Kultūra

2020.07.11 19:17

Poetui, dramaturgui, eilutės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ autoriui – 130: eilėraštis virto antruoju Lietuvos himnu

LRT.lt2020.07.11 19:17

Iškilus poetas, dramaturgas, vertėjas Petras Vaičiūnas (1890–1959), ypač populiaraus Jaunimo teatro spektaklio „Patriotai“ pjesės autorius, poetės Juditos Vaičiūnaitės dėdė, tarpukariu turėjo savitą pakilų ir įsakmų patrioto balsą. Sovietmečiu, kai komunistų veikėjas Kazys Preikšas rašytoją išvadino „buožinės buržuazinės Lietuvos“ garbintoju, poeto balsas pritilo. Galbūt dėl šios priežasties dar neįsisąmoninome turį tokį talentingą kūrėją.

Į 20 amžiaus 2-ojo dešimtmečio literatūrą, veikiamas Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto idėjų, įžengė kartu su Baliu Sruoga, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu, Faustu Kirša, Ignu Šeiniumi, Jurgiu Savickiu.

„P. Vaičiūnas – įspūdingas ir savo išvaizda: aukštas, liesas, su pensnė, juodu kaspinėliu, ilgais šviesiais plaukais, juoda fetrine skrybėle, su besiplaikstančia pelerina, skulptūriško veido“, – tokį rašytoją prisiminė rašytoja Petronėlė Grybauskienė. Jo portretus kūrė įžymūs ano meto dailininkai Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis, Justinas Vienožinskis, skulptoriai Rapolas Jakimavičius ir Juozas Zikaras.

Gražiausi metai

Gimė P. Vaičiūnas 1890 metų liepos 11-ąją Ukmergės apskrities Veprių valsčiaus Piliakalnių kaime. Pagal senąjį kalendorių tai buvo birželio 29-oji – Šv. Petro ir Povilo diena. Lietuviškai skaityti išmokė mama Marija Šarkaitė-Vačiūnienė, rusų kalbos ir aritmetikos mokė tėvas Vincas. Iš brolio gimnazisto išmoko vokiečių ir graikų kalbų.

1903-iaisiais pradėjo lankyti Ukmergės keturklasę mokyklą. Čia praleisti metai P. Vaičiūnui buvo patys gražiausi: perskaitytos Vladislavo Syrokomlės-Kondratavičiaus, Adomo Mickevičiaus, Maironio knygos įkvėpė meilę gimtajam kraštui ir neapykantą despotizmui, neteisybei. Įsigijo daug bičiulių, pramoko griežti smuiku, skambinti gitara, pianinu. Čia parašyti jo pirmieji eilėraščiai, o du prozos vaizdeliai buvo išspausdinti vaikų žurnale, pateko į skaitymo knygą liaudies mokyklai ir gimnazijai.


1911–1912 metų žiemą jis išvyko į Petrogradą. Didelę įtaką P. Vaičiūnui turėjo pažintis su Skrajojamojo teatro vadovu Juozu Vaičkumi, Peterburge įsteigusiu teatro studiją. Pats brandino mintį nepriklausomoje Lietuvoje steigti stacionarų teatrą. Kaip dramaturgas debiutavo 1916 metais teatre „Krivoje zerkalo“.

1921 metais Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje Petras vedė aktorę Teofilę Dragūnaite, su kuria susipažino dar Petrogrado laikais. Juos sutuokė Vaižgantas. Vaičiūnai buvo darni talentingų ir kūrybingų menininkų šeima, Teofilė vaidino daugelyje vyro spektaklių Valstybės teatre.

P. Vaičiūnas tarpukariu išleido eilėraščių rinkinius „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), skirtą Vilniaus garbei ir „Saulės lobis“. Išvertė Friedricho Schillerio, Henriko Ibseno, Oscaro Wilde`o, Maurice`o Maeterlincko, Knuto Hamsuno, Maksimo Gorkio, Aleksejaus Arbuzovo ir kt. autorių kūrinių.

Maironis: „Plak juos, Petreli, plak“

P. Vaičiūnas – itin populiaraus Jaunimo teatro spektaklio „Patriotai“ (rež. Jonas Vaitkus) pjesės autorius. Buvo vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau – pirmasis jo dramaturgas. Tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašydavusiu po naują dramą.

1920 metais buvo paskirtas Dramos vaidyklos (nuo 1922 metų – Valstybės teatras) administratoriumi ir iždininku. Kaip dramaturgas jame debiutavo 1924 metais. Ypač artimai bičiuliavosi su režisieriumi Borisu Dauguviečiu.

Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines, moralines problemas, kritikavo valdininkų savivalę, jų tariamą patriotizmą. Petras su Teofile buvo geri Maironio bičiuliai, dažnai lankydavosi poeto namuose. Ką nors nauja parašęs P. Vaičiūnas norėdavo išgirsti autoriteto nuomonę.

Maironis sakydavo: „Plak juos, Petreli, plak kiek galėdamas, gal vienas kitas dar atsipeikės.“ Parėjęs namo, P. Vaičiūnas pasakodavo, kad Maironis labai sielojasi dėl kurio nors valstybės veikėjo nedoro elgesio.

Buities bijojo kaip ugnies

Žmona prisiminimuose pasakoja, esą jos vyras mėgo kolekcionuoti meno kūrinius. Jiedu turėjo daug draugų ir pažįstamų dailininkų, piešusių ir lipdžiusių jų portretus ir šiaip įvairiomis progomis dovanojusių savo kūrinius. Per ilgesnį laiką Vaičiūnų butas tapo panašus į muziejų.

Namuose P. Vaičiūnas buvo gana nepraktiškas, kaip ugnies bijojo buities ir nuosavybės reikalų – juos perleido žmonai.

Visą gyvenimą nepakentęs nereikalingo daikto. Sakydavo, kad bute baldų turi būti tiek, kiek reikia, nes kiekvienas nereikalingas daiktas tik prislegiąs žmogų. Žmonos prašęs neatvežti jam „altoriaus“ – pirkti patį mažiausią baldų komplektą.

T. Vaičiūnienė atnaujino jųdviejų butą Kaune: nupirko minkštų svetainės baldų komplektą ir tris naujas kėdes, taip pat ir rašomąjį stalą, knygų spintą, kušetę.

Kūrybos liko tik lapeliai

Sovietmečiu jo kūrybos nuotaikos pasikeitė, radosi vis daugiau liūdnų gaidų. Rašė mažai, spaudoje pasirodė vos vienas kitas eilėraštis. Rašytojų veikloje dar dalyvavo, tačiau po Lietuvos KP (b) centro komiteto sekretoriaus Kazio Preikšo pranešimo 1946 metais Tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime P. Vaičiūno kūrybą nustota spausdinti, jo pjesės nestatytos, knygos išimtos ir bibliotekų.

P. Vaičiūnas išgyveno sunkią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė. Žmona Teofilė buvo priversta išeiti iš teatro į pensiją, sūnus Arnas buvo neįgalus.

Po Stalino mirties 1954 metais Akademinis teatras repetavo dramaturgo komediją „Patriotai“, pavadintą „Ekscelencijos“. Tačiau spektaklis buvo labai koreguotas, idėja iškreipta. Kiek vėliau „Pergalė“ paskelbė keletą jo eilėraščių, o 1956 metais išleistos jo „Dramos“ buvo pakeistos, išbrauktos visos istorinės realijos, patriotinis ir religinis ano meto žodynas.

Gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgdamas ir fiziškai nepajėgdamas rašyti didesnės apimties kūrinių, P. Vaičiūnas kūrė miniatiūras ir trumpus filosofinio turinio eilėraščius-aforizmus. „Užrašinėjo juos ant mažų popieriaus lapelių. Tų lapelių, pieštuku rašytų, liko daugiau kaip tūkstantis“, – prisiminimuose rašė žmona Teofilė. Kūrinėliai publikuoti poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinyje „Gyvenimo preliudai“ (1969).

Mes be Vilniaus ne

Poetas savo eilėraščiuose karštai reiškė meilę Vilniui. Miesto likimas visą tarpukarį buvo didysis jo širdies skausmas. Būtent jam priklauso sparnuota eilutė „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kai kompozitorius Antanas Vanagaitis sukūrus muziką, eilėraštis virto tarsi antruoju Lietuvos himnu.

1939 metais Lietuvos kariuomenei įžengus į sostinę, rašytojas vienas pirmųjų apsilankė joje du kartus. Patyrė daug įspūdžių, sukėlusių įvairių apmąstymų. P. Vaičiūnas rūpinosi Vilniaus ateitimi, jam rūpėjo, kad mieste skambėtų lietuvių kalba, kad lietuviškai būtų vaidinama teatruose.

1940 m. rugpjūtį jiedu su Teofile apsigyveno Vilniuje, Kaštonų gatvėje. Sostinėje P. Vaičiūnas ir mirė – 1959-ųjų birželio 7 dieną. Palaidotas Rasų kapinėse. Amžino poilsio vietą puošia skulptoriaus Vlado Vildžiūno iš akmens iškaltas paminklas (1963).

Pagal Maironio lietuvių literatūros muziejaus informaciją parengė Mindaugas Klusas

Spektaklis. Petras Vaičiūnas „Patriotai“ I d.
Spektaklis. Petras Vaičiūnas „Patriotai“ II d.