Kultūra

2020.07.14 08:53

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec: reikia skatinti pėsčiųjų kultūrą

LRT.lt2020.07.14 08:53

Savaitgalį šeštą kartą vykęs atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ kvietė vilniečius pažinti miestą vaikščiojant. Miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec teigimu, pėsčiųjų judėjimas kelia daug reikalavimų aplinkos ir pastatų kokybei, pavėsiui bei žaliųjų jungčių buvimui.

Deja, tokių patogių vaikščiojimo maršrutų Vilniuje vis mažėja, rašoma pranešime žiniasklaidai. „Europos miestuose suprantama, kad reikia skatinti pėsčiųjų kultūrą, ir tam nepakanka gatvių iškloti naujomis plytelėmis. Reikalingi malonūs, sveikatą tausojantys, pažintine prasme įdomūs maršrutai“, – sako mokslininkė.

– Ar turite Vilniuje maršrutą, kuriuo mėgstate vaikščioti?

– Esu vilnietė ir nuo vaikystės čia gyvenu. Atsimenu, kad maršrutai apimdavo kur kas didesnes teritorijas nei dabar. Pastaruoju metu matome, kad dėl miesto intensyvios plėtros jie fragmentuojasi, nutrūksta kai kurios jungtys. Anksčiau vilniečiai buvo įpratę išeiti iš namų pėsčiomis ir keliauti kelias valandas.

Pradėjau rinkti interviu iš vyresnio ir brandaus amžiaus žmonių, vėliau pereisiu prie jaunimo, fiksuoju, kaip pakito maršrutai per paskutiniuosius 20 metų. Sužinojau, kad vyresnio amžiaus žmonės, patekę į centrą, į kurį nuvažiuodavo viešuoju arba asmeniniu transportu, buvo linkę praleisti mieste didžiąją dienos dalį keliaudami pėsčiomis. Tuo metu laisvalaikio scenarijams didelės įtakos turėjo viešosios erdvės ir kino teatrai, esantys centre. Išėję iš jų žmonės galėjo čia pat susitikti. Vilniaus centro lankytojus pritraukdavo viešosios erdvės prie kino teatrų arba jų erdvūs holai. Miestas šiuo požiūriu buvo gyvybingesnis.

Svarbu, kad vaikščiojimo maršrutai suteiktų galimybę atgauti jėgas. Šiuo metu mieste vis sunkiau atrasti tokius takus. Karantinas pakeitė mūsų santykį su kasdieniais maršrutais. Jo metu, manau, daugelis gyventojų ieškojo maršrutų į gamtą. Ieškojo žaliųjų zonų, esančių kuo arčiau namų. Savo aplinkoje atradau vieną maršrutą, kuris eina per Žygio gatvę. Ji užstatyta 19 a. pabaigos–20 a. pradžios mūriniais pastatais ir išeina prie Neries, kurios pakrantė yra gamtinė, necivilizuota. Joje galima sutikti bebrų, stirnų. Gamta yra įvykis, kur kiekvieną kartą atėjęs kažką sutinki.

O prieš tai gal penkerius metus, kadangi dirbau su medinių Šnipiškių rajonu, dažnai eidavau per jas. Pamilau šį urbanistiniu ir socialiniu požiūriu daugiasluoksnį rajoną. Šnipiškės gyvybingos, nes žmonės dirba savo sodeliuose, išeina į gatves, vyksta kasdienė žmonių komunikacija. Jame yra ryškių personažų, įvairių faktūrų, elementų, kurių nerasi naujuosiuose rajonuose. Dėl šių dalykų medinės Šnipiškės pakerėjo ir buvo vienas iš esminių mano vaikščiojimo maršrutų. Ėjimą iš savo namų iki centro visuomet bandžiau sudėlioti per jas.

– Vilnius patogus, įdomus pasivaikščiojimui miestas? Ar jau sunkiai praeinamas?

– Šiuo metu sunkiai. Intensyviai užstatant miestą neatsižvelgiama į žmogišką mastelį. Tarkime Rinktinės gatvės atnaujinimas. Ji yra Senamiestį su Šnipiškių bei Žirmūnų rajonais jungianti gatvė. Ji aktyviai buvo naudojama dviejų rajonų gyventojų pėsčiomis einant į Centrą arba Senamiestį. Tikėjausi, kad užstatant ją bus orientuojamasi į žmogišką mastelį. Deja, dabar čia turime nelabai malonią architektūrą. Matau, kad pėsčiųjų srautai joje senka. Tai didžiulis praradimas.

Užstatant miestą nesilaikoma reglamento atitraukti statinį tris metrus nuo sklypo ribos. Galiausiai išeina taip, kad tenka vaikščioti palei monotoniškus, savo tūriu slegiančius fasadus. Taip pat nebelieka galimybės organizuoti socialinių erdvių, pasistatyti stalo ar kėdės, kad galėtum prisėsti ir užmegzti santykį su kitais žmonėmis.

Europos miestuose suprantama, kad reikia skatinti pėsčiųjų kultūrą, ir tam nepakanka gatvių iškloti naujomis plytelėmis. Reikalingi malonūs, sveikatą tausojantys, pažintine prasme įdomūs maršrutai. Vilniuje teko susidurti su renginiais, kuomet ornitologai organizavo pažintines ekskursijas po parkus ir žaliąsias erdves. Atėję į tas ekskursijas žmonės pamatė žaliąsias erdves visiškai kitomis akimis, pastebėjo kitą viešosios erdvės matmenį. Pažintinis aspektas vėliau padeda žmonėms kitaip pažiūrėti į savo kasdienę erdvę. Taigi pažintinių ekskursijų poreikis labai auga.

– Jūsų nuomone, kaip skiriasi miesto pajautimas vaikščiojant, važiuojant dviračiu, paspirtuku ar automobiliu? Kokie jums atrodo yra pajautimo skirtumai?

– Be abejo, labai skiriasi. Kai kurie Paryžiaus kvartalai buvo projektuojami taip, kad važiuodamas gatve Karalius Saulė karietoje galėtų pasigrožėti fasadais. Kai eini pėsčiomis, tie fasadai atrodo ištempti ir monotoniški. Judėjimo greitis tiesiogiai veikia mūsų vizualinį suvokimą. Lėčiausias pėsčiųjų judėjimas kelia daugiausia reikalavimų aplinkos kokybei. Jeigu judant ant ratų svarbiausias reikalavimas yra patogus kelias, tai pėsčiajam labai svarbi aplinka, kurioje jis gali žvalgytis, rasti pavėsį ir žaliąsias jungtis. Pėstiesiems labai svarbios aplinkos faktūros.

Prisiminkime mėgstamus tramvajų maršrutus Portugalijos miestuose (Porto, Lisabonoje). Kiekvienas atvykęs į šiuos miestus specialiai bando pavažiuoti tramvajumi ne tik dėl aplinkos, kurią mato važiuojant, bet ir dėl paties tramvajaus medžiagiškumo.

Miestuose medžiagiškumas yra labai svarbus. Stiklas, kaip dominuojanti medžiaga, tinka automobilių vairuotojams, tačiau ji nėra patraukli pėstiesiems. Mums svarbus taktilinis (lytėjimo) patyrimas. Galimybė įsižiūrėti į detales irgi susijusi su taktiliniu malonumu. Svarbūs yra ir kvapai, garsai, taršos lygis. Žmogui, kuris vairuoja automobilį, visai nesvarbi aplinkos oro kokybė. Tačiau dviratininkams, paspirtukininkams ar pėstiesiems tai bus didelė problema. Jei yra užteršta, jie pagalvos, ar verta rinktis tokį maršrutą.

Austrų kilmės architektas ir menininkas Friedensreichas Hundertwasseris teigė, kad architektūra yra trečioji oda. Natūrali oda yra pirmoji, antroji yra drabužiai, o architektūra yra trečioji. Jis priėjo prie išvados, kad ilgainiui per masinę gamybą pamiršome įdomesnės aplinkos poreikį. Jis pradėjo konstruoti dinamiškesnę aplinką. Vienas jo išradimų – nelygios grindys.

Architektas savo pastatuose kūrė nelygias grindis su įvairiais keramikos inkliuzais, išgaubtos buvo ir sienos. Būnant tose erdvėse galima pajusti malonumą. Ilgainiui suprasti, kad jautiesi natūraliai, mėgautis spalvomis, faktūromis. Kojai tas nelygumas yra natūralus.

– Minėjote, kad karantinas pakeitė vilniečių judėjimą kasdieniais maršrutais. Kaip pakito vilniečių santykis su Vilniumi, vaikščiojimo ar jo pažinimo įpročiai?

– Pakeitė radikaliai. Dėl kelių priežasčių. Daugelis miestiečių pradėjo ieškoti maršrutų į artimiausias žaliąsias zonas. Tuomet paaiškėjo, kurie rajonai yra palankesni gyventi, jei vienu iš aplinkos kokybės kriterijų laikytume ryšį su gamta.

Pavyzdžiui, Šnipiškės negali pasigirti dideliais gamtiniais žaliais masyvais, todėl šnipiškiečiams tenka keliauti į kitus rajonus. Ieškoma maršrutų, kurie vestų per nemonotonišką, netriukšmingą ir netaršią, neįkaitintą aplinką, nes kelyje norisi tausoti savo sveikatą. Tad pradedama ieškoti kuo žalesnių maršrutų.

Kitas aspektas – namų aplinkos transformacijos. Karantinas atskleidė, kad namų aplinka turi savyje talpinti įvairias funkcijas, tarp jų ir darbo bei studijų funkcijas.

Dar vienas aspektas – kavinių, kaip socializacijos vietos, funkcija, kur jaunimas išeidavo dirbti. Kai jos buvo uždarytos, paaiškėjo, kad pabėgimas į kavinę buvo ne mados reikalas, o poreikis neturinčiam savo darbo vietos. Ir kai jos nebelieka, reikia iš naujo ją rasti. Dabar kai kurios įmonės darbo vietas bando organizuoti arčiau gamtos. Tarsi atostogaudamas kartu ir dirbi.

– Kokia Vilniaus architektūra jums yra įtraukianti ir kokybiška?

– Pirmiausia vertinu santykį tarp įvairaus laikotarpio architektūros ir gamtos. Tik laikui bėgant pradėjau vertinti Vilniaus modernistinę architektūrą: supratau, kodėl erdvės prie modernistinių pastatų buvo patogios užsibūti, ir kaip jautriai jie buvo įkomponuoti į miesto audinį.

Prieš 15-ka metų per vieną viešą projekto svarstymą išgirdau, kaip architektas Algimantas Nasvytis autoriui rekomendavo atitraukti savo objektą nuo gatvės, nes „taip būtų vilnietiškiau“. Staiga supratau, kad tas principas atitraukti pastatą šiek tiek nuo gatvės, sukurti socialinę erdvę – šis modernistinės architektūros principas, apskritai, orientacija į socialumą, noras prie teatro, klubo, ligoninės palikti erdvę žmonėms, kad jie galėtų susitikti, apsitarti, pasidalinti įspūdžiais – yra socialumo variklis.

– Kokį miesto gyventoją formuoja pats Vilnius. Ar skirtųsi žmogus, augęs Senamiestyje, Lazdynuose, Žvėryne ar Perkūnkiemyje. Ar skiriasi jų santykis su miestu?

– Manau, kad skiriasi. Labai svarbus mastelis, urbanistinė struktūra, kurioje praleidai savo vaikystę. Bendro kiemo patyrimas, erdvių atvirumas, urbanistinių sluoksnių įvairovė (pavyzdžiui, blokinių namų kaimynystė su medinukais, kuri kutena vaizduotę), galimybės judėti po savo kvartalą ir rajoną. Tai daro didelę įtaką, kai suaugę renkamės vietą, kur nuomotis ar pirkti savo būstą, ar vertiname erdvių atvirumą.

– Pakalbėkime apie vilniečio santykis su miestu, jo požiūrį. Ar jis reiklus miestui, architektūrai, gyvenimui?

– Vilnius atviras miestas, nes yra daugiakultūris ir turėjęs daugiasluoksnę istoriją. Jam būdingas atvirumas, ir tapti vilniečiu yra paprasta. Tačiau tai reikalauja jautrumo, dėmesio istoriniams miesto sluoksniams.

Yra skirtingos vilniečių grupės, ir jų santykis su miestu skirtingas. Vyresnėms kartoms būdingas Vilniaus romantizavimas. Jie miestą suvokia per istorinę ikonografiją, per istorinius miesto atvaizdus. Tai literatūrinis, fotografinis, tapybinis miestas. Ši grupė gan aštriai reaguoja į miesto pokyčius. Jei tie pokyčiai yra pagrįsti ir pagarbiai elgiamasi su prieš tai buvusiais Vilniaus sluoksniais, tuomet reakcija būna teigiama.

Yra naujų miesto gyventojų grupė, kurie Vilnių suvokia kaip didmiestį, kuris turi keistis, turi būti aktyviai urbanizuojamas. Miesto augimas suvokiamas kaip teigiamas, sostinei būdingas dalykas. Miestas daugelio naujų gyventojų galvose yra veržlus ir verslus.

Įdomu, kaip tos grupės suvokia architektūrą. Šiuolaikiniams architektams nėra paprasta susikalbėti su pirmąja grupe, kuri yra reikli architektūrinių sprendinių kokybei, reikalauja pagarbos istoriniams miesto kontekstams. Įdomu ir tai, kaip naujų vilniečių grupė priima senesnius miesto sluoksnius. Ar nėra taip, kad medinę architektūrą, betoną, kaip medžiagą, šios grupės atstovai suvokia kaip pasenusius sluoksnius, kurių reikia atsikratyti ir užstatyti „stikline“ architektūra. Žinoma, čia šaržuoju.

Yra skirtingos perspektyvos, kurias būtų verta pabandyti subalansuoti ir rasti bendrą kalbėjimo lauką.

– Kalbėjote apie Vilniaus charakterį, kad jo istorija yra nevienasluoksnė. Ar miestiečiui būtina ją visą pažinti, visus jos sluoksnius?

– Vilnius, be abejo, yra daugiasluoksnis miestas ir tuo jis unikalus. Sakoma, kad Vilnius yra Baroko miestas, bet ne Barokas sudaro jo unikalumą. Jis nepaprastas tuo, kaip Barokas skamba su kitais sluoksniais. Taip pat svarbus sąskambis tarp gamtos ir architektūros, kuris pažymėtas Vilniui skirtuose UNESCO dokumentuose.

Galime vėl prisiminti Šnipiškes. Šiame rajone yra 19 a. pab.–20 a. prad. medinės architektūros sluoksnis, yra 20 a. vid. sluoksnis – gyvenamieji blokiniai namai, ir yra 20 a. pab.–21 a. prad. sluoksnis – biurų architektūros. Kiekvienas jų suponuoja socialinę-kultūrinę gyvenseną.

Manau, visus šiuos sluoksnius verta pažinti. Tai praturtina tavo paties žvilgsnį. Pradedi kitaip matyti Vilnių. Tokiu būdu prisijaukini savo miestą, tampi tikru miestiečiu. Mano manymu, miestietiška mąstysena susidaro iš to, kaip sugebame prisijaukinti skirtingus sluoksnius, suprasti sąskambius, jais pasigrožėti.

Taigi dėl Vilniaus daugiasluoksniškumo sprendimai pasidaro sudėtingesni, reikia įsiklausyti į skirtingą žmonių suvokimą ar matymą. Tarkime Honkonge ar Seule būtų lengviau – betonas, viskas paprasta.

Vilniaus daugiasluoksniškumas yra gera, bet neįvertinta sąlyga architektams išvystyti originalią architektūros kalbą. Kuriant šiuolaikinę Vilniaus architektūrą ignoruojamas istorinis kontekstas.

Juk, statant dangoraižį, ar nėra įdomu sugalvoti, atrasti naujų sprendimų, kurie būtų paremti dialogu su šalia stovinčiais 19 a. pab.–20 a. prad. medinukais. Ne ignoruojant šalia esantį medinį rajoną, bet atrandant įdomių architektūrinių sprendimų. Šiuolaikinėje architektūroje man trūksta noro užmegzti dialogą su kitais urbanistiniais sluoksniais. Net jei dialogas būtų žaismingas ar kartais ir lengvabūdiškas.

Kaip pavyzdį galiu pateikti Nyderlandų miestą Zandamą. Šio miesto istorinė architektūra buvo medinė. Jo vyriausiasis architektas pradėjo skatinti atkartoti medinės architektūros motyvus šiuolaikiniuose pastatuose. Atsirado keistų pastatų, atrodančių tarsi sujungti keli medinukai. Tai – labai aiški referencija į ankstesnį istorinį sluoksnį. Pastatai yra tokie keisti, kad dėl jų į Zandamą atvažiuoja turistai iš viso pasaulio. Tokios architektūros formos, žaidimais su aplinka ir kontekstu yra labai sveikintini. Labai norėtųsi, kad Vilniuje vyktų kažkas panašaus.

Parengė Audrius Meška