Kultūra

2020.07.03 18:57

Laura Šimkutė. Amerikietiška fantazija Eurovizijos tema

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.07.03 18:57

„Tie, kurie su Eurovizija susiduria nuo vaikystės, filmą gali žiūrėti nebent kaip „kalto malonumo“ vertą produktą“, – vertina Laura Šimkutė. Jos komentaras po filmo „Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga“ skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

1950 metais amerikiečių antropologė, Holivudo tyrinėtoja Hortense Powdermaker išleido knygą „Holivudas – svajonių fabrikas. Antropologės žvilgsnis į kino kūrėjus“ (Hollywood: The Dream Factory: An Anthropologist Looks at Movie-Makers).


Išsamioje studijoje mokslininkė suformuluoja teiginį, kad Holivudas yra paruoštų vartojimui svajonių, besiremiančių amerikietiškosios svajonės principu, fabrikas. Žiūrovams belieka pateiktą produktą suvartoti. Kitaip tariant, filmuose jie gali pamatyti tą realybę, apie kurią svajoja bei patikėti, kad tai yra pasiekiama ir realiame gyvenime. Remiantis šiuo principu yra sukonstruota didžioji dalis Holivudo kino studijose pagaminamos produkcijos – ten gimstančių filmų siužetuose viskas yra įmanoma ir svarbiausia – visada laukia laiminga pabaiga. Nesvarbu, ar tai tinka prie kūrinio atmosferos ir plėtojamos siužetinės linijos. Svarbiausia įkvėpti vilties, laimingo gyvenimo propagandos, nelygu kokie įrankiai pasirenkami tikslui pasiekti.

Amerika, savo rankose turėdama didžiausią svajonių fabriką, turi didžiulę įtaką ir gali visam likusiam pasauliui įdiegti savo norimus naratyvus bei formuoti žvilgsnį ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Lyg netyčia Holivudo studijų kuriamos masinės produkcijos dėka į žiūrovų pasąmonę gali būti įteigti stereotipai apie rases ir tautas, kurie yra tapę filmų ar serialų scenarijų formulėmis, esminėmis klišėmis. Klišės prisitaiko prie laiko, bet galutinis rezultatas vis tiek dažnu atveju veda į tai, kad kiekvienas, kuris nėra paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, geriausia – amerikietis (klasikinis herojus) tampa juoko vertu objektu ir yra vaizduojamas per egzotinę prizmę, hiperbolizuojant iš žiūrinčiojo žvilgsnio nesuprantamus ir nepažinius bruožus.

Amerika visada buvo dėmesio centre ir nori jame būti. Amerika nori būti pačia svarbiausia, Amerika nori, kad žaidimas vyktų pagal jos taisykles. Ir Europa jos neįsileidžia į vieną unikaliausių savo žaidimo aikštelių – Eurovizijos dainų konkursą. Todėl šis jai – nepažini egzotika, kurią galima pažiūrėti tik youtube ir tik įsigijus VPN programą. Europa saugo savo dar nepaliestą kultūrinės įvairovės deimančiuką. Bet vis tiek amerikietiška akis ir perspektyva galiausiai turėjo pasirodyti.

Jei ilgą laiką Holivudas buvo svajonių fabriko gigantas, tai dabar šią rolę perėmė internetinės televizijos milžinas Netflix – vėlgi, prisitaikoma prie laiko ir realybės. Ši platforma įsigijo 2019 ir 2020 metų (pastarasis, deja, neįvyko dėl pasaulinės pandemijos) Eurovizijos dainų konkurso transliacijos teises ir neilgai trukus, 2020 metų birželio 26 dieną pasirodė filmas „Eurovizijos dainų konkursas – Ugnies sagos istorija“ (eng. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga). Kaip ir reikėjo tikėtis, filmas suręstas pagal įprastines masinei produkcijai skirtų amerikietiškų filmų tradicijas.

Filme pasakojama istorija apie Larsą (Will Farell) bei Sigrit (Rachel McAdams) – du atlikėjus iš Islandijos, tapusius vietiniais pajuokos objektais ir atsitiktinumų dėka tapusiais šalies atstovais Eurovizijos konkurse. Žinoma, filmas, kaip ir priklauso žanrui, prasideda nuo istorijos iš veikėjų vaikystės, kurioje pabrėžiama, kad jiedu nuo mažens trokšta sudalyvauti Eurovizijos konkurse ir svajoja jį laimėti. Tik barzdoti vikingai žvejai – giminės ir artimieji – tam prieštarauja.

Istorijos užuomazgos labai aiškios ir turėtų būti suprantamos net ir pačiam nepastabiausiam žiūrovui – bus plėtojama meilės linija (kuri, savaime suprantama, užsimezgusi toje pačioje vaiksytėje), bus daug kliūčių ir nesusipratimų, pasipriešinimo iš aplinkos, bet pabaiga – laiminga, įrodanti, kad svajonės pildosi, tereikia tik panorėti. Nieko išskirtinio, tik ilgalaikė formulė su kas kartą pasikeičiančiais nežinomaisiais.

Šioje amerikiečių kurtoje Eurovizinėje fantazijoje konkursas yra redukuojamas iki pačių blogiausių iš blogiausių kratinio, kuriame visi kalba su klaikiu akcentu, dievina klaikią muziką – favoritu laikomas gražus, lyg nulietas Kenas rusų atlikėjas Alexandras Lemtovas (akt. Dan Stevens), kurio pasirodymas yra visiškas nesusipratimas – bei unisonu traukia Cher ir ABBA dainas. Daug blizgučių, daug sceninių efektų, daug chaoso – kuo daugiau keistenybių sutrauksi į numerį, tuo didesnė tikimybė laimėti.

Ties šiuo fasadiniu aspektu amerikiečiai iš dalies yra teisūs – iš šono konkursas šitaip atrodyti tikrai gali. Kad jį būtų galima suprasti, reikia neblogai išmanyti Europos vidines subtilybes, tautų tarpusavio santykius ir tradicijas. Balkanų regiono šalys visada parodo kažką, kas pašaliečio akiai yra vertas „kalto malonumo“ statuso tik dėl to, kad tam pašaliečiui to regiono kultūra svetima. O visas potencialus politinis konkurso aspektas filme yra tiesiog pamestas – dėl to tai ir atrodo labiau kaip fantazija Eurovizijos tema.

Apie stereotipus užsiminta neveltui – nemažai scenarijaus medžiagos pastatyta ant stereotipų apie Euroviziją bei, šiuo atveju, ir Islandiją. Šalis, kuri yra turbūt viena iš progresyviausių Europoje, vaizduojama kaip skurdi, atšiauri, nesėkminga valstybė, kurios valdžia stengiasi, kad į konkursą nepavyktų išsiųsti laimėti galinčio kandidato, kadangi nėra finansinių išteklių laimėjimo atveju suorganizuoti konkursą. Atrodo, kad rinkdamiesi šalį, per kurios prizmę reikėtų išpildyti savo fantaziją, filmo autoriai šiek tiek susipainiojo.

Į šitą filmą žvelgti rimtai nederėtų – jis labiau ir skirtas tikslinei amerikiečių auditorijai, kuriai Eurovizija – nesuprantamas laukas, gebantis pasiūlyti naujos, nežinomos muzikos bei neregėtų sceninių sprendinių. Nemaža tikimybė, kad Netflix šitą filmą ir sukūrė būtent tam, kad pareklamuotų išsipirktas Eurovizijos transliacijos teises ir auditorijai suprantama ir pažįstama, tradicine svajonių fabriko kalba pristatytų produktą – kad teisių išsipirkimas nenueitų veltui.

O tie, kurie su Eurovizija susiduria nuo vaikystės, filmą gali žiūrėti nebent kaip „kalto malonumo“ vertą produktą – tų, kurie tikėjosi teisingumo konkurso atžvilgiu bei bent kokios meninės kokybės, lūkesčiai patenkinti nebus. Bet jei norisi žiūrėti per ironijos prizmę – kodėl gi ne.

Lauros Šimkutės komentaras skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: