Kultūra

2020.07.13 20:40

Atidaroma fotografijų paroda: viruso krizė paradoksaliai suartino Vilnių ir Paryžių

dalyvauja ir LRT.lt fotografai
Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.07.13 20:40

Liepos 14 dieną atidaroma skaitmeninė nuotraukų paroda „Paryžius–Vilnius. Įspūdinga tyla“. „Lėtas keliavimas kadrais, panaudojant poetų mintis, atkartoja karantino laiką, leidusį žengti neskubiai ir net sustoti“, – LRT.lt teigė parodos kuratorė Jolita Renė-Šegždaitė.

Virtualią parodą galima pamatyti interneto svetainės puslapyje arba prancūziškame jos variante, mokantiems šią kalbą. Paroda – tai 12 min. fotografinis filmas. Puslapyje galima rasti ir atskiromis parodos dalimis sudėliotas fotografijas, informaciją apie visus dalyvaujančius autorius, tekstus apie parodą.

Atidaroma fotografijų paroda „Paryžius–Vilnius. Įspūdinga tyla“

Parodos atidarymas tuo pat metu vyks Vilniuje ir Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje. Sostines sujungs virtualus tiltas. Visos fotografijos įgyvendintos tarp kovo 16 d ir gegužės 11 d., Prancūzijos karantino laikotarpiu, kuris beveik sutapo su izoliacijos laikotarpiu Lietuvoje. Montaže – daugiau nei 170 fotografijų.

Paroda suorganizuota Prancūzijos ambasadorei Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe bendradarbiaujant su Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje Nerijumi Aleksiejūnu. Parodoje dalyvauja šie fotografai: Michel Bourguet, Oliver Marchesi, Ludo Segers, Ramūnas Danisevičius, Algimantas Kunčius bei LRT fotografai Justinas Stacevičius, Edvard Blaževič, Domantas Umbrasas ir LRT.lt žurnalistas Benas Gerdžiūnas.

Apie projekto idėjos gimimą, parodos koncepciją, karantino, kultūrų ir fotografijų Lietuvoje ir Prancūzijoje paraleles kalbamės su N. Aleksiejūnu ir J. Renė-Šegždaite.

– Kaip kilo projekto idėja, kodėl pajutote poreikį būtent tokiam projektui?

N. Aleksiejūnas: – Pasirodė, jog vykstantys procesai yra universalūs, nesvarbu kur gyventum – Vilniuje ar Paryžiuje. Laikotarpis turėjo daug panašumų – nuo visiško miestų ištuštėjimo iki pirmųjų vienišų personažų gatvėse, nuo žmonių bendravimo per langus iki atsiradusios kaukių mados. Tapo akivaizdu, jog net ir tyla turi savo balsą. Taip gimė mintis, jog viruso krizė paradoksaliai suartino Vilnių ir Paryžių, o tai reikalauja unikalios fotografijos parodos.

J. Renė-Šegždaitė: – Tai nėra tikslus to laiko dokumentas, bet fotografinis-muzikinis-poetinis esė apie šį ypatinga laiką, bendrą abiejų miestų istorijai. Šis fotografinis filmas nėra greitas, nenaudoja ypatingų animacinių efektų. Lėtas ėjimas, panaudojant poetų mintis, atkartoja karantino laiką, leidusį žengti lėtai ir net sustoti.

Afiša Paryžiaus gatvėje – kaukė su kinišku užrašu (Michel Bourguet nuotr.) labai gerai išreiškia karantino pradžios baimę prasilenkti su užsieniečiais, o ypač nešiojančiais kaukę. Ant kaukės kiniškai parašyta: „Aš turiu vardą ir pavardę kaip ir visi, nešioju kaukę, bet tai nereiškia, kad sergu.“

– Kaip parodoje apjungti Vilnius ir Paryžius?

J. Renė-Šegždaitė: – Parodoje Paryžius ir Vilnius pristatomas kaip vienas miestas. Abu miestai bando susijungti į tylų dialogą, einant tyliais Seino ir Neries upių tiltais. Bendros architektūros formos taip pat padeda juos sujungti – pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus ir Michel Bourguet piramidės.

Parodos montažo įžangoje skubiai prabėgantys vaizdai primena greitį, kuriuo pasaulis gyveno iki visiško ir staigaus sustojimo tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje. Penkios dalys – Nesatys, Vienatvės, Atstumai, Rezonansai, Kaukės – chronologiškai atitinka karantino laikotarpį.

– Pastebėjau gražius perėjimus, ne tik architektūrinių formų, bet ir simbolių sugretinimus.

J. Renė-Šegždaitė: –Taip, ir viename, ir kitame mieste žmonės karantino metu sugrįžta iki metafizinių klausimų. J. Stacevičiaus kadruose stiprus velykino laiko įvaizdis: arkivyskupo mišios, ritualas su dviguba apsauga (kaukė ir Eucharistija) atgimstančioje gamtoje, kaip Stravinskio „Šventam pavasary“.

Išėjimas „iš čia ir dabar“ Olivier Marchesi fotografijoje, jo mintis prasitęsia Danisevičiaus Vilniaus gatvės arka. Mąstyti einant, kaip siūlė vokiečių filosofas Nietzsche. Paryžius ar Vilnius – ar visada galima atpažinti, išskirti juos to ypatingo laiko fotografijose? Fotografai, žingsniuodami nutilusiam mieste, mato ir mąsto.

Ludo Segers vienišas obeliskas, 1830 m. dovanotas Egipto karaliaus, primena Vilniaus vaizdą: kylantį „Spindulį-Ietį“. A. Kunčius, eidamas per Baltąjį tiltą, skaito jam jau žinomus ženklus karantino laiku. K. Vildžiūno „Spindulys-Ietis“, pavykus išsilaisvinti iš sovietinio viruso – ar pavyks netrukus išsilaisvinti ir iš dabartinio viruso? Prancūzų Laisvės statulos kopija Paryžiuje (M. Bourguet nuotr.), sukurta jų Revoliucijos šimtmečio proga, susišaukia su Kunčiaus fotografija ta pačia išsilaisvinimo tema.

– Kokie dar menininkai prisijungė prie projekto?

J. Renė-Šegždaitė: – Stasys Eidrigevičius, visiems puikiai žinomas lietuvių menininkas, kuris taip pat intensyviai kūrė savo dirbtuvėje karantino metu, sutiko dalyvauti mūsų parodoje su vienu savo kūriniu, pavadintu „Coronavirus 2020“. Jis parodoje-montaže veikia kaip leitmotyvas. Be to, mums labai pasisekė, kad kompozitorius Dominykas Digimas prisijungė prie montažo įgyvendinimo, sukurdamas jam originalią muziką.

Miestų tyla buvo efemeriška, kaip pauzė muzikos partitūroje. To apmąstymui pasitelkiu žymius autorius, poetus, kurie brangūs abiem miestams – Paryžiui ir Vilniui, tarp jų: Oskaras Milašius, Jonas Mekas, Marcelijus Martinaitis, Georges Rodenbach, R. M. Rilke, Yves Bonnefoy.

– Kaip lietuvių ir kaip prancūzų menininkai išgyveno karantiną?

N. Aleksiejūnas: – Nebeliko gyvų koncertų, parodų, susitikimų, o svarbiausia – nebeliko „gyvų“ žiūrovų. Tikrai nemažai meno persikėlė į virtualią erdvę, sustiprėjo audiovizualinių produktų svarba. Šiais metais mes irgi liepos 6 d. visus pakvietėme ne į tradicinį diplomatinį priėmimą, bet surengėme Lietuvos džiazo dainininkės, gyvenančios Paryžiuje, Viktorijos Gečytės virtualų koncertą bei Prancūzijoje jau 20 metų kuriančios Lietuvos dailininkės ir skulptorės Rūtos Jusionytės virtualią parodą. Visus lietuvius kvietėme giedoti „Tautišką giesmę“ prie Triumfo arkos.

Apie tai, kaip Lietuvos menininkai Prancūzijoje išgyveno karantiną įamžinome trumpame video:

Kaip Lietuvos menininkai Prancūzijoje išgyveno karantiną

J. Renė-Šegždaitė: – Dauguma vis tik išgyveno tą laiką kaip stiprų laisvės netekimo momentą, kaip laikiną išėjimą iš gyvenimo. Savo tekste apie parodą cituoju prancūzų filosofą Blaise Pascal, net prieš daugiu kaip 300 metų jau rašiusį: „Visa žmonių nelaimė ateina iš vienintelio dalyko – niekas negali ramiai išsėdėti savo kambaryje. Žmonės taip mėgsta triukšmą.“ Progresas ir katastrofa yra dvi to paties medalio pusės, rašė Hannah Arendt.

– Kaip sekasi bendradarbiauti lietuvių ir prancūzų kultūriniams laukams? Ar šios kultūros turi bendrysčių?

N. Aleksiejūnas: – Man atrodo, jog meno kalba yra universali, todėl tikrai daug lietuvių menininkų atranda savo kūrybinį kelią Prancūzijoje. Turime daug Prancūzijoje jau įsitvirtinusių menininkų – pianistė Mūza Rubackytė, prozininkas Valdas Papievis, šiuolaikinio meno kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai, unikali dainininkė GiedRé, nesenai Lietuvos pilietybę atgavusi litvakų kilmės kūrėja Esther Shalev-Gerz bei daug kitų.

Taip pat į Prancūziją atvyksta menininkai ir iš Lietuvos su parodomis ar įvairiais projektais. Džiaugiuosi, jog Lietuvos dailės akademija turi rezidenciją lietuvių menininkams Paryžiuje. Man atrodo, jog Prancūzijoje domėjimasis Lietuvos kultūra ir menu didėja – tai ypač jaučiama po Lietuvos sėkmės Venecijos bienalėje, Asmik Grigorian pripažinimo, Baltijos šalių simbolistų parodos Orsė muziejuje 2018 m.

– Kaip lietuviai sudomina prancūzus savo menu?

N. Aleksiejūnas: – Paryžiuje meno yra tiek daug, jog, norint sulaukti dėmesio, reikia būti originaliam, kažkuo nustebinti ar atrasti naujų pristatymo formų. Praeitais metais Paryžiuje surengėme Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ pristatymą, nes deportacijų tema nėra plačiai žinoma Prancūzijoje. Kadangi prancūzai pamišę dėl komiksų, tai geriausia forma apie tai kalbėti.

Rudenį planuojame rodyti Čiurlionį virtualioje realybėje, planuojame surengti Litvakų dienas Paryžiuje, nes Goano metai – unikali galimybė sudominti Prancūziją mūsų žydiškos istorijos dalimi. Kauno tapimas Europos kultūros sostine 2022 m. suteikia naujų bendradarbiavimo galimybių. Kaip dažnai juokauju, norint būti geru Ambasadoriumi Paryžiuje, reikia tapti tikru meno žinovu.