizinės distancijos priemones, uždarose erdvėse ribojamas lankytojų skaičius. Kiek pačiai teko dalyvauti kultūriniuose renginiuose, vis dėlto akivaizdu, kad visų saugumo priemonių laikytis gana sunku. Kadangi taisyklės daugiau rekomendacinio pobūdžio, prancūzai jų laikosi gana chaotiškai.

– Kaip karantinas paveikė ir dar paveiks kūrėjus Prancūzijoje?

– Manau, visų patirtys buvo gana skirtingos. Vieni džiaugėsi karantinu, galimybe pristabdyti įprastą bėgimą, kiek permąstyti veiklą. Kitiems karantinas sumaišė kortas – buvo atšaukti koncertai, prie kurių dirbta ištisus metus, neribotam laikui perkeltos ilgai planuotos parodos, nemažai kūrybiniame sektoriuje veikiančių žmonių išties atsidūrė sudėtingoje, nestabilioje situacijoje.

Ar kultūra vėl bus tokia, kaip buvusi? Mano galva, niekada negrįžtame į tašką, kuriame buvome. Manau, kad bus kitaip. Jau dabar matyti to „kitaip“ ženklų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje nemažai diskutuojama apie menininkų, kūrėjų produktyvumą. Kalbama apie tai, kad krizė veikia net kūrybos formas, kad meno pasaulis iki šiol buvo pernelyg stipriai susikoncentravęs į produktų, objektų kūrimą.

Viliamasi, kad ateityje daugiau dėmesio bus skiriama kūrybiniu procesu paremtoms nematerialaus meno formoms, taip pat sąsajų su socialinėmis iniciatyvomis paieškoms, piliečių įsitraukimui. Bet kokiu atveju tai labai įdomus metas. Atrodo, mums pasisekė, nes turime galimybę dabar galvoti apie to „kitaip“ galimybę, be to, mes esame tie, kurie turės padėti ir ateities kartoms suprasti šį nepaprastą metą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt