Kultūra

2020.07.14 13:26

Atidaroma Italijoje gyvenančios lietuvių tapytojos paroda: pasiilgau mūsų kraštų pilkumo

LRT.lt2020.07.14 13:26

Galerija Akademija, kartu su galerija Pramantha Arte su malonumu praneša, kad ateinantį pirmadienį, liepos 20 dieną, 18 valandą atidaroma naują lietuvių menininkės Kristinos Kurilionok paroda pavadinimu „Al crepuscolo / Sutemos“. Parodos kuratoriais yra Antonio Bruno Umberto Colosimo ir Maria Rosaria Gallo.

„Ši paroda, – pasakoja kuratoriai, – pristato naujausius tapytojos darbus ir skelbia kai ką neįprasto bei gilaus: kelionę į šviesos jėgą. Kristina Kurilionok, kuri pastaruosius porą metų gyvena Italijoje, atliko nepaprastą tiriamąjį darbą, skirtą skirtingiems šviesos tonų efektų palyginimams, kuriais pasižymi Viduržemio jūros Kalabrijos regionas bei baltiški Lietuvos kraštovaizdžiai, pirmasis – tai meninkės dabartinio apsistojimo ir kūrybinio gyvenimo regionas, antrasis – gimtoji, augimo ir formavimosi, šalis.

Patiriami įspūdžiai sukėlė menininkei didžiulį poreiki palyginti gyvenamųjų vietų šviesą, imantis klasikinės peizažo temos, per tapybą pabrėžiant dviejų kraštų skirtingus charakterius. Minkšti ir besitęsiantys lietuviški miškai, gulintys debesuotoje šiaurietiško dangaus pilkumoje sukuria besikeičiančią ir neapibrėžtą aplinką, kuri tarsi slenkstis veda į svajingą pasakų pasaulį. Prabangūs, nepaprastai spinduliuojantys Kalabrijos miškai išsiskiria intensyviai mėlyname dangaus fone, tarsi norėdami jam mesti iššūkį, nubrėždami ribas savo spalva ir taip parodant žiūrovui amžiną gamtos titanų kovą.

Taigi, dangus ir žemė, jūra ir dangus. Ir būtent prieblanda, rytinė ir vakarinė, toje subtilioje plonoje riboje tarp dienos šviesos ir nakties tamsos, įkvepia menininko sielą perteikti šiuos jausmus, tas emocijas, tą gyvenimą, kuris pagyvina ir sužadina magiškąjį pasaulį, dažnai paskandinamą nuobodžių kasdienio gyvenimo įpročių.

Vėjo šnabždesys, vandens čiurlenimas, lapų šniokštimas, šakų girgždėjimas, paukščių čiulbėjimas, varlių kvaksėjimas. Kaukimas, mukimas, švilpimas, cikadų dūzgimas, šunų lojimas, katinų miaukimas. Žaidimas ir meilė, kova ir medžioklė, miške ir jūroje, stebuklas ir susižavėjimas, netikėtumas ir nuostaba. Visa tai atgyja menininko sąmonėje ir per tapybinę raišką, jo jausmingą dalyvavimą gamtos reiškiniuose ir jų estetinėje raiškoje kinta priklausomai nuo žemės rutulio platumos kitimo.“

„Pirmą kartą atvykus į pietų Italiją, – sako Kristina Kurilionok, – į akis krenta visai kitoks šviesos pojūtis nei Lietuvoje. Supamos aplinkos tikrovė kardinaliai pasikeičia ir kurį laiką reikia pratintis matyti į aukštį besidriekiantį dangų. Šviesos gausa užlieja tave visą ir pietietiško peizažo vaizdai savo spalvomis trumpam sukelia sumaištį. Po truputį, kai pripranta akys, pamatai gamtos peizažo turtingumą: nematytų augalų, medžių ir viso landšafto grožis atsiveria neįtikėtinai stipriame saulės apšvietime.

Visa tai pažadina kažką pirmykščio. Apsigyvenus Kalabrijoje pabandžiau prisijaukinti šią aplinką taip, kaip geriausiai moku – per tapybą. Taip, kaip 17 a. olandų tapytojai, kurie peizažų tapymą naudojo kaip itin parankią priemonę pasauliui pažinti arba kaip rašė Erika Grigoravičienė „Vaizdiniame posūkyje“: pažinti gyvenamą aplinką regimumo aspektu.

Mano santykis su peizažu yra artimas Edvardo Munko. Kaip ir jis, visuomet bandau nutapyti patį pirmą įspūdį, atgaminti pirmąjį vaizdą, kuris mane užkabino. Sutemos yra artimiausias mano sielai metas. Labai gražus savo prislopintame, prigesintame, panirusiame į pustonius santykyje. Dusli šviesa pasklinda žeme ir ypač pietuose neberėkia į tave savo įkaitusiomis spalvomis. Labiausiai šiuos skirtumus pajutau po trumpos kelionės automobiliu į Lietuvą rudenį. Iki tol net negalėjau įsivaizduoti, kaip man artima yra šiaurietiška nuotaika. Mūsų krašto pilkumai suspindėjo savo atspalvių gausa!

Grižus į Italiją tapiau daug Lietuvos vaizdų, tarsi beldžiausi į savo atminties užkaborius, bandydama priartėti prie savo gimtojo krašto. Tapiau Lietuvos ir Italijos sutemas, bandžiau perteikti jų erdvę peizaže. Taip, kaip Svetlanos Alpers nagrinėtame aprašomajame vaizdavime: paveikslas – tai paviršius, kuriame pasaulis tarsi atsispindi, pateikia neįrėmintą savo paties atvaizdą ir kuris nustelbia dailininką, įtraukia jį į save ir nenurodo vietos žiūrovui“.

Kristinos Kurilionok žodžiuose apibendrinama visa jutiminė patirtis, su kuria žiūrovas susiduria eksponuojamuose darbuose.