Kultūra

2020.07.04 12:25

Donatas Puslys. Panelės iš Laisvės alėjos ir gaisras Memelyje

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.07.04 12:25

Donatas Puslys LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristatė dvi knygas. Skubėjau be reikalo. Pasirodo, kad Mykolo Žilinsko dailės galerija atsidaro ne 10 valandą, o vidurdienį. Tad Antano Sutkaus linkėjimų iš 20 amžiaus dar teks luktelėti. Nukulniuoju į Laisvės alėją.

Nusiperku kavos, prisėdu ant suoliuko ir atsiverčiu Inos Pukelytės romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuris nukelia mane į ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos laikinąją sostinę – augantį, modernėjantį, europietiškėjantį daugiakultūrį Kauną.


Kelionė Laisvės alėja – nuo optimizmo iki nevilties

Rašytoja, savo knygą dedikavusi Kaunui ir jo senoliams, pasakojimą, prasidedantį 1932 metais ir nuvedantį skaitytojus iki pat nacių okupacijos laikmečio, pina iš dviejų romano veikėjų – Zofijos ir Rachelės – gyvenimo istorijų. Pirmąją sutinkame Zofiją. Jai trisdešimt. Mergina gyvena Šančiuose su mama, tėčiu ir seserimi. Tuo metu du Zosės broliai įsikūrė Lenkijoje. Šeimos linija pasakojime pasitarnauja kaip galimybė apsvarstyti tėvynės pasirinkimo klausimą.

Štai buhalteriu Liubline dirbantis brolis Henrikas, kaip pasakojama, niekada netapatino savęs su Lietuva, kuri jam tebuvo iš po Lenkijos sparnelio išlindusi, apipešiota, vos ant kojų pastovinti valstybė. O Zofija, nors ir gimusi Latvijoje, didžiuojasi mažos valstybės nepriklausomybe, džiaugiasi augančiu ir gražėjančiu Kaunu, noriai klausydamasi Šabaniausko ir Dolskio dainų mokosi lietuvių kalbos ir kartoja Adomo Mickevičiaus žodžius: „Litwo! Ojczyzno moja!“ Tiesa, vieną dieną į knygyną užklydęs lenkų karininkas Mykolas, grįžęs į Kauną, kuriame kadaise praleido dalį vaikystės, ieškoti tėvo paslėpto lobio, taps jai išbandymu – vilione leistis į meilės nuotykį paliekant laikinąją sostinę ir Lietuvą.

Antroji knygos herojė – aktorė Rachelė Berger. Rumunijos Jasų mieste, pačiame jidiš teatro lopšyje, aktorių šeimoje gimusios merginos planuose Kaunas ir jame veikiantis žydų teatras yra tik laikina stotelė ieškant pasaulinės šlovės. Vieną dieną ji vaidina gražiąją, nuo meilės apdujusią pienininko dukterį Ceitelę, kitą dieną – nelaimingą nuotaką Lėją, trečią – laimingą nuotaką Chają. Kaip su vaidmenimis, taip ir su miestais – vieną dieną ji Paryžiuje, kitą Kaune, o trečią – jau Varšuva, o gal ir Niujorkas.

Tiesa, kaip ir Zofijos atveju čia vėl kortas sumaišo meilė – pažintis su muzikantu Dovydu. Pažintis, kuri Rachelei dovanoja ne tik šeimą, bet ir naujas svajones padaryti iš Kauno Holivudą, kuriame vaidintų ir filmuotųsi žymiausi pasaulio aktoriai, kuriame geriausi žydų ir lietuvių kūrėjai suvienytų jėgas dideliems kūrybiniams užmojams, kuriame žydų teatras suklestėtų ir persikeltų vaidinti iš sukiužusių Liaudies namų į savo nuosavą teatrą, kurį projektuotų kažkas iš žymiųjų architektų – gal Reisonas, gal Landsbergis, o gal Frykas.

Skaitydamas I. Pukelytės romaną, prisiminiau leidyklos „Lapas“ išleistą knygą „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“. Knygos pratarmėje jos sudarytoja Marija Drėmaitė apibrėžia optimizmą kaip sąmonės būseną, požiūrį, išreiškiantį tikėjimą ir viltį, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas ir geidžiamas. Ne tik architektūra, tačiau ir turtingas kultūrinis, siautulingas naktinis muzikos ir bohemiškų nuotykių kupinas gyvenimas, atsiskleidžiantis I. Pukelytės knygoje, yra šio optimizmo liudininkai.

Kokia gi būtų knyga apie tarpukario Kauną, jei ji nepakviestų į Konrado cukrainę, neleistų dirstelėti į „Versalį“, neprimintų ne tik apie Dolskį, Šabaniauską, tačiau ir apie Hofmeklerius, Stupelius, Pomerancą? I. Pukelytės romane visa tai yra. Yra ir dar daugiau – sutinkame legendinį režisierių Borisą Dauguvietį, solistą Kiprą Petrauką, kitus kultūros veikėjus.

Vis tik svarbiausia, kad pasakojimas ne tik panardina mus į tarpukario Kauno kultūrinio gyvenimo sūkurį, tačiau ir leidžia pažvelgti į eilinių miestiečių kasdienybę. Šie du dėmenys, besiskleidžiantys per Rachelės ir Zofijos personažus ir jų aplinką – atskleidžia pilnesnį, įvairesnį miesto visuomenės vaizdą ir išvengia pagundos užsidaryti tik ribotame miesto grietinėlės rate.

Piešiamas daugiakultūrio miesto paveikslas, kur skamba ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, jidiš, vokiečių kalbos, kur, kaip liudija Rachelės kolegė aktorė Sofija Erdi, visi – žydai, lenkai, lietuviai – gali jaustis savi, nes miestiečiai yra pasauliui atviri kosmopolitai. Ir ne tik meno pasaulio žmonės, tačiau ir eiliniai miestiečiai, tokie kaip Zofijos artimieji, nestokoja optimizmo manydami, kad jų patirtos Pirmojo pasaulinio karo kančios jau yra istorija, kad jaunoji karta ir vis spartėjanti pažanga, atnešusi elektrą, vandentiekius, mašinas, lėktuvus, radiją, užtikrins, jog nebebus kartojamos praeities kvailystės.

Deja. Romano pabaigoje regime, kaip galiausiai du lygiagretūs ir, rodos, nesusisiekiantys pasakojimai apie Zofiją ir Rachelę pagaliau kaip Nemunas ir Neris pasiekia santaką. Tačiau tai nėra džiaugsmingas susitikimas. Karas, iš pradžių atnešęs sovietinę, o po to nacių okupaciją neatpažįstamai pakeičia Kauno veidą ir ženklina optimizmo epochos pabaigą.

Mums ją šiandien lemta pasiekti nebent knygų pagalba. Tačiau tą daryti verta ir ne tik dėl smalsumo užmesti akį į tą mažąjį tarpukario Paryžių, tačiau ir tam, kad šiandien gebėtume atsispirti įvairiausiems mitams, trinantiems turtingą daugiakultūrę praeitį, tam kad patys mokytumės sugyventi ir priimti kitą, o istorijos tėkmėje labiausiai vertintume kiekvieną žmogų kaip nelygstamą vertybę.

Memelio įdomybės

Jei jau pradėjau nuo literatūrinės kelionės į tarpukario Kauną, tai tebūnie ir antroji knyga pasiūlo dar vieną išvyką. Šįkart Dianos Latvės pirmoji spausdintinė knyga – novelių romanas „Memelio gaisras“ – nukelia skaitytojus į skirtingų laikotarpių Klaipėdos, kadaise vadintos Memeliu, ir jos apylinkių puslapius.

Prieš kurį laiką mano kalbintas maestro Petras Geniušas priminė iš savo tėčio gautą pamoką, kad gyvenimas yra per trumpas, jog jame rastume laiko negenialiems dalykams. Tad džiugu, kai į rankas paimta iki tol man dar nežinomos autorės knyga tapo malonia staigmena, prasmingai praleistu laiku.

Knygą sudaro penkios novelės, kurios laiko prasme apima laikotarpį nuo 19 amžiuje vykusio Krymo karo iki mūsų dienų, kai į uostą atplaukiančių jachtų pavadinimus kolekcionavęs benamis bevardžiu laiveliu leidžiasi irklininko plukdomas į paskutiniąją gyvenimo kelionę, perskelsiančią jį į anapusybę. Geografine prasme pasakojimas apima erdvę nuo Airijos, kur bėgdamas nuo šalį užklupusio bulvių bado Jonas Kelis parsisamdo į Krymo kare įstrigusios Anglijos karinį laivyną, iki Solovkų salų, kur tenykščiai vienuoliai ir juos saugantis carinės armijos invalidų dalinys ruošiasi susirėmimui su dviem grėsmingai priartėjusiomis anglų fregatomis.

Po susirėmimo prie Solovkų Jonas Kelis su savo fregata „Miranda“ atsiduria Memelyje, kur audringa meilės naktis didžiojo 1854 metų miesto gaisro akivaizdoje duoda pradžią šiame mieste, kad ir kaip jis besivadintų, gyvensiantiems jo palikuonims. Jie kaip daugiau ar mažiau svarbūs veikėjai pasirodo kiekvienoje novelėje taip suteikdami skirtingoms istorijoms bendrą vardiklį. Štai, pavyzdžiui, novelėje „Kaimas, kurio tarsi nebuvo“, pasakojančioje apie tai, kaip sovietmečiu siekiant pastatyti Vakarų laivų remonto gamyklą nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas visas Mažosios Smeltės kaimas, regime Jono Kelio palikuonį Mikę tapusį partiniu klapčiuku, kuris žūtbūt siekia išsižadėti savo istorijos ir apsimesti darbininkų klasės atstovu.

D. Latvės novelės yra daugiasluoksnės. Jos tarnauja ne tik kaip galimybė pažvelgti į svarbius miesto istorijos įvykius. Jos leidžia pasinerti į epochos dvasią, kai skaitytojas yra kviečiamas pajusti skirtingų laikotarpių kasdienio gyvenimo atmosferą – pasidairyti centrinėje aikštėje, užsukti į arbatinę ar ne pačios geriausios reputacijos smuklę, verslo kontorą ar biurgerių namus, pasklaidyti laikraštį ar sužinoti apie to laikmečio pypkorių madas.

Kartu novelės tampa proga per konkrečių veikėjų istorijas apsvarstyti ir svarbius filosofinius klausimus apie žmonių pasirinkimus tragedijų akivaizdoje, meilę ir ištikimybę, kūrybinį pašaukimą, apie lokalumo, įsišakinijimo ir vardan tariamai geresnio rytojaus visa kas sena nušluoti pasirengusio, pavienių žmonių likimams abejingo ideologinio mąstymo, konfliktą, apie individo ir visuomenės, individo ir valdžios santykį.

D. Latvė piešia turtingus, gilius veikėjų portretus, atskleisdama jų vidines dramas ir iš to gimstančius pasirinkimus. Veikėjų paletė plati – nuo tik pinigus vertinančių ir juos kaupiančių verteivų iki nieko nekaupiančio ir tik tai, ką žmonės išmeta, surenkančio benamio, nuo tokio pasaulio klajūno kaip Jonas Kelis iki senolės Nakienės, kuri net ir iki miesto iš savo kaimelio nebuvo nukakusi, nuo dienas bibliotekoje leidžiančio nostalgijoje paskendusio senolio iki jauno, viltingai į savo kūrybines perspektyvas žvelgiančio poeto, nuo santūrių biurgerių iki chuliganų bei laisvo elgesio merginų. Pasakotoja vengia vertinimų, apibendrinimų, o verčiau leidžia kalbėti patiems veikėjams, kurių akimis mes ir išvystame miestą.

Ne veltui kiekviena mano ilgesnė ar trumpesnė kelionė prasideda nuo knygų, galinčių praturtinti išvyką, atrankos. Geros knygos geba atverti miestą taip, kad jis mums taptų labiau pažinus, suprantamas. Be to, pažinti miestą reiškia ne tik matyti tai, kas yra, bet ir išvysti tai, ką nusinešė laiko tėkmė, ką savo pastangomis sunaikino žmogus, tačiau kam nedera leisti nugrimzti į užmarštį. I. Pukelytės ir D. Latvės knygos suteikia galimybę giliau prisiliesti prie Kauno ir Klaipėdos istorijos. Taip šie pasakojimai tampa mūsų kasdienybės dalimi formuodami, stiprindami, keisdami mūsų santykį su miestu, su mūsų pačių istorija.

Donato Puslio knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: