Kultūra

2020.06.20 16:58

Eglė Baliutavičiūtė. Knygos apie smurtą istorijoje: prieš vieną – nukelti kepurę, kita – nuo realybės nutolęs kičas

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.06.20 16:58

Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristatė dvi knygas. „Pakankamai paprasta, kad galėtų būti suprasta pradinukų, pakankamai gili ir išmoninga, kad literatūrinį malonumą suteiktų ir suaugusiajam“, – apie vieną iš jų sakė apžvalgininkė. O kita knyga, tapusi bestseleriu, nepaliko teigiamo įspūdžio: „Tokiuose romanuose svarbi ne moralinė atsakomybė prieš tuos, kurių istorija, patirtimis pasinaudoji, kurių istoriją iškraipai ir nubanalini.“

Joy Cowley „Antis patrankoje“ (Iliustravo Robyn Belton, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. Odilė, 2020.)


Nedaug kūrinių vaikams turime atkeliavusių iš Naujosios Zelandijos, tačiau tai, ką turime – aukščiausios klasės. Be abejonės, kalbu apie rašytojos Joy Cowley (g. 1936) kūrinius – du trumpųjų pasakų rinkinius „Gyvatė ir driežas“. O dabar labai džiaugiuosi pristatydama trečios šios autorės knygos vertimą į lietuvių kalbą – antikarinę paveikslėlių knygą „Antis patrankoje“.

Pirmą kartą į mano rankas ši knyga pakliuvo prieš trejetą metų vienoje tarptautinėje vaikų literatūros konferencijoje. Autorė buvo viena iš šešių rašytojų, nominuotų reikšmingiausiam vaikų literatūros apdovanojimui – H. Ch. Anderseno medaliui, dar vadinamam mažuoju Nobeliu. Radusi laisvą minutę vis bėgdavau susipažinti su nominantų kūryba, o nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, rodžiau visiems, o knygos vertėju tapusiam Viltarui Alksnėnui kuždėjau, kad ją tiesiog būtina išversti. Pabandysiu paaiškinti kodėl.

„Antis patrankoje“ pirmą kartą išleista buvo 1969 m. Tuo metu tai buvo dar trisdešimtmetės rašytojos atsakas į tai, kas vyksta pasaulyje – Vietnamo karą, nukreiptas į tuos, kurie kurs ateitį – vaikus.

Knygoje pasakojama apie Generolą, kuris ruošiasi pulti vieną miestą. Kodėl? Nes jo toks darbas – kariauti. Tik viena bėdelė... vienintelėje turimoje patrankoje antis susikrovė lizdą ir jau peri. Paradoksalu – moralinių dilemų dėl miesto puolimo Generolui nekyla, o štai anties iššauti iš patrankos nesiryžta, tad sutaria su miesto Ministru Pirmininku, kad karas, kol išsiris ančiukai, bus atidėtas. Deja, laikinos taikos metas kelia problemų, Generolas nebeišgali mokėti savo kareiviams, tad vėl su Ministru Pirmininku sukerta rankomis, kad juos kuriam laikui priešininkų pusė nusamdys perdažyti miestą. Galiausiai išsiritus ančiukams, rodos, karas pagaliau galėtų prasidėti, bet ir vėl bėda bėdelė… kareiviams pasidaro pernelyg gaila niokoti tik ką pačių rankomis išgražintą miestą. Nebelieka nieko kitko, kaip tik paskelbti taiką.

Tai humoristinė istorija su absurdo literatūros elementais, o pagrindinis veikėjas Generolas – itin karikatūriškas personažas. Apskritai kūrinio karikatūriškumą itin išryškina senąją animaciją primenančios Robyn Belton iliustracijos. Knygos žinutė šviesi ir tokia pat aktuali, kokia buvo prieš penkiasdešimt metų – kiek beprasmybės yra kare ir kad tik taika atneša klestėjimą, gerovę ir laimę.

„Antis patrankoje“ pakankamai paprasta, kad galėtų būti suprasta pradinukų, pakankamai gili ir išmoninga, kad literatūrinį malonumą suteiktų ir suaugusiajam. Tokios knygos nerekomenduojamos, prieš jas nukeliamos kepurės.

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“ (Iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė. Sofoklis, 2020.)

Airių rašytojo John Boyne (g. 1971) kūrinys holokausto tema „Berniukas dryžuota pižama“ vos pasirodęs tapo bestseleriu, jį atrado tiek paaugliai, tiek suaugusieji, o po poros metų nuo knygos pasirodymo 2006 m. pastatytas ir filmas. Dabar, po dešimtmečio, pasirodė šio kūrinio, versto Vidos Bėkštienės, antrasis leidimas lietuvių kalba. Pirmasis buvo kritikuotas dėl vertimo ir korektūros klaidų, laimei, naujasis buvo bent iš dalies sutvarkytas. Tad nerkime į knygą.

Knygoje pasakojama apie aukšto nacių karininko devynmečio sūnaus patirtis, kai tėvas buvo išsiųstas vadovauti koncentracijos stovyklai Lenkijoje. Berlyne gyvenusiam Brunui naujoje vietoje nyku ir trūksta draugų. Jo gyvenimą praskaidrina tik po daugybės vienatvės dienų įvykusi pažintis su kitoje tvoros pusėje gyvenančiu bendraamžiu žydų berniuku Šmueliu. Ši draugystė tampa lemtinga karininko sūnui, taip ir nesugebėjusiam suvokti, koks blogis vyksta tiesiai prieš jo akis.

Apysaka sulaukė daugybės kritikos dėl istorinių faktų iškraipymo, istorinės tiesos nesilaikymo, pavyzdžiui, kad vaikai galėjo bendrauti ir net pralįsti pro koncentracijos stovyklos tvorą. Be to, pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip itin naivus vaikas, augantis tuo metu tiesiog neįmanomame informacijos vakuume – jis ne tik nepriklauso Hitlerjungendui, bet ir apskritai nežino, kas yra fiureris, negirdėjęs net propagandos, kokie kenksmingi esą žydai ir kad vokiečiai turi jų nekęsti. Tiesa, mažai kas pastebėjo, jog tai ne tik faktų iškraipymas, bet ir toks primityvus charakteris yra paprasčiausias įžeidimas vaiko intelektui, nors bandyta interpretuoti, kad šis veikėjas atspindi vokiečių tautos naivumą, nenorą suprasti, ką jie darė žydams.

Jei nori parašyti populiarią knygą – rinkis kokią nors itin populiarią temą. Holokaustas? Kodėl gi ne? Prieš keletą mėnesių kultūros žurnalas „Literatūra ir menas“ spausdino puikų lenkų literatūros kritikės Justynos Sobolewskos straipsnį „Kičinis holokausto apdaras“, kuriame teigiama, kad rinkos susidomėjimas pasakojimais apie Aušvicą nuvedė vulgarizacijos link: galiausiai naikinimo stovyklos tapo patogia ir madinga pigių romaniūkščių scenerija [1].

Tokiuose romanuose svarbi ne moralinė atsakomybė prieš tuos, kurių istorija, patirtimis pasinaudoji, kurių istoriją iškraipai ir nubanalini. Nereikia netgi gero stiliaus, svarbu, kad situacija būtų jautri, virpintų, sukrėstų. O kas gi labiau sukrečia, jei ne naivaus vaiko susidūrimas su blogiu, tyra vaiko siela, negebanti suvokti, kad žmogus gali pavergti, kankinti, žudyti kitą žmogų, tyra siela, kuri tampa žiaurių ir negailestingų aplinkybių auka, net nesvarbu, kad aplink holokausto aukų šimtai tūkstančių. Taigi savo užduotį knyga išpildo su kaupu – sukrečia, liūdina, gal kam nors ir ašarą išspaudžia, bet šios istorijos kaina gali būti labai didelė. Ir ją sumokės skaitytojai, jei tik įtikės, kad ji turi ką nors bendra su tikruoju holokaustu ir Aušvicu.

[1] Justyna Sobolewska. Kičinis holokausto apdaras. Vilnius: Literatūra ir menas, 2020 m. kovo 20 d., nr. 3700. Prieiga per internetą: čia.

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: