Kultūra

2020.07.14 21:00

Edgaras Montvidas minės kūrybos dvidešimtmetį: kartais reikia pamiršti kuklumą

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.07.14 21:00

Penktą kartą rengiamas festivalis „Midsummer Vilnius“ liepos 20–24 dienomis pakvies penkis vakarus praleisti scenos menų renginiuose. Liepos 24-ąją koncertą surengs ir asmeninį jubiliejinį, 20-ąjį, kūrybos sezoną paminės operos solistas Edgaras Montvidas. „Nuo šio pavasario esu viena koja vėl vilnietis – tai buvo sena svajonė“, – džiaugsmu su LRT.lt dalijosi pašnekovas.

Baigiamasis festivalio „Midsummer Vilnius“ renginys – jau tradicija tapusi „Opera po žvaigždėmis“. E. Montvido koncertas vyks kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

E. Montvidas LRT.lt pasakojo besidžiaugiantis, jog nuo šio pavasario vėl iš dalies yra Vilniaus gyventojas. Pokalbis su solistu – apie tai, kaip kinta balsas ir kokie vaidmenys jam buvo didžiausi iššūkiai. Festivalis „Midsummer Vilnius“ – vienintelis jo koncertas, nepakoreguotas karantino.

– Kokie kūriniai skambės koncerto programoje?

– Kadangi miniu 20-ąjį sezoną, norėjosi retrospektyvos, šventiškumo. Programoje bus nusilenkta barokui, skambės ryškesni operiniai kūriniai – auksinis operos fondas. Antroje dalyje bus lengvesnio žanro muzikos. Keliems kūriniams aranžuotes specialiai ruošia kompozitorius Jievaras Jasinskis. Programa bus turtinga. Vengiu pigaus blizgesio, stengiuosi įterpti ir mažiau žinomų kūrinių – derinu ir malonumą, ir edukacinę misiją.

– Ar pirmą sykį dalyvaujate festivalyje „Midsummer Vilnius“?

– Festivalio organizatoriai mane jau porą metų kvietė dalyvauti, bet vasaromis būnu užsiėmęs. Šis koncertas – vienintelis renginys, kurio data nepakito dėl karantino. Visi kiti planai arba atšaukti, arba perkelti. Ir Valdovų rūmų kieme pirmą kartą dainuosiu.

– Kokie ryškiausi atsiminimai iš kūrybos dvidešimtmečio?

– Pats ryškiausias buvo 2001 metais, kai, baigęs LMTA, stažavausi Londono Karališkojoje operoje. Tuomet prasidėjo tarptautinis kelias. „Traviatoje“ pakeičiau netikėtai susirgusį atlikėją – buvau tik 24 metų, sakoma, jauniausias Alfredas Karališkosios operos, Covent Gardeno, istorijoje. Porą metų Frankfurto teatre dirbau kaip solistas. Prisidėjau prie „Vilnius City Opera“ kūrimosi.

Buvo ir etapinių vaidmenų, debiutų įvairiuose teatruose, darbo su žymiausiais dirigentais ir orkestrais. Kartais reikia pamiršti kuklumą – nemažai vaidmenų sukurta, kompaktinių plokštelių išleista, dar daug debiutų laukia. Jei nežinomybė išnyks, situacija stabilizuosis, labai laukiu to 21-ojo sezono: debiutai Ciuriche, operoje „La Scala“, sugrįžtu į Londono Karališkąją operą atlikti pagrindinio vaidmens W. A. Mozarto „Tito gailestingume“. Viliuosi, kad pandemija nenubrauks svarbaus karjeros sezono.

– Koks jausmas grįžti prie karjeros pradžioje sukurtų vaidmenų?

– Esu lyrinis tenoras, bet metams bėgant balsas kinta – linksta link lyrinio spintinio, labiau bręsta. Labai svarbūs etapai – Verterio ir Fausto vaidmenys. Prie Verterio nuolat grįžtu. Metai atneša daugiau patirties, labiau pažįstu savo instrumentą – balsą, jo spalvų gamą, paletę. Kaupiasi ir gyvenimiška patirtis, tai matyti vaidyboje, personažo kūrime. Bet laiko dar turiu – ženklas „išėjimas“ dar toli.

– Kaip keičiasi pati opera kaip menas?

– Keičiasi išraiškos priemonės, atsiranda kūrybingų režisierių, kuriančių šedevrus. Opera nebėra muziejinis žanras – ji konkuruoja su dramos teatru. Muzika ypač stipriai veikia pojūčius, jausmus. Turime naują operos solistų kartą, kuri geba vaidinti. Opera visada žavi sinteze.

Teko dalyvauti operose, kur naudojamos vaizdo projekcijos, kur kostiumai – lyg mados namų kūriniai, operose netradicinėse erdvėse. Opera žengia koja kojon su laiku. Tikrai nuostabu, kad ją atranda ir nauji žmonės. Griaunami stereotipai, kad opera nėra skirta jaunimui. Tie, kuriems patinka miuziklai, gali pabandyti ateiti į operos spektaklį. Tik jiems būtų patarimas atsargiai rinktis pirmąjį spektaklį, nes yra kūrinių, kuriems reikia ypač išlavinto skonio ir patirties.

– O ar derėtų keisti operos siužetą – perkelti į šiuos laikus, kad jis taptų aktualus?

– Menas turi kelti klausimus, provokuoti, nepalikti žiūrovo abejingo. Didieji teatrai gali sau leisti užsakyti sukurti operą aktualia šiems laikams tema. Štai anglų kompozitorius Markas Anthony Turnage`as parašė operą apie „Playboy“ įkūrėjo žmoną – gan keistas pasirinkimas.

Vienos miesto operos teatre pristatyta šiuolaikinio kompozitoriaus Cristiano Josto pasaulinė premjera „Egmontas“. Tai opera apie garsų Nyderlandų kovotoją už nepriklausomybę. Laisvė – toks trapus dalykas, esame puolami ne tik virusų, bet ir politinių pavojų.

Opera atspindi tiek praeities politines intrigas, tiek dabarties svarbias aktualijas. Verdi rašė apie tuometes aktualijas ir buvo bandoma jį drausti. Yra opera „Angels in America“ – apie aštuntojo dešimtmecio marą – AIDS Niujorke. Apie homoseksualus kaubojus – „Brokeback Mountain“. Opera tikrai nėra vien apie princeses, karalaites ir karalius.

– Ar turite mėgstamiausius kompozitorius, kurių kūrinius dažniausiai atliekate?

– Puccini, Verdi – operos karaliai, bet operos solistai turi pasirinkti pagal savo balso kategoriją. Nusilenkdamas Puccini, turiu pripažinti, kad negaliu dainuoti visų jo operų, bet puikiai tinku Jules'io Massenet, vadinamo prancūzų Puccini, kūrybai. Operoje „Karmen“ atliksiu Don Chozė vaidmenį po poros metų – dabar dar nelabai drįsčiau.

Esu pakankamai lankstus – galiu ir šiuolaikinę muziką dainuoti. Studentavimo laikais teko prisiliesti prie barokinės muzikos. Tai vienas mano mėgstamiausių muzikos laikotarpių. Manau, niekados netapsiu labai dramatiniu personažu, galinčiu smaugti Dezdemoną.

– Galbūt yra toks vaidmuo, kurį atlikti buvo tikras iššūkis?

– Sudainuoti Hercogą – didelis iššūkis. Sakoma, jei gali sudainuoti Hercogą „Rigolete“, tada gali dainuoti viską. Esu ne kartą jį dainavęs – jis vokaliai sudėtingas, kaprizingas, kartais pavyksta geriau, kartais – prasčiau. Verteris išgręžia visas jėgas, nes praktiškai visuomet esi scenoje, emocinė šio personažo skalė yra labai plati. Šis vaidmuo reikalauja vokalinės ištvermės, instrumento pažinimo ir aktorinio pasiruošimo.

– Ar dažnai lankotės Vilniuje?

– Nuo šio pavasario esu viena koja vėl vilnietis – tai buvo sena svajonė. Tai, kad turiu savo būstą, kad nereikės viešbučiuose ir nuomojamuose butuose gyventi. Prasideda naujas etapas mano gyvenime. Reikės laviruoti tarp dviejų vietų. Žinoma, dar išvykos kitur. Bet turėdamas savo namus Vilniuje viliuosi lankytis čia dažniau.

– Kaip praėjo karantinas?

– Stengiausi susiimti ir nepulti į neviltį, tuo pat metu suprasdamas situacijos rimtumą. Scenos žmonės labiau nukentėjo nei kiti menininkai. Kurdamas scenoje, nuotoliniu būdu mažai ką padarysi. Labai struktūrizavau dieną, dirbau su studentais, su kito sezonu repertuaru, bėgdavau maratoną. Dienos nepaprastai greitai bėgo.

Buvau nusiteikęs, kad renginių vasarą apskritai nebus, džiaugiuosi, kad bent jau lauke dainuoti pavyks, ko kolegos iš kai kurių kitų šalių gali tik pavydėti. Nors laisvai samdomų atlikėjų gyvenimas yra vaikščiojimas lynu, laviravimas, būna labai aktyvių ir prigesusių laikotarpių, bet apie tai niekas negalėjo pagalvoti.

– Koks buvo pirmas susitikimas su žiūrovais?

– Pirmas susitikimas su žiūrovais ir klausytojais po karantino buvo labai simboliškas – LNOBT uždarame vakare, kurio metu surinktos lėšos bus panaudotos Noreikos biustui sukurti. Tai buvo mano mokytojui dedikuotas vakaras teatre, kuriame prieš 20 metų ir pradėjau kūrybinį kelią.

Tiek mėnesių nebuvau scenoje, o dabar į dviejų savaičių atkarpą priplanuota daug renginių. Tarp jų – Pažaislio festivalis, „Midsummer Vilnius“, po to trys „Fausto“ spektakliai kas vakarą. Paprastai stengiuosi turėti laisvą dieną tarp pasirodymų – pailsinti balsą. Rudenį Ciuriche laukia „Boriso Godunovo“ pastatymas, netrukus pradėsime jam ruoštis.

– „Vilnius City Opera“ kolektyvas patvirtino nukelsiantys „Faustą“. Apie šią operą atsiliepiate labai šiltai. Kuo ji Jums artima, svarbi?

– Opera vyks liepos gale. Faustas – vienas etapinių vaidmenų. Aktoriui svarbu suvaidinti Hamletą – tai lyg įvertinimas. O Faustas – auksinis tenoro repertuaro vaidmuo. Būtent mano balso kategorijos vaidmuo. Beje, tai labai spalvingas pastatymas. „Olivier“ apdovanojimu apdovanotas britų scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Morrellas sukūrė kostiumus.

Įdomus ir operoje ryškus Dalios Ibelhauptaitės braižas – naratyvas suteikė pastatymui ilgaamžiškumo, ji jaučia personažų tarpusavio santykius, svarbą teikia emociniam pradui, reikalauja, kad mūsų vaidyba būtų natūrali – realūs žmonės realiame pasaulyje. Jos pastatymai nėra abstraktūs. Beje, šie spektakliai bus paskutiniai.

– O kokia opera Jums artimiausia? Kiek Jums norisi abstraktumo ar konkretumo?

– Čia ir yra gyvenimo dovana – aš dirbu su įvairiausiais režisieriais: Barrie Cosky, Keithu Warneriu, Davidu McVicaru, Peteriu Steinu, Krzysztofu Warlikowskiu.

Apgailestauju, kad neteko dirbti su Rimu Tuminu. Jo teatras yra tikras lietuviškas teatras – pilnas elegijos, kupinas švento liūdesio, kuriuo perpildytas mūsų mentalitetas. Būdamas studentas eidavau į jo spektaklius. Lankiausi ir Varno, ir Koršunovo spektakliuose, bet tas Tumino mielas liūdesys yra toks, kurį aš suprantu, kuris man artimas.

Jo šiaurietiškas bergmaniškas liūdesys yra su labai geru humoro užtaisu. Jis dirbo su aktoriais, kurie yra neatsiejama jo teatro dalis ir prie kurių aš esu pripratęs, todėl man darosi vis sunkiau ir sunkiau eiti į teatrą. Bet reikia mesti tokias mintis. Nereikia norėti, kad teatras alsuotų praeitimi, sentimentais.