Kultūra

2020.07.07 11:38

Atveriamoje parodoje akvarelininkė dairosi miestietės, pasakų ir vabzdžių žvilgsniu

LRT.lt2020.07.07 11:38

„Tvermės pieva“ – kolekcija, sudėta iš akvarelės, tapybos ir koliažų. Saulė Urbanavičiūtė, pasitelkdama herojus – augalus, žvelgia į išlikimo ir išsaugojimo aspektus per miestietės, pasakų ir vabzdžių žiūros taškus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

S. Urbanavičiūtės paroda atidaroma liepos 7 dieną Šv. Jono gatvės galerijoje. Autorė apie savo parodą ir kūrybą rašo:

Augalijos idealizavimas. Mane visada domino augalai, nors esu „asfalto vaikas“. Seniai seniai, kai atsirado galimybė bendrauti su užsieniečiais, paklausiau vieno: „kas labiausiai patiko Lietuvoje?“ Atsakymas buvo – „pievos“.

Spalvų, tekstūrų visovė. Visada patiko pievų kintantis tapybiškumas, kai, atėjus į tą pačią pievą, ji būna vis kitokia. Gamta performina – augalijos paklotė „juda“ nepastebimai, nors pastebi – kažkas kitaip. Tiesmukai kartoti jų grožį nematau prasmės, nors motyvas tinkantis impresionistiniam metodui.

Pievos – unikalus, vertingas reiškinys. Pievotyrininkė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė (1905–1996) ištyrė nemažai pievų žemėvaizdžių, daugiausia lankų tipų, aplenkusių gausa net Volgos lankas. Jos pasiūlyta sąvoka – „augalinis rūbas“ – bet kurio žemės ploto augalų rūšių ir bendrijų visetas (nuo 1980 m.), angl. vegetational cover, vok. pflanzendecke, pranc. tapis vegétál ar manteau vegétál, rus. rastitelnij pokrov – lietuviškas atitikmuo. Mokslininkė apibūdino pievą: „ne tik kaip ypatingą gamtinę sistemą, bet ir kaip istorinį-kultūrinį mūsų krašto aplinkos reiškinį, kurio ekologiniai tyrimai turėtų padėti suderinti tarpusavyje du ganėtinai prieštaringus dalykus – gauti ūkinės naudos ir išsaugoti ateities kartoms nepažeistą istorinę šių bendrijų sanklodą ir nepakartojąmą estetinį vaizdą.“

Pilnagyvenimiškumas, sugyvenimas. Tiesą sakant, augalijos ir gyvūnijos egzistavimas atrodo prasmingesnis, daugiau bendrabūviškas, todėl žmogiškosios temos nuo mano kūrybos nutolo.

Išlikimas, ištvermingumas, aistra gyvuoti, savaiminukai, atgrasumas. Vaikštant pėsčiomis po miestą, stebint, atkreipiau dėmesį į augalus, žaliuojančius mūro, asfalto ir betono plyšiuose. Žavi augalų ištvermė: kalkinguose mūruose įsikibę berželiai, vadinamos piktžolės tarp trinkelių, asfalto plyšiuose, išgyvena atšiauriomis sąlygomis. Būdama miestiete ir „badaudama“ gamtos, daug labiau vertinu laukinę augaliją, kuri provincijos žmonėms tėra tik kenkėjos piktžolės.

Evoliuciniai protėviai augalai – informacijos nešėjai. Įdomu, jog augalų genetinis kodas sudėtingesnis negu žmogaus, jų evoliucijos kelias daug ilgesnis, gal jie jau buvo žmonėmis?

Bioįvairovė, simbiotinė draugytė, paslaptis. Graži ar neįspūdinga augalų išvaizda tėra tik „rėmas-struktūra“, kuriam vešėti neužtenka tik sėklos (genetinio branduolio) ir žemės, – daug ką lemia bakterijos, grybai ir begalinė vabzdžių bendrija. Nepastebime, kaip augalai juda ir kaip „verda“ ypatingi procesai po žeme, „dirba“ vabalija. Nuostabu, kad drugeliai ir bitės mato platesnį spalvų spektrą, jie mato tiek pat kaip žmonės ir daugiau – UV spindulių ruože. Todėl atsirado tamsoje ir šviesoje tinkamos žiūrėti drobės – bandymas atkartoti vabzdžių regą, prisiliesti prie augalų ir vazdžių slaptos gyvenimo pusės.

Išmestų medžiagų perkūrimas. Surasta išmesta sintetinė drobė ir dieninės ažūrinės užuolaidos, panaudoti rėmai tapo inspiracija „bobutės žolynų pasakoms“, kuriose paslėpta asmenybės virsmų simbolika ir kasdienybės magija.

Pasaulio kilmės idėja. Oktaedro kaip gyvybės medžio panaudojimas gyvybės gėlės viduramžių slaptai simbolikai (kurios grafinis vaizdavimas dabartyje panašus į ląstelės dalinimosi schemą) įvaizdinti. Pasak mitologijos, pasaulis buvo oktaedras, o kai buvo įsuktas – tapo sfera, viskas atgijo.

Sėkla, kaip suspausta idėja. Besiruošiant parodai, sužinojau apie paskelbtus Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996) žiniuonės, žolininkės, gyduolės, tradicijų saugotojos 2020 metus. Perimdama tradiciją, ji puoselėjo augalų medicinos kultūrą, rinko ir užrašė sakmes, gyvatininkų užkalbėjimus, deja, daug paslapčių iškeliavo su ja į dausas. Jos gyvenimo istorija praplėtė mano kūrybos lauką.

Grėsmė išnykti, nususti. Pievų gausumas ir unikalumas sparčiai nyksta, pasaulis, praradęs nors menkiausią jos gyvuolį, virsta vis skurdesne dykra. Išnykusios lietuviškos kultūros – linai, ropės kažkada buvo prijaukinti pievų augalai.

Lėtumo kokybė, drėgmė. Augalų įvairovė, atsiskyrimas tyloje, įsiklausymas, įsistebeilijimas, lėtas gyvenimo būdas jau seniai esąs gamtoje. Manau, žmogaus subuvimas su gamtine aplinka sukuria stiprų kūrybinį lauką.

Pigmentų ekologija versus estetikos laisvė. Kyla mintys apie dažų, drobių, popieriaus ekologiją – ar būtina rinktis ryškius sintetinius pigmentus, akrilą ar naudoti seniai atrastus augalinius, mineralinius pigmentus, ar pvz.: sukurtus Daniel Smith pusbrangių akmenų pigmentų akvarelinių dažus? Ekologija tarp dailininko kūrybos poreikių ir gamtos išsaugojimo labai sunkiai pasiekiama.

Daug metų žaviuosi gyvu tvariniu ir stebuklu – pieva – mano kūrinių įkvėpėja.

Ir kartais labai gera pačiai tiesiog būti pieva.“