Kultūra

2020.06.22 09:30

Lietuvė apdovanota prestižine Anderseno premija: kurdama įvertintą knygą, susigalvojo sistemą

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt2020.06.22 09:30

Knygų autorė, iliustruotoja Monika Vaicenavičienė įvertinta prestižiniu Italijos apdovanojimu. Per internete vykusią apdovanojimų ceremoniją ji paskelbta Anderseno premijos laureate už geriausią negrožinę knygą vaikams. Sėkmę menininkei atnešė jos parašyta ir iliustruota knyga „Kas yra upė“.

29-nerių iliustruotoja, knygų autorė M. Vaicenavičienė yra išleidusi kelias knygas ir kiekviena kaskart sulaukia dėmesio bei pripažinimo. Pirmoji jos kurta paveikslėlių knyga Lietuvoje pasirodė prieš dvejus metus – pasakojimas apie Joną Basanavičių.

Tuo pat metu ji parašė ir iliustravo kitą knygą „Kas yra upė“. Ji pirmiausia išleista Švedijoje, švedų kalba. Tuo metu Monika gyveno Švedijoje, studijavo Stokholmo meno ir dizaino universitete. Iki dabar knyga jau išversta į daugiau nei dešimt kalbų, pernai pasirodė ir lietuviškai. „Kas yra upė“ šiemet pelnė tarptautinės Vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus apdovanojimus – ji įvertinta dviejose kategorijose kaip geriausia pažintinė knyga ir Domicėlės Tarabildienės premija kaip gražiausia metų knyga.

O Italijoje penktadienį ji paskelbta geriausia negrožinės literatūros kategorijoje ir įvertinta Anderseno premija. Tai – premija, kurią skiria vaikų literatūrai skirtas žurnalas. Ji yra teikiama nuo 1982-ųjų ir yra prestižiškiausia vaikų literatūros premija Italijoje. Ši premija turėjo būti įteikta per Bolonijos vaikų knygų mugę kovą, tačiau dėl koronaviruso pandemijos mugė neįvyko, o premijos paskelbimas atidėtas iki birželio 19 dienos, jis vyko internetu. Monika sako, smagu, kai rašai apie tau svarbius dalykus ir kai juos pastebi kiti. „Jaučiau, kad kažkas turi sukurti tokią knygą“, – kalbėjo M. Vaicenavičienė.

Pagrindiniai šio žurnalo prenumeratoriai yra mokytojai, todėl šio apdovanojimo knygos laimėtojos įtraukiamos į skaitomų sąrašą. Todėl knygą Italijoje išleidęs leidėjas sako, kad, nors premija – ne piniginė, pagrindinis gaunamas apdovanojimas – prestižas ir knygos sklaida. Italijos leidykla „Topipittori“ išleido jau dvi lietuvių autorių knygas – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ ir šią M. Vaicenavičienės knygą. Leidėjas sako, jį sužavėjo aukšta knygos meninė kokybė.

„Labai neįprastas žiūros taškas, nes Monika sujungė tikras ir išgalvotas istorijas. Ji tai daro per mergaitės ir močiutės pokalbį, pati yra pasakojusi, kad daug laiko praleido prie upės Vilniuje, taigi, jos istorija arti realybės, tikro gyvenimo“, – komentavo leidyklos „Topipittori“ vadovas Paolo Canton. Pasak jo, kitas svarbus dalykas – iliustracijos: „Jos labai preciziškos, ne natūralistinės, ji neieško atitikmens realybėje, gamtoje“. Jo teigimu, vaikams svarbu pamatyti gamtos paveiksliukus, kaip jie yra interpretuojami, o ne panašius į nufotografuotus.

Pasak knygos autorės, jos leidinys yra apie tikras upes, tikrus upių faktus ir įdomybes, tikras upių istorijas. Anot jos, tokias knygas reikia kurti atsakingai, nes jei padarai klaidą, suklaidini žmones. Anglų kalbą studijavusi M. Vaicenavičienė knygą sukūrė pirmiausia angliškai, tačiau švedų leidykla pirmoji ją išleido, švediškai.

„Tuo metu gyvenau Švedijoje. O paskui ganėtinai greitai knygą pastebėjo kiti leidėjai įvairiose mugėse, ji dalyvavo keliose liustracijos parodose, laimėjo keletą apdovanojimų, – pasakoja autorė. – Leidėjai iš 12 ar 13 skirtingų šalių nusipirko leidybos teises. Turėtų apsirodyti rudenį anglų, taip pat – somalių kalba.“

Monika sako, jai daugiausia laiko, kuriant knygą, užima pasiruošimas, medžiagos rinkimas, jos struktūravimas. Kurdama šią knygą ji susigalvojo sistemą. Sako, kadangi knyga apie tikrus upių faktus ir įdomybes, informaciją rinko labai atsakingai, skaitė daug literatūros, sau reikalingus faktus, piešinius fiksavo kortelėse.

M. Vaicenavičienė, rinkdama upių istorijas, bandė informaciją kaupti kompiuteryje, bet tai buvo nepatogu, tad pradėjo paišyti mažus paveiksliukus, ant kurių žymėjosi vaizdus, asociacijas, faktus apie upes, prisikūrė kortelių. „Tada galėjau lengviau dirbti – matyti, kas kartu dera, kokios istorijos gali būti papasakotos kartu, kaip jos jungiamos“, – kalbėjo pašnekovė. Autorė išskyrė kategorijas: upė-kelionė, namai, upė –mįslė ar paslaptis. Autorei aplinkiniai sako, kad tai yra įprastas metodas, bet ji teigia pati sugalvojusi ir džiaugiasi šį būdą atradusi.

Monika šią knygą įvardija kaip pasakojamosios dokumentikos knygą. Kad pasakojimas būtų artimas skaitytojui, ji sukūrė dvi veikėjas, kurių pokalbiuose susijungia folkloras, mitologija, ekologinės problemos ar kasdienės temos.

„Upė yra paslaptis“ atvarte matome skirtingų kultūrų upių mitologines būtybes: savo pavidalus keičiantys, Jangdzėje nykstantys delfinai, vandens drakonas, vandeniai, undinės. Atvarte „Upė – atgaiva“ pasakojama, kaip upės atgaivina žemę ir mūsų mintis, pavyzdžiui, krikštas Jordano upėje. Knygoje – ir posakio „į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi“ vizualizacija. Ranka nupieštas iliustracijas M. Vaicenavičienė skanuoja ir vėliau tobulina kompiuteriu.

„Man buvo svarbu tikras istorijas sujungti su pasakojimu, kuris būtų artimas žmonėms, atpažįstamas, taip atsirado dvi veikėjos. Man norėjosi sukurti tokią knygą, kuri apimtų daug istorijų ir jas jungtų“, – teigė autorė. Ji pasakoja norėjusi parodyti platų reikšmių ir kontekstų lauką, kuriame: upių istorijos ir mitologija, folkloras, mūsų kasdieninė aplinka, poreikiai, ekologinės problemos.

Plačiau – reportaže:

Už geriausią ne grožinę knygą vaikams Monika Vaicenavičienė paskelbta Anderseno premijos laureate