Kultūra

2020.07.12 21:17

Kontroversiškos „Lietuvaitės“ autorius tikisi, kad po parodos skulptūra atsidurs ten, kur jai ir vieta

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.07.12 21:17

Vilniaus rotušėje atidaryta skulptoriaus Martyno Gaubo paroda „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“ sulaukė nemenko interneto komentatorių dėmesio. Labiausiai – pagrindinis parodos akcentas „Lietuvaitė“ (2020), vaizduojantis masyvią keturpėsčią rudaplaukę. Maža ji jiems nepasirodė.

Dauguma komentatorių baisisi M. Gaubo morale, esą skulptūra žemina moteris. Siūloma ją iškelti į Lukiškių „pliažą“. Kiti giria menininką, juokiasi, kad paroda sukiršino provincialų Vilnių. Kaip bežiūrėsi, autorius po parodos neturėtų nusiraminti, užsidaryti – privalo atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus. Tą jis ir daro kalbinamas LRT.lt.

– Komentatoriai tavo parodą pavadino eiline Remigijaus Šimašiaus „piaro“ akcija, mat ji atidaryta per patį „Lukiškių pliažo“ skandalo įkarštį. Ar esi kaip nors su juo susijęs?

– Ne, bet norėčiau būti. (Juokiasi.) Turėjau mintį „Lietuvaitę“ pastatyti Rotušės aikštėje, dėl to ketinau kreiptis į sostinės merą. Bet pamačiau, kokios reakcijos atsirado po paplūdimio atidarymo, ir ranka nebekilo jo trukdyti. Susilaikiau.

– O jei būtum išdrįsęs ir gautum sutikimą, kuria puse aikštėje atsuktum „Lietuvaitę“? Ropotų į parodą ar žvelgtų į ateinančius?

– Judėtų veidu į rotušę.

– Kai kurie siūlo „Lietuvaitę“ įkurdinti dirbtiniame Lukiškių paplūdimyje. Išties, kur ji keliaus po parodos?

– Svarsčiau, kad visai būtų puiku, jog atsidurtų kuriame nors pajūrio paplūdimyje. Laiko dar yra pora savaičių. Jei nerasiu vietos, priglausiu savo sodyboje Birštone prie pirtelės. Kaip tik ją statau. Šiaip „Lietuvaitę“ ir dariau sau.

– Kaip ji apskritai atsirado?

– Prieš penketą, šešetą metų dalyvavome sniego skulptūrų festivalyje Kinijoje. Kinai turi tokį personažą Sniego bobą, pasiūliau sukurti stambią apvalių formų moterį. Net tapome konkurso laureatais. Tada pamaniau, kaip būtų smagu sau pasidaryti tokią, tik netirpstančią, spalvotą. Galėtų keliauti, išlikti.

– Matyt, yra stereotipas, kad visos skulptūros turi būti masyvios, iš sunkių medžiagų – akmens, bronzos, medžio. O iš ko padirbdinta „Lietuvaitė“?

– Ankstesnės kartos kai kurių medžiagų neturėjo. Rimti skulptoriai savo darbą labai rimtai vertino. Projektai trukdavo ilgus metus. Dabar man tenka dalyvauti festivaliuose, kur apskritai rodomos laikinos skulptūros. Nueita į priešingą pusę, orientuojamasi į patį procesą, o ne rezultatą. Skulptūra gali būti linksma, žaisminga, provokuojanti, įprasminanti laiką, įvykį.

Man pakanka 10–20 metų, nebūtina skulptūros palikti proanūkiams. O „Lietuvaitės“ medžiagą paprasčiausia vadinti plastiku.

– Teigiama, kad tavo skulptūra žemina moteris. Ką pats manai?

– Priešingai, aš moteris myliu. Man visos jos gražios. Kaip tik priešinuosi tendencijai, kad gražios yra tik liesos, plonos, modeliai. Kad tik tokios vertos dėmesio.

Man atrodo, kad labiau įžeisčiau moteris, jei jas daryčiau plonutes, liesutes, vienetines, išskirtines. Atseit, pasvajokite apie tokį kūną... Visos moterys gražios, kūną reikia mylėti tokį, koks jis yra.

Antra, nuogo kūno nereikia sieti su seksualumu, erotinėmis fantazijomis. Man nuogumas siejasi su laisve, atsipalaidavimu, lengvumu, kaukių atsikratymu, buvimu savimi. Be to, netobulas kūnas geriau atskleidžia konkretaus žmogaus istoriją, pasakoja jo gyvenimą.

Man „Lietuvaitė“ – simpatiška, graži moteris. Jei tikrai būčiau siekęs provokacijos, vulgarumo, būčiau taip ir padaręs. Dabar skulptūrą laikau gana santūria.

– Kažkas pakomentavo, esą tavo kūrinys yra kopija?

– Na, nesu matęs tokios pačios, būtų įdomu pamatyti originalą. (Juokiasi.) Kita vertus, nematau priežasties kopijuoti. Esu menininkas, priešingai – mane veda noras atrasti ką nors nauja.

– Ar bus lietuvaitės partneris atitinkama poza?

(Nusijuokia.) Gal ir gera mintis. Būtų taip pat ropojantis. Visi nusiviltų – ne taip įsivaizdavome... (Juokiasi.)

– Ar negaila, kad kiti parodos kūriniai atsidūrė „Lietuvaitės“ šešėlyje?

– Taip jau atsitinka meno pasaulyje, kad geresni darbai lieka šešėlyje arba visai nesulaukia dėmesio. Labiausiai matomas darbas nebūtinai yra geriausias, bet kas žmonėms užkimba, tas užkimba.

Nujaučiau, kad „Lietuvaitės“ apimtys, nuogumas atkreips dėmesį.

– Vis dėlto dydis svarbu, ar ne?

– Mūsų klasikas Mindaugas Navakas skulptorius skirsto į dvi kategorijas: tuos, kurie daro savo ūgio skulptūras, ir tuos, kurie daro didesnes. Didelės skulptūros išties turi didesnį poveikį. Jei „Lietuvaitė“ būtų 30 centimetrų, abejoju, ar ji būtų sulaukusi dėmesio.

„Rembo“ nėra konceptualiai stipri paroda. Labiau žaisminga. Svarsčiau, gal tegul rimti menininkai daro rimtas parodas, o aš padarysiu cirką platesnei auditorijai.

Tėčio reikalai. Skulptorius Martynas Gaubas apie dukrą Vėją: galvojame, kaip padaryti ją truputį blogesne