Kultūra

2020.07.12 15:13

Vytautas Bikulčius. Paskutinio Lietuvos partizano karštais pėdsakais ir neištesėtas Kafkai draugo pažadas

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.07.12 15:13

Literatūrologo, vertėjo Vytauto Bikulčiaus naujų knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“. V. Bikulčius pristatė dvi knygas: Renatos Šerelytės romaną „Pro rūdijančią naktį“ ir Miro Gavrano romaną „Kafkos draugas“.

Rašytoja Renata Šerelytė, išleidusi romaną „Pro rūdijančią naktį“ (leidykla „Alma littera“), tarsi žengia karštais pėdsakais, nes, kaip žinia, jos kūrinio herojus – paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, kurio palaikai visai neseniai buvo surasti Našlaičių kapinėse ir 2019 m. rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale, ir dar nė metams nepraėjus po šio įvykio mes jau turime kūrinį apie šį partizaną.

Bet iš romano baigiamojo žodžio sužinome, kad autorė Antano Kraujelio likimu domisi jau seniai, kad galiausiai jis jai virto senu pažįstamu. Ji tik prisimena, kad jos vaikystėje partizanai neretai buvo lyginami su banditais ir pačiais baisiausiais nusikaltėliais, nepaisant istorinės tikrovės. Tad ji romaną rašė kaip atsaką tiems, kurie nori ištrinti praeitį ir pakeisti partizanų temą apskritai.

Be abejo, romanui apie istorinę asmenybę labai svarbu surasti raktą, nes galima lengvai nuslysti į herojaus idealizaciją. Rašytoja pasirenka įdomią romano struktūrą – iš esmės ji supriešina dvi istorijas: niūriu sovietmečio laikotarpiu gimusios Adelės pasakojimą, pateiktą per jos dienoraštį, šalia kurio eina kitas – Antano Kraujelio dienoraštis. Be abejo, pastarasis yra fikcija, nes Kraujelis nėra palikęs kokių nors pasakojimų kaip, sakysime, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, bet rašytoja įsivaizduoja jį pagal partizano būdą ir charakterį. Tiesa, į romano audinį dar įterpiami epizodiniai pasakojimai, kurie priklauso Antano ryšininkei Žebenkštėliui, stribui Lioškai ir papildo pagrindinę – Antano – istoriją.

Skaitytojui pirmiausia iškyla klausimas – kokia yra šių dviejų – Adelės ir Antano – gyvenimų gretinimo prasmė, ar gali partizano istorija prilygti eilinės kaimo mergaitės prisipažinimams. Palaipsniui atsiskleidžia autorės sumanymas – per šias dvi istorijas ji nori pateikti ir dvi Lietuvas. Pirmoji Lietuvos samprata atskleidžiama Adelės akimis. Skaitytojo pažintis su šia mergaite prasideda, kai jai tėra tik septyneri. Keista, kad jai pasakas prieš miegą seka ne jos babutė, bet kaimynė. Netrukus aiškėja ir kiti jos šeimos faktai – senelio jaunesnysis brolis, kurį jį vadino dėdžium, kovojo su buržuaziniais nacionalistais ir buvo kviečiamas mokiniams pasakoti savo nuotykius (vėliau išaiškės, kad jis iš tikrųjų yra pamestinukas, kuris iš Rusijos pateko į Lietuvą), ją daugiau ugdė ne motina, kuri, kaip sakė dėdžius, buvo išvykusi statyti BAM`o, o radijo taškas, per ištisas dienas malęs naujienas apie juodaodžių diskriminaciją Amerikoje ar kompartijos plenumo nutarimus, tėvui, kuris jau buvo įklimpęs į alkoholizmo liūną, dukra irgi nerūpėjo.

Susidaro toks įspūdis, kad ji auga kaip laukinukė, kurios gyvenimą lemia mokykloje kalamos ideologinės tiesos. Netenka stebėtis, kad jos vaikiškas smalsumas norint išsiaiškinti sename laikraščio „Tiesos“ numeryje surastą žinutę apie Antaną Kraujelį ir noras pamatyti netoli nuo jos kaimo esantį namą, kuriame jis buvo nukautas, virsta skandalu mokykloje. Žinoma, toks auklėjimas daro įtaką, tad nesunku suprasti, kodėl jos mylimiausiu herojumi tampa Pavlikas Morozovas, tik ji mano, kad jos tėvas – tinginys ir girtuoklis nevertas išdavystės. Vėliau ji netgi tampa mokyklos komjaunimo organizacijos sekretore, tačiau šį faktą, kuriuo didžiuojasi jos dėdžius, palydi ir Adelės prisipažinimas, kad vienoje komjaunimo aktyvo iškyloje ji buvo tiek išgėrusi, kad net neprisimena, kas jai atėmė nekaltybę. O kai per komjaunimo aktyvo susirinkimą ji kritikuojama už blogą organizacinį darbą ir kitus trūkumus, ji tik susitaiko su esama situacija ir net nebando pateikti savo argumentų. Tai rodo, kad Adelė virto idėjine fanatike, bet yra visiškai pasimetusi, nemoka blaiviai vertinti tuometinės situacijos, nors tai vyko jau perestroikos metais.

Atgimimo laikais visas Adelės ankstesnis pasaulis griūva, nes jo neriša jokie saitai. Ji taip ir negalėjo suvokti, kas yra tikra šeima, nes pasirodo, kad motina, kuri buvo išvykusi į BAM`ą, iš tikrųjų gyveno gretimame kaime, tėvas į dukrą žvelgė girtuoklio akimis, galiausiai miršta kai kada pamišėliškų demonų aplankoma jos babutė, kuriai mažai rūpėjo anūkė, o dėdžius, suvokęs, kad laikai pasikeitė, dingsta su visais savo medaliais. Nors tėvas lieka gyvas, ji jaučiasi svetima tuose namuose. Jos viltys siejamos tik su rytojumi...

O Antanas Kraujelis nuo mažumės pajaučia savąją Lietuvą, kurią ir gina per visą gyvenimą, pradedant grietinės puodyne, nes ją 1940 m. nori išsinešti kaimynas Anastazas, besidžiaugiantis tarybų valdžia, ir baigiant šūviu į save, kai jau buvo apsuptas saugumiečių.

Tarp šių dviejų įvykių telpa gan įvairus partizano gyvenimas. Jis mato, kaip įsigali stribai, kuriems be vykdomų operacijų prieš partizanus rūpi tik pasiglemžti išvežamų į Sibirą žmonių turtą, be saiko girtauti, terorizuoti dorus žemdirbius. Ir Antanas su bendraminčiais ima ruoštis duoti atkirtį stribams. Suradęs trofėjinius ginklus, jis su savo bičiuliu Danieliu juos paslepia, nes jie tikrai gali praversti. Bet savo kovoje kartais panaudoja ne tik ginklus, bet ir pašaipą, prisegdamas prie milicijos viršininko nugaros proklamaciją, kad lietuviai nestotų į kolchozus. Lapkričio 7-osios dieną Aluntos miestelyje jis surengia stribams šventę, pasitelkdamas netgi karnavališkus motyvus, tuo sukeldamas gyventojų juoką.

Tačiau ir jis jaučiasi bejėgis, kai pasislėpęs kapinėse stebi kaip išvežami jo tėvai, seserys. Jam skaudu, kai stribai išnešioja tėvų turtą, o trobesius sulygina su žeme. Kadangi kova nuožmi, saugumiečiai griebiasi naujos taktikos, verbuoja paimtus į nelaisvę partizanus. Su vienu iš jų – Kalyčiu susitinka akis į akį ir Kraujelis. Supratęs, kad Kalytis yra išdavikas, jis nori su juo susidoroti, tačiau anam pavyksta išsigelbėti. Tačiau jis neužmiršta ir humoro – kaip kitaip paaiškinsi tą įvykį, kai Antanas priverčia stribus parsitempti išvietę į stribyną ar persirengęs moterimi surengia išpuolį prieš stribus, o dar ir su rusų kapitonu sugeba papietauti.

Vis dėlto, Antanas irgi neišvengia išdavystės, nes jo draugas Edmundas peršauna jam plaučius, ir tik padedamas žmonių, jis išsigydo.

Partizanui tenka susitaikyti su kitokio gyvenimo taisyklėmis, taigi nėra ko stebėtis, kad Antanas veda mylimą merginą miške.

Be abejo, jis patiria didžiulį džiaugsmą, susitikęs su tėvais, grįžusiais iš Sibiro, tačiau motina svarsto, ar nereikėtų sūnui pasiduoti, nes jis liko vienas, bet Antanas tvirtai nusprendžia, kad maskoliams jis niekada nepasiduos. Ir savo žodį ištesi.

Romane Antanas Kraujelis iškyla kaip įvairiapusis personažas, kuris pasižymi kaip valingas žmogus, greitai orientuojasi situacijoje, priima netikėtus sprendimus, sugeba į viską pažvelgti su savotiška pašaipa, ir būtent šios savybės jam leidžia išsilaikyti ir tapti paskutiniu Lietuvos partizanu.

Šių dviejų – Adelės ir partizano Antano Kraujelio – istorijų sugretinimas baigiasi epizodu Našlaičių kapinėse, kur surandamas partizano kūnas. Epizodas tampa simbolinis ta prasme, kad atgimusi Lietuva neužmiršo ir savo didvyrių.

Kroatų rašytojo Miro Gavrano romanas „Kafkos draugas“ (iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė, išleido leidykla „Gelmės“) mus nukelia į 20 amžiaus pradžią.

Visi Kafkos skaitytojai gerai žino, kad jei ne jo draugas Maksas Brodas, šiandien svarbiausių jo kūrinių nežinotume. Būtent Brodas neištesėjo pažado Kafkai sudeginti visus jo kūrinius, kuriais šiandien domisi viso pasaulio skaitytojai.

Toks yra pats faktas. O rašytojas Gavranas prisipažįsta: „Siekdamas įtaigumo, nevaržiau savo vaizduotės, kurdamas šią istoriją nuo pirmo iki paskutinio puslapio“. Ir reikia pasakyti, kad autoriui pavyko sukurti intrigą, nes jo trijų dalių romanas iš 75 epizodų, pristatydamas žinomus ir praturtintus vaizduotės žaismu faktus, atskleidžia Kafkos ir Brodo draugystės peripetijas.

Nors pats Brodas irgi mėgo rašyti, tačiau jis jautė, kad Kafkos kūriniuose slypi kažkokia jėga, ir jam rūpėjo, kad jo bičiulis kuo labiau atsiskleistų savo kūryba. Tačiau gyvenimas turi savo tvarką. Neatsitiktinai Kafka Brodui jų draugystės pradžioje sakė: „Tikrovė nepaklūsta žodžiams“.

Ta tikrovė – tai buvo pirmiausia įtempti Kafkos santykiai su tėvu, kuris tiesiog tyčiojosi iš sūnaus, kad jis užsiimąs visiškai beprasmišku dalyku – rašymu, nes, anot jo, tik teisės mokslai turį vertę gyvenime. Neatsitiktinai Kafkos sąmonėje tėvas iškyla kaip galingasis Dievas, kuriam priešintis neįmanoma. Tačiau toks tėvo despotiškas elgesys tiek trikdo sūnaus savijautą, kad net paskatina jo mintis apie savižudybę. Tik tuomet tėvas ir motina sukrunta ir kviečiasi į pagalbą Maksą, nes šis geriausiai supranta savo bičiulį. Rašytojas nujaučia, kad šis epizodas Makso gyvenime galėjęs baigtis Kafkos motinos Julijos ir jo intymiu suartėjimu.

Antroje romano dalyje Maksas pasirodo jau kaip penkių knygų autorius, muzikantas, autoritetingas operos kritikas. O Kafka buvo žinomas tik kaip pradedantysis rašytojas ir tai tik literatūros žinovams, išleidęs tris nedideles knygeles. Maksas ir pats stebėjosi, kas jam trukdė užbaigti prieš daugelį metų pradėtus kūrinius. Padėtį dar labiau komplikavo jo santykiai su moterimis, nes jis tik draugaudavo su jomis, bet nesiryždavo peržengti vedybų slenksčio, keldamas ir tėvo pasipiktinimą, nes šis ištekinęs tris dukras, tikėjosi, kad sūnus pratęs jo giminę.

Maksas nujaučia, kad Francas kaip bičiulis tolsta nuo jo, nes nebepatiki savo gyvenimo ir kūrybos paslapčių (apie romano „Pilis“ rankraštį jis sužino iš Milenos), bet šis nepajėgia rasti bendros kalbos ir su mylimosiomis (jis nesiryžta dėl įvairių kompleksų suartėti su Milena ir išsiskiria su ja, o paskutinioji mylimoji Dora buvo tik dar vienas patvirtinimas, kad Kafka niekaip neperžengs užburto rato). Be abejo, prie šitokios padėties dar prisideda ir tais laikais neišgydoma džiova. Maksui tenka tik įkalbėti savo bičiulį grįžti į tėvų namus drauge su Dora. Tačiau didžiausių moralinių kančių Maksui sukelia jo bičiulio prašymas sudeginti visą jo kūrybą. Ta dilema jam neduos ramybės iki gyvenimo pabaigos. Vis dėlto, jis priima sprendimą paskleisti jo kūrybą po visą pasaulį, nes, anot jo, rašytojas Kafka yra svarbesnis už Kafką žmogų.

Dar vienas Makso noras padėti bičiuliui atsiskleidžia tada, kai jis iš žurnalistės Janos gauna Milenos laiškus, rašytus jai, kur ji lygina Francą ir Maksą kaip savo gyvenime sutiktus vyrus. Suvokęs, kad kūryba yra aukščiau visko, jis sudegina tuos laiškus...

Nedidelės apimties romane rašytojui pavyksta taupiomis priemonėmis, tiesiog punktyriškai sukurti personažų charakterius, atskleisti jų poelgių ištakas, pateikti nepakartojamą Prahos atmosferą ir įsukti intrigą, kuri kausto skaitytojų dėmesį iki paskutinio romano puslapio...