Kultūra

2020.07.04 21:44

Dalia Staponkutė. Kokią „tikrą Europą“ ras rytojaus migrantas – ištrintą, įstiklintą, depiliuotą?

Dalia Staponkutė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.07.04 21:44

Prieš dvylika metų dvidešimt keturios jaunos nuotakos atvyko iš Vilniaus į Afroditės salą – Kiprą – nelegalioms vedyboms su pakistaniečiais. Žmonijos istorijai – tuzinas metų niekis, o žmogaus ar krašto gyvenimui – tai gali tapti naujos istorijos pradžia.

Merginos nesitikėjo, kad Larnakos oro uoste jas areštuos, o vėliau kelias dienas laikys kambariuose su grotomis, kol neišsiųs atgal į tėvynę.


Joms buvo pažadėta „vestuvinė“ kelionė, pora dienų viešbutyje prie jūros, pora tūkstančių grynais į rankas.

Ar ne per kuklus kraitis vardan europietiško paso, kurį ilgainiui turėjo gauti inkognito būsimieji vyrai? Merginos ryžosi intrigai, ryžosi įkalbėtos miklaus maklerio Lietuvoje, kuris dirbo išvien su kitu makleriu Kipre. Užtruko ne vienus ir ne du metus, kol Interpol`as nenutvėrė siūlo galų. Gal būtų ir nenutvėręs, jei patys makleriai, susirieję dėl aukso, nebūtų vienas kito įskundę. Tada, susišlavę šimtus tūkstančių į savo sąskaitas, jie bėgo, trindami pėdsakus. Dingo be žinios, arba niekur nedingo, pakeitė savo tapatybę, užrausę šią prekybos žmonėmis vagą.

Nepraėjo nė dešimtmetis, kai Europos vartai plačiai atsivėrė karo pabėgėliams, plūstantiems iš kraštų, kur įsipliekė nesantaika. „Negalime palikti žmonių bomboms, kaip nepalikome likimo valiai ir „šaltojo karo“ aukų. Pabėgėliai, sveiki atvykę!“ – teigė Europos lyderiai, kol nesuvokė, kad pabėgėlių srautas pamažu virsta darbo migrantų lava, karšta kaip žmogiškos būties drama. Ši lava gal būtų pradėjusi sunktis pro visus plyšius Europos sienose, tačiau užgriuvo pandemija. Ji ne iš karto atbaidė migrantų valtis, bet pristabdė jas ties Graikija, kurioje pabėgėlių skaičius sparčiai artėja link milijono.

Didžiulė pabėgėlių stovykla su moderniomis palapinėmis auga ir netoli Kipro sostinės Nikosijos, kur telkiasi šimtai afrikiečių. Stebėtojui pro langą, tokiam kaip aš, atrodo tarsi visa vyktų pagal skubotą planą, kai kraustaisi iš vienų namų į kitus: „Pasaugokite visa tai, kol mes rasime vietos“. Tarsi tai būtų sunkūs baldai arba ne pirmo būtinumo daiktai... Kartą vieno pakistaniečio paklausiau, ką jis norėtų atrasti Europoje, kodėl jo likimo draugai išmeta savo pasus žuvims, bet būtinai išsaugo mobilų telefoną. Kodėl toks desperado judesys? Jis atsakė, kad ne man, poniai, šitai nesuprasti ir kad Europa – jų vienintelė viltis. „Daugiau nieko nėra!“, – sušuko desperatiškas odisėjas. „Bet aš tikrai neliksiu šioje šalyje“. (Jis turėjo omenyje Kiprą). „Aš noriu į tikrą Europą“.

Pajutau jo balse nusivylimą tarsi jis bodėtųsi Kipru kaip Europos pakraščiu. Stengiausi pajuokauti, „kad gal tikros Europos ir nėra“, gal ji tik visų mūsų vaizduotėje? Ir tereikia stengtis būti vertam savęs toje vietoje, kur esi? Tačiau mano žodžiai jaunuoliui nebuvo jokia paguoda. Jie nebūtų paguoda ir tūkstančiams kitų kaip jis – iš anksto nusivylusių, pasimetusių ir gerokai piktų už tai, kad kelionė gali neatsipirkti, virsdama praloštu gyvenimu. Kai, paskelbus pandemiją, ėmė užsidaryti valstybių sienos, ne vienam eiliniam graikui, o ir man toptelėjo: „Gal tas virusas – na ­­– „sukurtas“, kad sustabdytų migrantų laviną?“

Tačiau netrukus pasirodė, kad virusas ir migrantai ­TIKRA, ir netgi daugiau negu tikra. Ir stoiškai šaliai Graikijai teks kovoti trimis frontais vienu kartu ­– pandemija, migrantai jūra ir migrantai pasienyje su Turkija. Karantino sunkumai padėjo Europai primiršti apie migrantus, kuriais dabar rūpinasi graikai: reikia mokyklų atvykėlių vaikams, reikia kalbos kursų, reikia daugybės dalykų, kai tiek daug naujų, tegu ir laikinų, gyventojų. Ką apie visa tai girdime Lietuvoje, Lenkijoje, Olandijoje ir taip toliau...? Mažai, ir sykiu daug.

Problema veržiasi į Europą ne pro duris, o pro langus. Iš liepsnojančių Amerikos gatvių ji pasiekė Europą judėjimo „Black Lives Matter“ pavidalu. Belgijoje krinta karaliaus Leopoldo skulptūra, Britanijoje – kelios kolonizatorių skulptūros iš karto... Karantinas ne tik nepadėjo užmiršti, o dar labiau išryškino socialines problemas, ir, užuot nušlavusi istoriją su migrantais užmarštin, Europa šiandien turi pamiršti dalį savo istorijos. Veikiau Europa pripažino savo kaltę, kurią atperka, skandindama kolonizatorių simbolius. Kyla klausimas, kokią „tikrą Europą“, anot mano pašnekovo pakistaniečio, ras rytojaus migrantas? Ras ją ištrintą, įstiklintą, depiliuotą ir galės piešti ant jos savo „grafičius“? Jei neliko atskaitos ir priminimo taškų, kolonizavimas juk galės kartotis, įgaudamas vis didesnį mastą? Istorijoje nieko nebūna be atsako: mane priverčia pamiršti arba pats renkuosi pamiršti. Niekas niekur nedingsta, tik kuria naujas įtampas tuščiose vietose.

Senų daiktų kartais geriau nejudinti, nes juose užkoduota daug prasmių, kurių ieško net jų nekentėjai. Politinė linija „ištrinti istoriją“ todėl ir pavojinga, kad ji ne tiek pamoko, kiek sukuria tuštumą erdvėse ir galvose. Kai atmintis trumpėja, galvose veisiasi baimė, ir jos linksta prieš galingesnįjį – šitaip kolonizavimas niekad nesibaigia. Gal galiu priimti savo krašto istoriją tokią, kokia ji yra, be iškraipymų ir iškarpymų? Gal nereikia, kad iš jos darytų karpinius tas, kuris jos giluminiai nepažįsta? Gal mokyti atvykėlį savo istorijos ir leisti jam kurti ją toliau... Juk, tarkime, jei visi pamirš sovietmetį ir atsivers istorinė duobė, tai niekas nesupras, kaip atsirado laisvė. Juk jei visi pamirš, kaip lietuvis saugojo savo tapatumą net sunkiu sovietmečiu, tai niekas nebesužinos, kaip ir kodėl jam tai pavyko.

Nesuvoks, jog tai buvo visų bendras iškovojimas, ėjęs pirma laisvės ir klojęs jai kelią. Būtent išsaugotas tapatumas kaip kultūros dalis kėlė į aukštumą nepriklausomybės idėją. Šviesuomenė ją gludino ir vertė į visiems suprantamą kalbą, dėdama pamatą ateičiai, kuri yra mūsų nepriklausomybė. Kultūra gina save per kasdienius ritualus, tradicijas ir pastangas, siekdama būti savita ir unikali. Nepriklausomybė neateina be idėjų, be žmogiškojo intelekto, giliai suvokiančio savo naujųjų laikų istoriją. Įdomu, kas būtų buvę, jei kova už nepriklausomybę būtų vykusi dirbtinio intelekto laikais, kurie iš dalies jau atėjo... Ji turbūt atrodytų kitaip. Gal ji primintų patiktukų ir paspaudimų kovą, kur pagrindinę vietą užima ne idėja, o atsitiktinumas ir momentinė nuotaika? Įdomu...

Kai pernai graikai išėjo į gatves, bandydami apginti savo istorinį pavadinimą „Makedonija“, kad juo nebūtų vadinama viena atskira valstybė, išsivadavusi iš Jugoslavijos, daug kas pavadino gausius demonstrantus nacionalistais. Šių dienų Šiaurės Makedonija, anot graikų, tiktai nedidelė dalis istorinės Makedonijos. Nacionalistais vadindavo ir lietuvius sovietmečiu, už tai, kad jie nenori pamiršti savo istorinių simbolių ir savasties. Nors gal šie faktai nesugretinami, aš kalbu apie istorinės užmaršties ribas kaip tokias. Yra ribos ir užribiai. Kur jie prasideda ir baigiasi? Vandan kieno jie sukurti? Savęs? Kito? Jei istorinės atskaitos taške nelieka savęs, o tik kitas – visados tik mobilusis kitas (jis gali būti ir technologija), tai kur mano centras, palaikantis gyvenimo prasmę? Kur toji laiko riba, atskirianti motinos kūną nuo vaiko, kai vaikas tampa savarankiškas?

Mano kolegė Viola di Grado iš Sicilijos sukūrė romaną pavadinimu „Geriausia mama – robotas“. Romano pavadinimas tarsi viską pasako – apie susvetimėjimą su visomis įmanomomis ribomis, susvetimėjimą net sau, žadinantį amžinos jaunystės iliuziją, laimingos visuomenės viziją. Tačiau ar tai nėra pasidavimas prieš naująjį kolonizavimą? Kolonizatorių skulptūros galėjo ir likti su užrašu lentelėje: „Manęs nebuvo“. Arba, perfrazuojant Konradą Valenrodą, su tokiu: „Šalis, kur nėra ir negali būti laimės, primena kolonizuotą tėvynę“. Rodo salos sostinėje netoli turkiškų pirčių, tarp didžiulių parko medžių, stovi vieniša skulptūra su užrašu „Rodo poetas“. Ir viskas. „Kokia ironija“, – pagalvojau. Skulptūra poetui yra, o jo vardo nebėra. Gal graikų poeto vardą kadaise ištrynė okupantai turkai, tačiau skulptūros nenuvertė.

Užmarštis... Ji ir yra jaunystė, kurios atsiminimai savo prasmėmis niekaip negali prilygti brandos atsiminimams. Jei užmirštu tai, ko negaliu arba nenoriu laikyti atmintyje, tai visa, ko nenoriu atsiminti, netaps mano ateities dalimi. Tačiau nenoras arba negalėjimas atsiminti yra ne mano bruožas ar savybė. Tai kultūros, kurioje gimiau, dalis, jos žmonių likimas, gal jų išeitis? Jei tai – išeitis, tai ji atrodo kaip atsisveikinimas su vienu istorijos laiku ir ryžtas gyventi kitaip. Gyvenimas iš naujo.

Tačiau, kas nutinka, kai sąmoningai užmirštu savo istoriją? Tada užmarštis savinasi visą mane, palikdama man tik jaunystę. Jaunystę ne kaip grožį, energiją ar sėkmę, o kaip gyvenimą be sukauptos patirties, kuomet mano patirtį kuria/konstruoja kažkas kitas. Kuria už mane, atimdamas iš manęs atsakomybę už savo ateitį. Ateitis, kolonizuota stipresnių už mane jėgų, man jau nebepriklauso, ji – netgi mano, ir ne mano vaikų ar vaikaičių.

Dalia Staponkutė – rašytoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė, kultūrologė, dalina savo gyvenimo laiką ir veiklą tarp gimtosios Lietuvos ir Kipro. Jos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.