Kultūra

2020.06.28 19:40

Apie muzikinę šeimos giją – pokalbis su Gunta ir Giedriumi Gelgotais

Ona Jarmalavičiūtė, „7 meno dienos“2020.06.28 19:40

Iki sutikdami vienas kitą, Giedrius ir Gunta Gelgotai muzikos link žengė skirtingais keliais. Giedrius nuo mažumės buvo apsuptas muzikos. Jo žmona sopranas Gunta vaikystę leido dainuodama latvių liaudies dainas. Į Lietuvą ji atvyko magistro studijų pas profesorę Reginą Maciūtę, net nežinodama, kad čia suras savo namus.

Baigęs studijas LMTA, Londono Karališkojoje muzikos akademijoje ir Vienos muzikos universitete kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, G. Gelgotas yra daugelio prestižinių konkursų laureatas, koncertavęs įvairiuose Lietuvos ir užsienio festivaliuose. Taip pat jis – Lietuvos fleitų kvarteto ir Vilniaus Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto įkūrėjas.

Fleitininkas ir dainininkė didžiulę profesinę patirtį šiandien suvienija kartu muzikuodami scenoje, rinkdamiesi šiuolaikinius lietuvių bei latvių kompozitorių kūrinius. Neslėpdami, kad per karantiną laiką surijo rūpinimasis vaikais ir buitimi, Gelgotai meilę muzikai puoselėja savo ateities planuose ir praeities prisiminimuose, nekantriai laukia ateinančio sezono ir į sales sugrįšiančio gyvo muzikavimo.

– Kaip atrodė Jūsų kasdienybė per karantiną?

Gunta Gelgotė: – Esu skaičiusi kitų muzikantų pasisakymus apie karantiną ir patarimus – groti pratimus, etiudus, mokytis naujus kūrinius... Taip, ir pas mus ant pultų atsirado daug naujų natų, bet manau, kad muzikų, kurie augina vaikus, kasdienybė yra šiek tiek kitokia. Mūsų vaikai priešmokyklinio amžiaus. Kasdien darome užduotėles, nors dar nėra tokio didelio krūvio, kaip auginant mokyklinukus.

Sakyčiau, muzikai karantiną išgyvena skirtingai: vienam tai iš tiesų labai kūrybingas laikotarpis, o kitas daugiausia laiko skiria šeimai. Kurti ir užsiimti menu mums dabar didesnis iššūkis nei įprastai. Dabar tiek daug laiko sau skirti negalime. Giedrius kartkartėmis su vaikais išvažiuoja į kaimą, kad aš ramiai namie galėčiau padainuoti. Įprastai, kai Giedrius groja arba aš dainuoju, vaikai žaidžia ant žemės po pultu ir žaisdami atkartoja ką tik išgirstus motyvus. Kartą, kai dainavau ilgą aukštą trelį, Karolis atsisukęs sušuko: „Vau, čia geras!“

– Neretai pasirodote ir kartu. Kaip formuojate savo dueto fleitai ir balsui repertuarą?

Gunta: – Kadangi Giedrius gali pagroti bet kokį kūrinį, aš ieškau muzikos, derančios prie mano balso ir skonio, o tada klausiu Giedriaus, kaip jam patinka.

Giedrius Gelgotas: – Guntos, kaip vokalistės, mokymosi procesas trunka ilgiau. Fleitininkas jau „iš lapo“ gali daug ką paskaityti, o dainininkams reikia šiek tiek pasimokyti, kad galėtume kūrinį atlikti kartu. Žinoma, iš karto ir aš ne viską sugroju, bet vokalistams dar sudėtingiau.

– Kaip dažnai nutarėte atlikti būtent lietuvių ir latvių kompozitorių kūrinius?

Giedrius: – Iš pradžių atlikdavome įvairią klasikinę muziką balsui ir fleitai. Lietuvos ir Latvijos kompozitoriai yra mums artimi, todėl norime skleisti jų muziką. Taip pamažėle formuojasi vis platesnis mūsų bendras repertuaras.

Gunta: – Iš tiesų norime atlikti savo šalių kompozitorių muziką. Jeigu koncertinių programų parengimui skiriame savo laiką ir energiją, atrodo prasminga ją skirti Lietuvos ir Latvijos muzikai. Dabarties mūsų autoriams juk svarbu ir smagu, kai jų kompozicijos yra atliekamos.

Giedrius: – Nuo pat pradžios siekiame groti originalius kūrinius, o ne aranžuotes. Nemažą mūsų repertuaro dalį sudaro šiuolaikinė muzika. Net kai koncertuojame salėse toliau nuo didmiesčių, į savo programas būtinai įtraukiame modernios muzikos.

Gunta: – Iš koncertavimo patirties Latvijoje esu įpratusi apmąstyti bendrą koncerto programos koncepciją. Pasirinkdama kūrinius galvoju, kodėl jie turėtų skambėti greta, kokia jų sąsaja.

– Kaip užsakote naujus kūrinius Lietuvos ir Latvijos kompozitoriams?

Gunta: – Galiu pasakyti, kad Latvijoje užsakyti naujus kūrinius yra lengviau, ten jau suformuota gera sistema. Susitarus su kompozitoriumi ir sale, kur skambės premjera, parašius paraišką, muzikos autorius gali tikėtis gauti honorarą. Lietuvoje yra sudėtingiau. Kai pakalbi su kompozitoriumi, jis sutinka, tačiau kas mokės jam už darbą? Yra stipendijos, skiriamos tik keliems kūrėjams per metus. Džiaugiamės, kad Onutė Narbutaitė mums parašė kūrinį „Labirintas“, kurį pirmąkart atlikome Rygoje, po to Vilniuje, kompozitorės autoriniame koncerte, ir galiausiai Thomo Manno festivalyje Nidoje. „Labirintas“ buvo apdovanotas kaip viena geriausių 2018 metų kompozicijų. Rudenį šį kūrinį grosime Klaipėdos koncertų salėje. Iš latvių kūrėjų mums muziką yra parašę Mārtiņas Viļumas, Georgas Pelēcis, Gundega Šmite su vyru graiku kompozitoriumi Dimitrisu Maronidisu, Laura Gustovska, dabar laukiame naujos Santos Bušs kompozicijos.

– Ar tenka redaguoti kompozitoriaus pasiūlytą kūrinį?

Giedrius: – Taip. Kai autorius atsiunčia peržiūrėti savo kūrinį, jame būna elementų, kurie nelabai veikia. Kartais sunku užrašyti visus šiuolaikinius grojimo būdus. Esame sėdėję su kompozitoriumi ir kartu tyrinėję neįprastas fleitos galimybes.

Gunta: – Būna, kad iš pradžių, pamačius partitūrą, net akys išsprogsta nuo išgąsčio. Bet po kurio laiko pasirodo, jog tai galima dainuoti su malonumu. Yra buvę ir taip, kad, ilgiau padainavusi kūrinį, priprantu prie tų vietų, kurios atrodė tiesiog neįmanomos atlikti. Tada sakau kompozitoriui: „Gali nebekeisti, jau išeis!“

Giedrius: – Man irgi tokių dalykų yra buvę. Narbutaitės buvo parašyti ilgi flažoletai, kurių, maniau, negalėsiu sugroti, bet ilgiau pagrojus tai tampa įmanoma. Tarp kitko, „Labirinte“ nepakeitėme nė vienos natos! Taip meistriškai parašyta!

– Ar jaučiate skirtumą tarp latviškos ir lietuviškos muzikos?

Gunta: – Šiuolaikinę muziką sunku apibendrinti. Į šį klausimą gal atsakytume po kokio dešimtmečio. Kai gyvenau Latvijoje ir nežinojau, kad gyvenimą siesiu su Lietuva, girdėdavau, kad lietuvių kūrėjai yra modernesni, nes jie yra arčiau „Varšuvos rudens“ festivalio. Keli latvių kompozitoriai vyko studijuoti į Vilnių. Tačiau dabar viskas daugiau ar mažiau lygu.

– Kaip atrodė Jūsų muzikiniai keliai, ar keitėtės kaip muzikantai?

Giedrius: – Mudviejų keliai buvo skirtingi. Mane tėvai nuvedė į M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir niekur kitur savęs iš principo negalėjau įsivaizduoti. Dabar žinau, kad galėčiau ir daugybe kitokių veiklų užsiimti. Tačiau visai nesigailiu, nes labiausiai noriu groti. Pabaigus studijas atsidarė sienos ir pradėjau labai daug važinėti. Tai buvo reikšmingas etapas, susipažinau su daugybe profesorių, aplankiau daug meistriškumo kursų. Galiausiai nuo viso to mėtymosi pavargau. Pačiu laiku mano gyvenime atsirado Gunta ir šeima. Iki šiol labai nemėgstu viešbučių, lėktuvų, kelionių. Gunta jau žino, kad planuoti atostogų kurorte, viešbutyje, neverta. Dirbdamas Nacionaliniame simfoniniame orkestre taip pat patiriu stiprių išgyvenimų. Tai nuostabus, ambicingas kolektyvas, puikios programos, puiki darbo atmosfera. Rūpi ir asmeniniai projektai – veikla kvartete, kvintete, įrašai, soliniai koncertai.

Gunta: – Mano kelias buvo kitoks. Aš nesu kilusi iš muzikantų šeimos, tačiau mano šeimoje visi nuolat dainuodavo. Taigi nuo vaikystės dainuodavau liaudies dainas, daug jų mokėjau atmintinai. Tėvams tai neatrodė kažkas išskirtinio, tad muzikos mokyklą pradėjau lankyti palyginti vėlai. Beje, karantino metu man vėl „užėjo“ liaudies dainų banga! Latvių liaudies dainos man giliai širdyje, o lietuviškų dar mokausi. Bandau priartėti prie sutartinių, jau susitariau su LMTA dėstančiu kompozitoriumi Martiniu Viliumu ir jo žmona etnomuzikologe Liana, kad jie man padės.

– Ar lietuvių ir latvių liaudies dainos skiriasi muzikinės kalbos prasme?

Gunta: – Man reikėtų labiau susipažinti su lietuvių liaudies dainomis, kad galėčiau įvertinti. Mes, latviai, daugiabalsės muzikos turime nedaug. Su lietuvių liaudies muzika pirmą kartą susidūriau Latvijos muzikos akademijoje, kai lankiau kursą apie sutartines. Prisimenu, kaip visi klausėmės to nenusakomo sutartinių „transo“. Kitų jūsų liaudies melodijų pažįstu mažiau. Latvių liaudies dainos labai melodingos, prisimenu, kokį malonumą jausdavau vaikystėje dainuodama dainas, kurių melodija toli nuvinguriuoja. Namuose iki šiol dainuoju, noriu, kad ir vaikai kažkiek to perimtų.

– Kaip gimė Jūsų susidomėjimas šiuolaikine lietuvių muzika?

Gunta: – Mano pedagogė Regina Maciūtė yra labai žinoma lietuvių muzikos atlikėja. Ji skatino natūralų ryšį su lietuvių muzika, skirdama išmokti lietuviškus kūrinius. Praeitą rudenį festivalyje „Gaida“ su Vilniaus kvartetu atlikome Juliaus Juzeliūno ir Broniaus Kutavičiaus opusus, kuriuos kažkada pirmą kartą dainavo būtent Regina Maciūtė, man buvo smagu matyti ją salėje. Labai noriu latviams parodyti lietuvišką muziką, o jus supažindinti su muzika iš savo krašto.

– Kaip surandate balansą tarp visų skirtingų profesinių veiklų?

Giedrius: – Orkestro veikla vyksta nuosekliai. O pučiamųjų kvintetas valstybinio statuso neturi, atlyginimo negauname, taigi laikomės iš entuziazmo. Turime didžiulį, per ilgą laiką sukauptą repertuarą, biblioteką, planų – taip ir judame pirmyn. Fleitų kvartetas dirba pagal projektus, rengiame kelis koncertus per metus. Groju ir Vykinto Baltako vadovaujamo Lietuvos ansamblių tinklo projektuose. Nuolatinis kūrybinis procesas vyksta ir mūsų dueto su Gunta veikloje.

– Ar laukiate stimulo iš išorės – užsakymo, projekto?

Giedrius: – Ir taip, ir ne. Jei pats nieko nedarysi, tik sėdėdamas lauksi, nieko ir neįvyks. Reikia planuoti, tartis. Organizatoriams reikalingi muzikantai, o muzikantams – organizatoriai. Surengti koncertą ar festivalį yra didžiulis darbas. Taip ir bėga dienos – darbas veja darbą, projektas projektą, kūrinys kūrinį. Tik natų krūvos namie kaupiasi. Su Kristupo kvintetu neseniai išleidome lietuvių autorių muzikos kompaktinę plokštelę „Aerofonija“. Norėjosi užfiksuoti originalius kūrinius, parašytus specialiai medinių pučiamųjų instrumentų kvintetui, įamžinti kaip tam tikro laikotarpio vertybę. Kitas mūsų žingsnis galbūt bus pasaulinės muzikos projektas –esame pagroję visą auksinį kvinteto repertuarą. Be abejo, per karantiną visos veiklos užstrigo, bet tikėtina, kad išjudės.

– Ar yra kūrinių, kurie tiesiog suaugę su Jumis?

Gunta: – Kurdami muziką kompozitoriai įdeda daug darbo, mes daug dirbame repetuodami. Todėl man svarbu, kad kūrinys scenoje nuskambėtų ne kartą. Labai norėčiau patinkantį kūrinį atlikti daugiau kartų, kad jį išgirstų daugiau klausytojų. Ir muzika, ilgiau gyvendama mumyse, labiau subręsta.

Giedrius: – Kai įdedi daug darbo, kūrinys pradeda kitaip skambėti.

Gunta: – Kartais gaila, kad šiuolaikinė muzika tampa trumpais projektais, į kuriuos muzikantai susirenka, keletą kartų parepetuoja ir beveik „iš lapo“ atlieka scenoje. Taip kūrinys nebūna giliau pajaustas, perteiktas. Tam reikia laiko.

Giedrius: – Labiausiai mudviejų brandinama yra latvių kompozitoriaus Mārtiņo Viļumo kompozicija „Gaismojumi“. Aš ilgai ir nelengvai jį jaukinausi, buvo ir kur „perlipti per save“. Su pačiu Mārtiņu kūrinį šlifavome. Dabar dažnai šią kompoziciją atliekame. Latvijos radijas nori, kad ją įrašytume, tačiau autorius vis pabaigą ketina perrašyti.

Gunta: – Onutės Narbutaitės kūrinį taip pat jau laikome savu. Pavyzdžiui, muzikantas, siekdamas atlikti kokį Johanneso Brahmso opusą, jį brandina ištisus metus. Tokio brandinimo reikia ir šiais laikais parašytai muzikai.

– Kaip skiriasi pasirengimas įkūnijant skirtingus personažus operos scenoje?

Gunta: – Operose dažnai įkūniju jaunas, linksmas merginas. Tokie personažai tinka mano aukštam, šviesiam balsui. Neretai iš režisierių esu girdėjusi: „Būk kaip šampanas, kaip drugelis!“ Tokį linksmumą ar lengvabūdiškumą ne taip lengva susikurti, man norisi vaidmenyse rasti gilumo, rimtumo. Laukiu, kada šį rudenį su Gintaru Varnu dirbsime prie Michaelio Nymano kamerinės operos „The man who mistook his wife for a hat“ („Vyras, kuris supainiojo savo žmoną su kepure“). Ten įkūnysiu nei jauną, nei linksmą personažą. Mėgaujuosi dainavimą siedama su vaidyba, veiksmu, viso kūno judesiais. Taip atsiranda laisvės pojūtis. Be to, esu laiminga, kad šalia operos atlieku šiuolaikinę ir senovinę muziką, didelį malonumą jaučiu dainuodama Lied.

– Kaip muzikavimas kartu keičia judviejų santykius?

Giedrius: – Yra buvę, kai kartu ruošiant programą sakiau, jog tai bus paskutinis mūsų koncertas. Darbas kartu yra intensyvus ir išprovokuoja aštrumus.

Gunta: – Kai repetuojame su kolegomis, būname kur kas labiau diplomatiški. O likę dviese bendraujame paprasčiau, tiesiau.

Giedrius: – Užtat rezultatas – koncertas – visuomet būna labai malonus įvykis, kuris suartina. Praeina kiek laiko ir vėl pradedi galvoti apie bendrus planus, naujus kūrinius.

Gunta: – Negaliu sakyti, kad koncertuojant kartu juntamas bendras skrydis, juk tuo metu mes labai susikaupę. Akimirksniu įvyksta žodžiais sunkiai nupasakojimas susivienijimas, kai muzika mus neša ant vienos bangos. Be žodžių kartu išgyvename kažką bendro, reikšmingo. Man taip pat svarbu lankytis Giedriaus koncertuose. Suartina dalyvavimas tame, kas kitam yra labai svarbu.