Kultūra

2020.07.12 08:49

Simonas Jazavita. Lukiškių aikštės aukso viduriuko beieškant – kur kompromisas tarp laisvės ir pagarbos?

Simonas Jazavita, istorikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.07.12 08:49

Pastaruoju metu Lietuvą vis dažniau krečia skandalai dėl praeities ir jos įprasminimo. Kaip istorikui, sunku praeiti ir pro diskusijas apie Lukiškių aikštės padėtį. Norėtųsi reaguoti trumpai aptariant ir kelias kitas reikšmingas temas. 

Pirma – išduosiu savo ankstesnę poziciją. Pats buvau paminklo šalininkas Lukiškių aikštėje, kaip svarbiausioje reprezentacinėje valstybės aikštėje. Ar Vyčio – diskusinis klausimas. Vytį jau turime Kaune ir ten šalia pirmosios mūrinės Lietuvos pilies, jis gražiai atlieka kario-gynėjo funkcijas. Ir tai netrukdo porelėms šalia valgyti ledų, darytis nuotraukas, ar vaikams važinėtis riedučiais. Netrukdytų ir Vilniuje. Net jei stovėtų kitas paminklas, ar jų grupė.

Prieš keletą metų iškėliau socialiniuose tinkluose idėją, kad aikštę galėtų saugoti keturių epochų sargybiniai – svarbiausi mūsų karvedžiai. 17 a. atstovautų Jonas Karolis Chodkevičius, 18 a. – Tadas Kosciuška, 19 a. – Zigmantas Sierakauskas, o 20 a. – Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Gal kam atrodys per radikalu, tačiau manau, tokia tikrai patriotinė karvedžių apsauga tada jau ramiai leistų aikštės viduryje daryti skverą, čiuožyklą, ar net paplūdimį – būtų puiki dermė, arba vidurio kelias kurio taip trūksta šiandienos Lietuvoje, o ir visame pasaulyje. Žmonės labai skirtingi, skiriasi jų pasaulėžiūra, amžius, skoniai. Todėl dažnai tenka eiti kompromiso keliu.

Norisi, kad aikštė pulsuotų gyvybe, tačiau svarbu, kad tiek iškentėję žmonės – politiniai kaliniai ir tremtiniai – joje jaustųsi jaukiai, rastų užuovėją. Tokių kompromisų galima rasti ir užsienyje. Antai prieš trejetą metų medaus mėnesio proga lankiausi nuostabiame Italijos mieste Baryje, kurio priemiestyje radau įdomų pavyzdį – karštyje plevėsavo didžiulė Italijos vėliava, o šalia monumente buvo surašytos pavardės visų Bario priemiesčio karių ir karininkų, kurie žuvo Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose.

Nors gal kažkas skubės baisėtis – kaip čia buvo drįsta pagerbti fašistinės Italijos karius, priminsiu, kad save gerbianti valstybė moka gerbti istoriją, o ypač karius, kurie dirbo savo nedėkingą darbą ir paaukojo didžiausią turtą – gyvybę, taip kartu palikdami ir amžiną skaudulį juos mylėjusių žmonių širdyse. Šalia monumento žmonės vedžiojo šunis, vaikščiojo laimingos popietinio vyno išgėrusių senjorų poros, vaikai krykštavo ant netoliese pastatų supynių. Tai irgi nepažeidė jokio sakralumo – Italijos vėliava plevėsavo galingai ir visi gyvenimo šventę švenčiantieji matė ir atsiminė, kokią kainą turėjo paaukoti kai kurie jų tautiečiai, galbūt net giminės nariai.

Pripažinsiu – gražu buvo matyti tokį sugebėjimą suderinti pagarbą pareigai ir pagarbą laisvei. Kažko tokio reiktų ir šiandien. Šiuolaikiškas, energingas, neretai į vartojimą ir skubėjimą orientuotas gyvenimo būdas neturėtų sukliudyti pagerbti praeities, kilnių istorijos puslapių. Lygiai taip ir pagarba jiems, neverčia nuolat gedėti – nors turėtų sukelti tam tikrą moralinį įsipareigojimą, būti vidiniu stimulu suderinti nuotaikingą poilsį ir visuomeninę atsakomybę.

Dar vienas asmeninis pavyzdys man byloja apie tai. Teko daug bendrauti su senjorais, garbaus amžiaus politiniais kaliniais ir tremtiniais – žmonėmis, kuriuos labai gerbiu ir net jei nepritariu vienu ar kitu klausimu, stengiuosi suprasti jų nuostatas. Daug teko bendrauti ir su mokiniais, studentais – kuriems norisi perduoti tas istorijos žinias, naikinti kartų konfliktą, ieškoti susikalbėjimo. Vienas geriausių būdų tam buvo projekto „Misija Sibiras“, kuriame dalyvavau prieš keturis metus, pristatymai. Vyresni klausytojai, matydami nuveiktus darbus, išlietą energiją ir, svarbiausia, norą žinoti daugiau, visada tolerantiškai žiūrėdavo į pasakojimus apie linksmesnes kelionės akimirkas ar patirtus nuotykius. Jie suprasdavo, kad tai vienas kitam neprieštarauja.

Lygiai taip ir mokyklinis jaunimas, nors pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nuotykių ir linksmybių dalį, netrukus susidomėję klausydavo apie komunistinio režimo represijų prigimtį, kitaminčių persekiojimą ir išgirsdavai tylų pritarimą, kad jaunuolis tai girdėjo močiutės pasakojime per praeitas Velykas, tačiau nesiklausė. Ir pažadą, kad dabar būtinai paklausys. Manau, ši dermė yra svarbiausia. Ne vienus metus dirbdamas Kauno miesto muziejuje, vedžiau daugybę ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų, bet atsakymas buvo toks pats: nuotaikingai, linksmai, kartais net šiek tiek ironizuojant perduotos žinios geriausiai perduoda ir žinutę, kad reikia gerbti praeities kartas, anksčiau gyvenusių iškilių žmonių nuopelnus Lietuvai. Tokiu pavyzdžiu, drįstu viltis, rastume ir kompromisą Lukiškių aikštei.

Istoriko Simono Jazavitos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“: