Kultūra

2020.07.02 17:09

Spektaklio „Tinklas“ kūrėjai: dramaturgas Gintaras Grajauskas turi aiškią viziją

LRT.lt2020.07.02 17:09

Jau netrukus Klaipėdos dramos teatras nudžiugins spektaklių išsiilgusius žiūrovus – liepos 10, 11 dienomis didžiojoje scenoje įvyks spektaklio „Tinklas“ pagal Gintaro Grajausko pjesę premjera. Spektaklį kuria tarptautinė komanda, o žiūrovai gali drąsiai tikėtis būti nustebinti – anot kūrėjų, „Tinklas“ kvies pasinerti į realybės ribas ištrinančią atmosferą ir pasigėrėti unikaliais scenografiniais sprendimais, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Mintimis apie kūrybinius iššūkius ir artėjantį spektaklį dalijasi scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova, beveik prieš dešimtmetį persikėlusi gyventi iš Rusijos į Lietuvą, ir latvių vaizdo menininkas Artis Dzervė.

– Kaip prasidėjo jūsų įsitraukimas į „Tinklo“ kūrimo procesą?

Irina Komissarova (I.K.): – Mudvi su Agnija Leonova jau ne kartą kartu dirbome, tai – ketvirtasis mūsų bendras spektaklis. Ji turi puikią intuiciją medžiagai. Šiai dienai Lietuvoje, o ir ne tik, ji yra bene vienintelė režisierė, analizuojanti ir kurianti futurizmo, žmogaus ir išmaniųjų technologijų santykio temomis. O tokios temos – puiki terpė dailininkui, nes čia apstu galimybių eksperimentuoti. Taigi, Agnija tiesiog man paskambino ir pasiūlė štai tokį projektą. Paskui prisijungė ir Artis. Galima sakyti, vieniems karantino metu teatras užsidarė, o mums atsidarė.

– Ar prieš imdamiesi darbo perskaitėte G. Grajausko pjesę? Apskritai, kiek jums svarbu patiems perskaityti kūrinį prieš sutinkant dirbti ir kurti viename ar kitame projekte?

I.K.: – Taip, pjesę netrukus perskaitėme – ją į rusų kalbą mums išvertė pats autorius. Įprastai perskaityti patį kūrinį iš pat pradžių nėra taip labai svarbu, jei dirbi su pažįstamu režisieriumi, o jis turi gana aiškią būsimo spektaklio viziją.

Artis Dzervė (A.D.): – Asmeniškai man iš esmės kūrybinio proceso pradžioje pakanka to, ką pasako režisierius ir scenografas. Pagal jų idėjas imu mąstyti tam tikra linkme, kurti savas koncepcijas, vedančias prie galiausiai teisingo vizualaus sprendimo. Visgi, be abejo, daug lengviau atlikti savo darbą, kai esi perskaitęs kūrinį. Lengviau perprasti mizanscenas, režisieriaus pastabas, idėjas. Apskritai – pats kūrinys jau yra tavo galvoje, imi juo gyventi.

– Kiek jums artimos pjesės temos – netolima ateitis su dar labiau ištobulėjusiomis technologijomis, dar didesniu žmonių atsiribojimu, vienišumu?

I.K.: – Tai labai įdomi tema, galima sakyti, ji kelia smalsumą – o kaipgi vis dėl to bus iš tikrųjų?

– Pjesė parašyta prieš ketverius metus, 2016 m. Ir štai ta „netolima ateitis“ mūsų dabartinėje realybėje atrodo taip priartėjusi, beveik kaip čia buvusi. Be abejo, pastaruosius mėnesius tai labai paspartino koronavirusas ir jo lemtas karantinas: užsidarymas namie, persikėlimas gyventi į virtualią erdvę ne tik ieškant pramogų, bet tvarkant darbo, mokslų reikalus ar virtualiai susitinkant su draugais ir giminėmis...

I.K.: – Taip jau sutapo. Kai buvo pirmasis pjesės skaitymas „Zoom“ platformoje – jame dalyvavo ir režisierė, ir pjesės autorius, ir Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys – visi kartu sprendėme, kokia kryptimi pasukti kuriant spektaklį. Buvo daug neaiškumų, keblumų, iššūkių, tačiau, mano nuomone, jie visi mums buvo labai parankūs, nes atliepė pačią pjesę – socialinis atsiribojimas, užsidarymas, o kartu poreikis bendrauti arba mūsų atveju – dirbti, kurti.

– Beliko vos savaitė iki premjeros – kaip sekasi jūsų kūrybinis darbas?

A.D.: – Šį projektą pradėjome kaip eksperimentą. Nuolat kito datos, nebuvo aišku, kada įvyks premjera. Taip ir pradėjome darbą nuo būtent tokios koncepcijos – kad tai eksperimentas su daug nežinomųjų. Pavyzdžiui, pagaminus dekoracijas taip pat reikia prisitaikyti prie to, kokios jos yra – lyg darytum skulptūrą ir iki pat pabaigos nežinotum, kaip ji atrodys. Ir tas darbas niekad nesibaigia – nuolat dirbi ties tuo, kad tai, ką kuri, įgautų vis tikslesnius bruožus. Šis procesas, manau, tęsis iki pat premjeros ir net po jos, nes kasdien kažką vis atrandame, suprantame. Ir tai yra visiškai normalus eksperimentinis procesas.

– Spektaklio aprašyme galime aptikti pastabą, kad dėl neįprastos scenografijos žiūrovai yra sodinami tik balkone ir žiūrovų skaičius ribotas. Ar pasibaigus žmonių skaičiaus patalpose ribojimams spektaklis vyks kitaip – ar pasikeis dekoracijos, padidės žiūrovų skaičius?

I.K.: – Scenografija tokia buvo sugalvota nuo pat pradžių, tad ir vėliau nei ji, nei pati spektaklio perteikimo koncepcija nesikeis. Repetuoti pradėjome karantino metu, tad iš pradžių buvo kilę daug klausimų: o kas, jei karantinas tęsis dar labai ilgai? O kas, jei net ir aktoriai negalės būti arti vienas kito, nes reikės laikytis metro ar dviejų atstumo? Šie klausimai buvo aktualūs ne tik mums – jie kilo daugybei kūrėjų visuose Europos teatruose. Tad mes diskutavome, filosofavome ta tema, ieškojome optimalaus sprendimo ir galiausiai nusprendėme, kad tai bus spektaklis konkrečiam skaičiui žiūrovų ir vėliau, net ir visiškai panaikinus ribojimus, ši koncepcija nesikeis.

A.D.: – Be to, ši scenografija tokia, pavadinkim – elastinga, todėl ją galima perkelti kur tik nori. Jei spektaklis vyktų ne teatro patalpose, dekoracijos būtų puikiai pritaikomos bet kurioje aikštėje, o spektaklis nuo to nėmaž nenukentėtų – įvyktų šimtaprocentinis pasirodymas. O tai – itin retas ir sveikintinas dalykas, yra išties mažai spektaklių, kuriuos galėtum be didesnių techninių kliūčių iš teatro perkelti į viešą atvirą erdvę, kad nenukentėtų nei scenografija, nei pats spektaklio vyksmas. Įprastai scenografija itin tampriai susijusi su scena, ir ne vien tam tikros konstrukcijos, bet ir įgarsinimas, vaizdo projekcijos, šviesos. O čia viskas sumąstyta labai mobiliai – gali paimti viską iš vienos vietos, perkelti į kitą, ir niekas, nė vienas aspektas nenukentės.

I.K.: – Visa scenografija, jos konstrukcija – net ne tiek mobili, kiek konceptuali. Tokia ir buvo pirminė idėja – išeiti iš įprastų rėmų, neriboti savęs teatro sienomis. Jei žiūrovai negali ateiti į teatrą, teatras ateina pas juos.

– Kaip jūs dažniausiai dirbate, kaip gimsta scenografijos, vaizdo projekcijų koncepcijos? Ar jums užtenka tiesiog pjesės teksto ir režisieriaus pamąstymų, ar nuo pat pradžių dalyvaujate repeticijose ir stengiatės prisiderinti prie to, kas vyksta jų metu?

I.K.: – Svarbiausia – išklausyti režisieriaus viziją ir perskaityti kūrinį. Nuo režisieriaus sumanymo, kūrybinės komandos subūrimo iki repeticijų pradžios praeina nemažai laiko, ir savo idėjas, bent pirmines, kuriame ir pateikiame aptarimui būtent per šį laiką. Tad taip buvo ir su šiuo spektakliu – perskaitėme pjesę, visi tarpusavyje apsitarėme kur link kreipsime visą kūrybinį procesą ir ėmėmės kiekvienas savo darbų.

A.D.: – Man netgi labai patinka, pastačius spektaklį ir įvykus premjerai, atsigręžti atgal ir pačiam darsyk permąstyti, susivokti – kaip ir kodėl konkretūs dalykai spektaklyje yra būtent tokie, kokie yra galutiniame variante, kaip iki to eita, kokios sąsajos tarp mūsų pirmųjų aptarimų, diskusijų iki galutinio varianto, kurį išvysta žiūrovai. Juk spektaklio kūrimas – nuolatinis, nepertraukiamas procesas, kuriame mes visi, jį kuriantieji, dalyvaujame. O gyvenimas mus štai taip suburia. Jei nebūtų šio projekto, tiek aš, tiek Irina dabar nebūtume šiame teatre, dirbtume kitus savo darbus. Bet esame čia, drauge su kitais kūrybinės komandos nariais, visi kartu dalyvaudami šiame projekte esame susiję, alsuojame tuo pačiu, vienas kitą papildome ir kasdien iš to vis gimsta naujos idėjos, sprendimai. Ir tam net nereikia visą laiką lindėti teatre ar nuolat repetuoti – pavyzdžiui, vakarais vaikščiojant ar važinėjant longboardais, pasąmonėje vis tiek dirbi, darbas „neišsijungia“, kyla idėjų, kurias iš karto ir aptariame su Irina. Tuo teatras ir žavus – tai be galo įdomi kelionė į nežinomybę ir niekad nežinai, kas slepiasi už vis kitų durų. Štai prieš kurį laiką laukėme, kol atveš pagrindinę dekoraciją, esminę konstrukciją. Laukėme ir nežinojome, ką išvysime – juk ją kurdami įsivaizdavome vienaip, o tai, ko sulaukiame, dažniausiai skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimų ir reikia prie to vis naujai prisitaikyti. Bet tai nėra blogai – tai nuolatinis kūrybinis, iššūkių kupinas procesas.

I.K.: – Būna imersiniai spektakliai, o su „Tinklu“ vyksta imersinis darbas – esame į jį panirę visa galva, net miegodami.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdami virtualumą? Vienas dalykas yra skaityti pjesę ir tai įsivaizduoti, o kaip tai perkelti į sceną?

A.D.: – Įprastai skaitydami kokį nors kūrinį, viską puikiai ir konkrečiai įsivaizduojame: pavyzdžiui, skaitydami „Kapitono Granto vaikus“ susikuriame vaizdinį, kaip atrodo kapitonas Grantas, jo vaikai, Paganelis ir kiti. Ir paskui nuėję į kino teatrą pasižiūrėti filmo pagal šią knygą, piktinamės – bet juk tai visai ne kapitonas Grantas, jis tikrai atrodo kitaip! Bet taip yra visuomet, nuo to nepabėgsi. Tas pats vyksta ir teatre. Maža to, tikrai nėra jokio reikalo žiūrovams atskleisti visas kortas, iš anksto pasakyti visas taisykles, kitaip tariant, vykstant veiksmui jį dar ir iliustruoti visais įmanomais būdais, kad tik žiūrovas garantuotai suprastų, kas vyksta. Tai – visiškai neteisingas santykis su medžiaga, taip daryti nereikia. Ko reikia – tai suteikti žiūrovui galimybę pačiam dirbti su medžiaga, mąstyti.

Man labai patinka nuėjus į spektaklius, prie kurių kūrimo pats nesu prisidėjęs, bet skaitęs pjesę, būti nustebintam režisieriaus. Aš pats neretai turiu kokias tris versijas, kaip tokį spektaklį būtų galima pastatyti, o režisierius ima ir nustebina mane ketvirtąja, kokia man net į galvą nebūtų šovusi. Po tokių spektaklių jaučiuosi itin patenkintas, nes štai vėl turėjau galimybę kažką naujo išmokti, pamatyti, sužinoti. Tad iš žiūrovo negalima atimti galimybės dalyvauti, mąstyti, fantazuoti ir kurti savo paveikslą iš to, ką mato. Nereikia jam pasakinėti, demonstruoti ar dar blogiau – iliustruoti to, kas vyksta scenoje.

I.K.: – Mūsų užduotis – ne sukurti gražias dekoracijas, gražų paveiksliuką, o sukurti atmosferą, padėsiančią žiūrovui patikėti, kad jis yra ne čia ir ne dabar, o kažkada ateityje. Nieko griežtai nekonkretizuojame. Turime išeities tašką – socialinius tinklus, ir nuo jų atsispiriame, nes jie – jau neatskiriama mūsų kasdienybės dalis. Ir vis prie to lipdome kažką savo, pagal savo supratimus ir įsivaizdavimus, kaip tai galėtų vykti ateityje.

A.D.: – Išties, kiek mes daug dirbdami fantazuojame: juk kiekviena mažiausia detalė kelia klausimą – o kaip šis ar anas daiktas, prietaisas atrodys ir veiks ateityje, net ir nelabai tolimoje – po dešimt, dvidešimt metų? Ir tai mus labai įdomu. Žiūrovui visa tai pamatyti bus ne mažiau įdomu, nepriklausomai nuo to, ar bus skaitęs pjesę, ar ne.

I.K.: – Įdomu bus net ir aktoriams – scenografinės aplinkybės pateikia savų niuansų ir atradimų. Tai išties yra tam tikra atmosfera, į kurią visi panirsime. Lyg visas atskiras pasaulis. O koks jis bus – priklausys nuo kiekvieno mūsų – ne tik spektaklio kūrėjų, bet ir žiūrovų.

A.D.: – Režisierei su mumis dirbti tikrai nelengva – kalbant apie scenografiją, kasdien mes jai pateikiame vis naujų apribojimų. Norime išlaikyti tam tikrą švarą, asketiškumą ir kartu – scenografijos visumą, kurios neardytų nereikalingi veiksmai. Išties, mudu su Irina labai griežtai laikomės savo koncepcijos, bet režisierė tai supranta ir mumis pasitiki.

– Ar jums svarbi pjesės autoriaus nuomonė apie tai, kaip kuriate šį spektaklį?

I.K.: – Man itin smagu stebėti Gintarą – esu įsitikinusi, kad jam visas šis mūsų kūrybinis procesas suteikia milžinišką malonumą. Juk jis mato, kaip pirminė jo idėja virsta realiu kūnu ir apauga naujomis detalėmis, prasmėmis, vaizdais, įgauna naujas formas, dimensijas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pjesės struktūra labai paprasta, viskas kūrinyje aišku. O štai rimtai prisėdus dirbti kyla ir kyla įvairiausi klausimai, išryškėja sąsajos, prasmės. Manau, ir pačiam Gintarui tai labai džiugu stebėti.