Kultūra

2020.06.21 17:43

Kazys Saja. Raitas ant ožio: vaikystės prisiminimai, II dalis

Kazys Saja, Žurnalas „Metai“2020.06.21 17:43

Joks Remarkas tikriausiai nežinojo, kad verdančioj fronto makalynėj staiga gali stoti tokia spengianti tyla. Vokiečių aplinkui jau nė gyvos dvasios, o rusai į mūsų kaimus dar „neatjobsėjo“. Vieškelis iš Telšių į Plungę tuščias. Po šiurpaus sprogimo Lieplaukės geležinkelio stotyje vežimais į Vakarus sprunkantys žmonės pasuko atgal.

Kai mes, slėpęsi nuo tankų ir patrankų, lyg musę kandę išropojom iš rūsių, išgirdome žinią: paskutinis vokiečių traukinys su dviem garvežiais, traukiančiais bėgius ardantį plūgą, nusirito nuo pylimo į durpyną. Iš trijų vagonų su kareiviais ir minomis tiltams sprogdinti beliko vieni tekiniai. Subyrėjo mūrinė geležinkelio stotis ir gražiausia Lieplaukės miestelio gatvė.

Daugiau išmanantys žmonės pasakojo, kad iš Telšių pusės prasiveržęs rusų tankas taikliai apšaudė tą paskutinį vokiečių traukinį. Tik niekas negalėjo pasakyti, ko jis čia laukė. Kai lieplaukiškiai po kelių dienų sukinkę arklius atkėlė stoties griuvėsius, užverstam sandėly rado keliasdešimt ant dėžių susėdusių kareivių. Greičiausiai jie kažko laukė, užkandžiavo. Visi jau buvo negyvi. Apsukrūs lieplaukiškiai pirmiausia surinko jų ginklus, laikrodžius, nuvalkstė milines ir numaustė batus. Paskui karo komendantas suvarė žmones, kad viską sutvarkytų. Miške iškasė duobę, palaidojo lavonus, o traktoriais išlygino griuvėsius.

Tiems rusų komendantams buvo pranešta, kad mūsų apylinkėse šlaistosi sprunkantys fašistai arba vokiečių diversantai, kurstantys vietinius gyventojus priešintis. Buvo paskirtos kelios enkavėdistų (su raudonais antpečiais) brigados, kurios turėjo šukuoti „išvaduotus“ Žemaitijos kaimus.

Tą dieną mes jau ruošėmės kasti savo bulves, bet pamatėm per lauką kažkur žygiuojančius ir besidairančius kareivius. Nusprendėm niekur iš namų nejudėti. Net mūsų Raudei dėdė ant nugaros užmetė ratų drobulę, o ant priekinės kanopos, nukabinęs nuo tvoros, užrišo sūrmaišį. Kareiviams pasakys, kad arklelis serga.

Rainiai nuo pat ryto išsivaikščiojo kas sau. Kapucinas Juozas nuėjo pas Vaičių. Tikriausiai panoro sužinoti, kokį ateities vaizdą po nakties bus patėškusi Marmūzė. Ida su Zenonu žadėjo takais, o ne vieškeliu pasiekti Lieplaukę. Gal miestelio pašte bus galima kam nors paskambinti ir sužinoti, kas darosi Telšiuose.

Benediktas ruošėsi išmėžti tvartus, kol gyvuliai dar ganosi pakrūmėse. Jono žmona Halina vėl pradėjo skųstis širdimi. Jonas, išviręs jai arbatos, ramino – čia tikriausiai prieš lietų, o Halina paprieštaravo:

– Arba prieš nelaimę.

– Aš tau dar įlašinsiu valerijonų.

Roza, pagauta puikios nuotaikos, pati viena išmazgojo grindis. Gal jau paskutinį kartą čia, Rainių namuose. Basnirčia įsispyrusi į klumpes ir pasikaišiusi kaimišką sijoną netrukus išėjo į kiemą išpilti paplavų ir padžiauti skuduro. Ir čia išvydo kareivį su atkištu šautuvu.

– Kto ty takaja? – jis paklausė Rozos.

Toji pasisakė pavardę, vardą... Kareivis atsidėkojo komplimentu: „Krasivaja blet...“ Jis numetė šautuvą ir užplėšė jai sijoną dar aukščiau. Mėgino parsigriauti klykiančią Rozą čia pat, po obelimi. Iš tvarto su mėšlinom šakėm išpuolė Benediktas. Rusiškai keiktis žemaičiai mokėjo dar iš caro laikų:

– Neruš! Von kėbėnėmat!

Kareivis, rodos, nė kiek nenusigandęs, paleido Rozą, čiupo savo šautuvą – trach, paleido šūvį Benediktui į krūtinę, ir nuėjo sau. Benediktas susmuko. Kulka jam pervėrė krūtinę ir įsmigo į už jo nugaros stovėjusią Rozą.

Į kiemą išbėgo Jonas ir jo žmona, ji vis kartojo: „Aš nujaučiau, nujaučiau...“ Atėjo Vaičiaus duktė Elena. Pati netekusi būsimojo vyro, ji sugebėjo išimti iš Rozos peties „išvaduotojo“ kulką. Pasiliko prisiminimui...

Iš Lieplaukės grįžę Ida ir Zenis sakė nieko nesužinoję. Pačtoriaus Narmonto telefonas vis dar išjungtas. Tik grįžtant girdėję šūvį, skirtą Benediktui.

Turbūt tas pats prievartautojas susirado kitą moterį, senutę, kasančią bulves. Vėliau žmonės, šaukdami jai į ausį, klausinėjo:

– Tai ką jutai? Visą amžių vyro neturėjus...

– Nu, ką... Kaip ir šikti norėjosi, kaip ir Lietuvos gaila...

Mūsų Babūnė pareiškė paskutinį kartą padėsianti mums nukasti bulves. Nesinori vienai sėdėti namuose. Bet suklupus vagoje vis žvilgčiojo į krūmus, ar neatrėplina koks kluika kareivis, senų bobų geidaujantis.

Prieš Kalėdas mes vis dar neturėjome lempos stiklo. Babūnei pasimirus išsivertėme su buroklempe. Ciocelė prie Adomo mamos karsto uždegė dvi skrynioj saugotas vaško žvakes.

Melo marmalynė

Prieš Benedikto laidotuves iš Telšių į Drukčių kaimą atlėkė amerikoniškas džipas su trimis viršininkais. Tarp jų – lietuviškai kalbantis Maleris ar Makleris, grįžęs su rusais ir čia daug kam vadovaujantis.

Rozai ir Idai jis sakėsi pažinojęs jų sušaudytus tėvus. Dabar svarbiausia neskleisti gandų, kad žydaičių globėją nušovė sovietų kareivis. Per laidotuves partijos ir tarybinės vyriausybės vardu Benediktui buvo padėkota, o žmonėms paaiškinta, jog Rainį nušovė vokiečių desantininkas, kuris anksčiau ar vėliau sulauks savo atpildo.

Tasai Makleris liepė Kacaitėms apsirengti ir vykti kartu į Telšius, kur jas apklaus ir deramai pasirūpins. Kažkuris iš Rainių dar žiojosi klausti, bet pareigūnas griežtai nutildė:

– Viskas! Vsio. Pasakiau, ką jums reikia žinoti. Daugiau jokių gandų neskleiskit. Jeigu reiks, mes jus surasim, išsiaiškinsim.

Mūsų laukė ilgas ir šlapias ruduo. Tartum šungrybių staiga pridygo įvairiausių „načalnykų“ – partorgų, komsorgų, proforgų... Partizanų, vadinamų banditais, ir liaudies gynėjų, kitaip sakant, stribų.

Dėdė Adomas vis dar skaptavo klumpes, o Vaičius surado būdą, kaip gydyti niežus, kuriais jaunesnius žmones užkrėtė rusų kareiviai. Pakelės griovyje jis rado kelis patrankų sviedinius. Atsukęs sprogdiklius, iškrapštė iš sviedinių kietą ir gelsvą kaip sūris trotilą. Kažkas Vaičiui buvo sakęs, kad tas „sūris“ gaminamas iš taigos medžių sakų ir sieros. Žmonės jam atnešdavo nesūdyto sviesto arba kiaulės taukų, ir jis, įmaišęs trotilo, paruošdavo tepalo niežams.

Elena, netekusi sužadėtinio (bažnyčioje jau net užsakus buvo paskelbę), pagaliau įsidarbino Telšiuose, „Masčio“ trikotažo fabrike. Jo audžiami ir siuvami drabužiai buvo labai paklausūs, o fabriko moterys juos vogdavo, kad aprengtų savus ir svetimus. Jonas Rainys, įsidarbinęs Plungės gaisrinėj, vien iš algos nebeišlaikė savo sergančios žmonos. Įsisuko pardavinėti Elenos nukniauktą „Masčio“ trikotažą. Buvo sekamas, įkliuvo. Patekęs į bėdą, ėmė klausinėti, kurgi tos Kacaitės, kurias jo brolis išgelbėjo.

Gink Dieve, nereikėjo jam prasitarti, kaip žuvo brolis Benediktas. Ne už trikotažą, o už tas kalbas iš ligoninės grįžusi žmona rado savo vyrą pakartą. Visi buvo prigrasinti sakyti, jog pats sau nutraukė gyvybę. Net barzdotasis kapucinas Juozapas, maktelėjęs drumstos naminės sąžinei nuraminti, jį girdintiems postringaudavo:

– Mirė Jonelis – mat baraban!.. Žmonės meluoja – save vaduoja. Teisybės ant duonos neužtepsi.

Aš pats taip ir nespėjau Zenonui kelių knygų sugrąžinti. Jam teko mokytojų kursus iškeisti į vairuotojų pamokas. Važiuoji, vairuoji, ir beveik nemeluoji...

Alsėdžių klebonas Taškūnas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų, niekuo nebegalėjo padėti Rainiui kapucinui. Kaip ir vaistininkas Adomėnas – mano sergančiai Ciocelei. Pro stiklines duris kartais matydavau, kaip jis su savo globojama žydaite virina kažkokias žoleles.

Turtingesnius ūkininkus, buožėm vadinamus, be jokio teismo vežė „pas baltąsias meškas“, o mažažemiai, tokie kaip mes, turėdavom atpilti valstybei vis didesnes prievoles: grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnos. Net žvyro keliams taisyti.

Negana to, į frontą keliaujantys kareiviai, arba į mūsų kraštą grįžę pailsėti, kur tik įmanydami vogdavo gyvulius. Mudu su dėde Adomu pasikeisdami naktimis gulėdavom patvartėje pastatytuose ratuose. Pasiimdavom kirvį, o ant iškeltos ienos pakabindavom kad ir surūdijusį, bet vis dar skambantį noragą. Kaimynams prisišaukti ir vagims pagąsdinti.

Man sekėsi. Kol sargavau, į tvartą niekas nesibrovė. O vieną naktį ratuose įmigęs dėdė nė nepajuto, kaip įsibrovėliai durtuvais užbadė ir išsivežė dvi ėringas mūsų aveles.

Ak, mūsų dar laukė kolchozai (kolektyviniai ūkiai), tokie kaip „Komunizmo aušra“, „Stalino keliu“ ar „Pergalė“... Girdėjom, kad ten fermose laikomos vadelėmis parištos karvės, o pritrūkę pašaro arkliai grįžta per snieguotus laukus pas buvusius savo šeimininkus ir sustoję prie vartų – nepatikėsite – verkia... Abu. Vienoj vartų pusėj arklys, kitoj – šeimininkas.

Trys Adomo kryželiai

Kolektyvinis ūkis „Pirmyn“ valdžios popieriuose jau egzistavo, bet keli jam prirašyti mažažemiai ir valstiečiai vidutiniokai, atlikę visas prievoles, su miškiniais ryšių lyg ir nepalaikantys, vis dar spyrėsi, nežengė pirmyn. Jų tarpe buvo dėdė Adomas, Juozapas Vaičius, Jurgis Stembras ir dar du, o gal trys.

Dėl tų užsispyrėlių ir atvažiavo iš Plungės vyriausias kagėbistas Makleris, stribais ir medaliais aplipęs. Suvarė žmones į mokyklos klasę, barkšt ant stalo naganą, kad visi jo bijotų ir kad žengtų pirmyn, o ne atgal...

Po ilgų plepalų su visokiais melais ir grasinimais Makleris išvardijo penkias pavardes tų, su kuriais turės atskirai pasišnekėti. Saugumiečiai mat šiandien nugirdo kažkurį balsu prasitarusį – driežu geguže versis, bet į kolchozą nesirašys. Taip galėjo pasakyti ir Adomas, ir Vaičius, ir dar kuris nors.

– Tai dar ne viskas, ką apie jus žinom, – gąsdino Makleris. – Kodėl prieš karą iš buožių ir dvarponių žemės neprisidūrėt? Smetonos, Hitlerio bijojot? O dabar ko bijot? Aš tuoj paklausiu, ką apie tokius kaip jūs galvoja mūsų Centro komitetas. Ir ką man daryti su tokiais...

Stribai atkišo Makleriui žalią karišką lauko telefoną. Makleris priglaudė prie ausies ragelį, kita ranka pasuko rankenėlę ir rusiškai prašneko:

– Alo! Maskva? Čia kalba valstybės saugumo pirmininkas iš sovietų Lietuvos. Aš čia turiu rimtą problemą. Sujunkite mane su Kremlium. Jeigu galima, su pačiu Josifu Visarionovičium...

Toliau:

– Čia draugas Stalinas? Aš priverstas kreiptis į jus kaip atsakingas šio rajono darbuotojas, vykdantis partijos nutarimus. Kaip čia man įtikinti kai kuriuos piliečius, kad socializmas geriau negu fašizmas, ir kad praėję laikai jau nebegrįš? Čia viso labo penki, o šeštas neatėjo... Sušaudyti? Draugas mūsų vade... O gal duokime jiems kelias minutes, kad apsigalvotų... Penkias? Spasibo, tovarišč Stalin.

Matyt, gerai vaidino Makleris, nes žmonės juo patikėjo. Susižvalgė, atsiduso, skėstelėjo rankom ir paklausė, kur jiems pasirašyti. Vienas dar sumurmėjo, kad jam reikėtų prieš tai nusilengvinti. Bet stribai užtvėrė duris.

– Rašykis! Varyk į kelnes, jei kitaip negali.

Vienas persižegnojo, kitas nusispjovė, ir pasirašė. Adomas buvo neraštingas. Nurijo seilę ir nurodytoj vietoj drebančia ranka nubrėžė tris kreivus kryželius.

Stribai užėjo ir pas Juozapą Rainį, aiškino jam, kad kolchozas panašus į vienuolyną, bet Juozapas buvo girtas, o gal tik mokėjo tokiu apsimesti. Jis dar anksčiau mums visiems kartojo:

– Ne, iš ubago lazdos jūs neatimsit.

– Tai kad tu, Juozai, su lazda nevaikštai, – primindavo kas nors.

– Man barzda kaip lazda. Bet ne jums tai suprasti.

– Ne mums, – pritardavo kaimynai.

– O tau, Adomai, teks atsižadėti arklio. Kaip tu į turgų klumpes benuveši? – kartą pas mus užėjęs paklausė Vaičius.

– Verčiau išgerkim, – užuot atsakęs, paragino Adomas.

– Sako, kad Rusijoj sukolektyvintos net žmonos, – gąsdino Vaičius mano Ciocelę. – Gal ir tau įpilti?

– O ką pranašauja tavo karvė? – klausė Petronėlė, vis dar tikinti įvairiausiom pranašystėm.

– Mano karvė, nežinau kieno suagituota, rytą vakarą kepa didelę Stalino saulę. Tik vis raudonesnę.

Dėdė Adomas vis dažniau pareidavo išgėręs. Mes jo neklausinėjom, o jis mums ir nepasakodavo, pas ką buvo užėjęs ir kokias kalbas varinėjo. Vieną rytą jis be mano pagalbos išvilko darbinius ratus iš daržinės, pakinkė Raudę, pabučiavo Ciocelę į skruostą ir kažkur išvažiavo. Aš jos neklausiau, kur dėdė išsiruošė. Mačiau, kad apsiverkusi ieško spintelėj vaistų.

Vakare dėdė grįžo jau su kitu arkliu, panašiu į tą, kuriuo važinėjo Pranas Genys. Tą patį vakarą Adomas, gerokai išgėręs, bet taip ir nepralinksmėjęs, pranešė Raudę perleidęs čigonams, o už ją gavęs šią seną, nekaustytą, panašaus plauko kumelę ir šiek tiek pinigų. Dalį jau pragėręs, o už likusius červoncus galbūt pirksiąs jauną avelę, vietoje tų dviejų pavogtų. Norvaišai raminosi tuo, kad nebematys į kolchozo fermas atiduotos Raudės. O man atrodė, kad ir ten, pas čigonus, jos laukia ne pyragai... Botagas, dulkėta pakelių žolė ir žiema vasara be pastogės.

Ir be manęs, Raudike, be manęs...

Vaičius džiaugėsi, kad jam liko karvė, kuria galės susiarti daržą, galės dar ir paršelį nusipenėti. Bet kažkas paskundė, kad jo Marmūzė kepa ypatingus tortus, kurie nieko gero nežada kolchozui „Pirmyn“ ir teršia tarybinę tikrovę. Todėl Vaičiaus karvė buvo konfiskuota mėsai, o į jos vietą kolūkio ferma skyrė geros veislės telyčią su vienu ragu ir kol kas be tešmens.

Vaičius juokavo iš tokios „žaliavos“ išauginsiąs stebuklą, kuris šlapinsis geriausia namine ir užkandai ponams „načalnykams“ pateiks raudonų ikrų.

Pupžydis

Dar jums nepapasakojau apie Stembrus. Ne tik mūsų parapijoj, bet ir visame Alsėdžių valsčiuje nebūtum radęs kitos tokios šimtametės sodybos su šiaudiniais stogais, su piliarožėm, užskleidusiom langus, su glotniu prieangio akmeniu ir kreivom obelim, pilnom inkilų. Mūsų laikus čia priminė nebent šulinio svirtis su pakabintais rusiško tanko vikšrais. Stembrų troboj – ilgas, nuo šveitimo vietomis išdilęs stalas, suolai visai šeimynai ir dar kokiam užklydusiam svečiui. Kampe prie sienos su šventųjų paveikslais tvarkingai guli kelios knygos. Jos iš Alsėdžių bibliotekos. Keičiamos kas porą mėnesių. Todėl ir man pakanka laiko, kad suspėčiau kurią pasiskolinęs perskaityti.

Stembrai turi du sūnus ir dvi dukteris, kurioms jau metas ištekėti. Tik tų jaunų vyrų labai trūksta. Vienus išvežė, kiti pabėgo, treti stribauja ar partizanauja.

Aš draugauju su Anciu, vyresniuoju sūnum. Dar paūgėję ir mes turbūt išeisime į mišką. Ancis jau turi rusišką naganą, bet jo volelyje tik trys ar keturi šoviniai. Ir tie jau turbūt atidrėkę. Kartą Ancis pamėgino pykštelti, bet patronas neiššovė. Vėl nusitaikė į kareivišką kepurę, kurią pakabinom ant medžio šakos, bet naganas ir tąkart neiššovė. Trečiąjį kartą Anciaus ranka, nusilpusi nuo nagano svorio, nejučia nusviro, ir pykšt – pataikė į lesinėjančią vištą.

Atbėgo Stembrienė ir klausia, kas čia dedasi. Ancis sako, jog tai aš vištą nupyliau. Žino, kad mama svetimam bus atlaidesnė.

– Ateikit abudu. Tėvui pasiaiškinsit.

Su Anciaus tėvu jau ne kartą buvau susitikęs ir kalbėjęsis apie knygas, apie gyvenimą ir apie tai, kas mūsų laukia. Girdėjau, kaip kartą Stembras saviškiams pasakė:

– Jėzui Kristui pasisekė, kad po visų kentėjimų Tėvas jį pasiėmė į dangų. Jeigu būtų šioj žemėj ilgiau pasilikęs – vieni ar kiti jį vėl būtų prikalę prie kryžiaus.

– O kaip čia yra, kad tave, Jurgi, vis palieka ramybėje, – stebėjosi kaimynai.

– Aš nė vieno nemokau, kaip gyventi. Žmonės šaiposi, kad mūsų senos trobos, maži langai, pro duris eidamas turi nulenkti galvą, kad kepurė nenukristų... O aš vartau kokią nors knygą, ieškau, ką jiems atsakyti...

– Knygų žiurkė – ne vienas tave taip vadina, – priminė Olė, vyresnioji Stembraitė.

– Ne žiurkė, o vargo pelė, – pataisė tėvas. – Žinot, ant kieno kapo šitaip užrašyta?

Mudu su Anciu žinojom. Šiaip ar taip, buvome baigę penkis skyrius.

– Taip, Simonas Daukantas. Sunkūs jo buvo laikai, kaip ir dabar. Ką girdim ir matom, dėkimės į galvą, o ne ant galvos. Arba, prasčiau sakant, ne ant šiknos, kaip tos panelės, norinčios būti labiau gražios negu išmintingos.

– Bet kaip toms vargo pelėms apsiginti nuo įvairiausių katinų? – prašneko ir pati Stembrienė. – Tegu juos šunys! Nors tiek reikėtų pasakyti.

– Sakykim, kai nieks negirdi, – pritarė Stembras. – Verčiau apsidairykim, kur tie šunų ar katinų šeimininkai ir kokiais būdais juos išdresiruoja.

Mudu su Ancium susitarėm, kad sekmadienį po pamaldų užeisim pas Stembrų giminaitį Gailių, gyvenantį už buvusios Lieplaukės stoties. Tas didysis sprogimas tiesiog nupūtė Gailiaus namų skiedrinį stogą. Liko spaliais užpiltos slepiamos knygos – įrišti „Šaltinio“, „Trimito“, „Kario“ komplektai.

Mus labiausiai domino paskutiniųjų Lietuvos laisvės metų „Karys“. Bet Gailius susirūpinęs paklausė:

– O ką pasakysit, jei kas nors atims ir klaus, iš kur gavot?

– Pameluosim, kad radom išmestą pro traukinio langą.

– Traukinio? Tai jūs eisite bėgiais?

Taip. Mes buvom iš anksto susitarę – eisime bėgiais, kur nei mašinų, nei vežimų su stribais. Ancis, seserų prašomas, dar turėjo parsinešti būgną, kurio prie armonikos reikėjo šokiams. Taigi mes ėjome bėgiais. Praleidome traukinį su kareiviais, pabūklais ir tankais. Būgnas tikriausiai jiems priminė Rusijoj laukiančias linksmybes.

„Karį“ nešiausi lyg šventą paveikslą priglaudęs prie krūtinės, o kitoje rankoje tarsi granatą laikiau būgno lazdelę. Pats būgnas buvo toks didelis, kad man būtų užstojęs kelią. Ancis augesnis, todėl nešė būgną. Pakeliui jam papasakojau, kas mane slegia – kažkoks nerimas, gailumas – pats nesuprantu kas.

Keista, kad Ancis nežinojo, kas yra pupžydis. Tai vasaros metas, kai daržuose žydi pupos, derlius laukuose dar nesubrendęs, o pernykščiai ištekliai beveik išsibaigę.

– Praėjusią savaitę pas mus užėjo trys elgetaujantys vaikai su terbomis. Vyriausia – gal trylikos metų, du broliukai mažesni. Pasisakė esą iš Baltarusijos. O ten namai sudeginti, žmonės badauja. Tėvų tie vaikai nebeturi, todėl ir prašo maisto.

Mano Ciocelė tada liūdnai palingavo galvą: ir pas mus ne pyragai... Pats pupžydis. Priemenėj iš paskutinio maišo išėmė keletą bulvių ir atkišo mergaitei. Maniau, kad rusaitė papurtys galvą, bet ji praskleidė savo terbą ir pasakė:

– I na tom spasibo (Ačiū ir už tai).

Aš jiems patariau apsilankyti sodybose toliau nuo vieškelių. Juk pas mus vos ne kasdien kas nors užeina, prašo, reikalauja. Vakar užklydo tokie vokietukai, likę be tėvų ir be namų. Iš Prūsijos, net nuo Karaliaučiaus. Parodžiau rusiukams kryptį į atokesnius kaimus. Jie ir išėjo pro atkeltus mūsų laidaro vartus. Prabėgo daugiau kaip savaitė, o man neramu, kad tik nebūtų jie kur miške paklydę. Net šiandien žmonių klausinėjau. Niekas jų nei matė, nei girdėjo.

– Reiktų visur nešiotis būgną, – pajuokavo Ancis ir porą kartų dunkstelėjo kumščiu į savąjį.

– Liaukis, – pasakiau, – dar kas nors atims.

Šitoj vietoj, tiesiant geležinkelį, buvo perkastas gana ilgas ir aukštas gūbrys. Kad pūgos per žiemą neužpustytų bėgių, skardžių kraštai apsodinti eglaitėmis. Anciui subūgnijus, iš jų staiga išlindo du vyrai su automatais. Vienas aukštas, nebejaunas, kitas mažesnis – atrodė lyg tėvas ir sūnus.

– Nesijaudink, – tyliai pratarė Ancis. – Čia Bedaukis – partizanų vadas.

– O tas antrasis, toks jaunas?

– Ne jaunas, o jauna... Sustokim, palaukim.

Supratau, kad Stembrai Bedaukį pažįsta, nes Ancis jį mato ne pirmą kartą.

– Ką tu čia neši? – paklausė vyriškai apsirengusi partizanė. – „Karys“... Oho! Šių metų ir aš dar neskaičiau.

– Gerai. Tegul bent jis už mus paskaito, – Bedaukis šyptelėjęs grąžino man „Kario“ komplektą ir Anciaus paklausė, kokia proga tas nešasi būgną.

Ancis paaiškino, kad jo seserys vakare ruošia šokius su dainom.

– Iš valdžios kas nors bus?

– Ne. Nebent kas nekviestas ateitų.

– O kaip ten Lieplaukėj žmonės? Dėl to, kas dėjosi Brizgiuose...

– Kai kurie pasipiktinę, – atsakė Ancis. – Sako – miškiniai galėjo Pajėdienę tiesiog nušauti, o jie išsivedė, pririšo prie medžio... Žmonės ją rado su laidu ant kaklo.

– Baisu, – ištarė Bedaukio palydovė.

– Todėl nuo jų ir pasitraukiau, – pasakė Bedaukis. – Pranešiu štabui... Juk galima ir kitaip žmogų nubausti... Skaitykite „Karį“. Manęs jūs nematėt...

Aš likau susižavėjęs Bedaukiu. Visai jis ne miškinis, o pagyvenęs, labai žmoniškas girininkas...

Kai pagaliau parsiradau namo, neprasitariau namiškiams nei apie Stembrą, nei apie Gailių, nei juolab apie Bedaukį. Dėdė ir Ciocelė laukė manęs su liūdnom naujienom. Iš pradžių leido ramiai pavalgyti, ir tik paskui pasakė, kad tris elgetaujančius rusiukus, kurie pas mus lankėsi, rado nušautus ir užkastus.

Kol kas neaišku – Ruibio ar Bartkaus miške. Saugumiečiai liepė Ruibiui ir Bartkui iškasti lavonus, tada abu suėmė ir nusivežė į Alsėdžius.

Vėliau paaiškėjo, kad elgetaujantiems vaikams Adelė Ruibytė pasiūlė sulipti į trešnes pasivaišinti uogomis. O kai tie vargdieniai sutūpė senuose sodo medžiuose, Adelė pranešė miškiniams, kurie netoliese slapstėsi... Prisidėjo ir toks girtuoklis Jonas Šarkauskis, prisiplakęs prie Bartkienės sesers. Nujausdamas, kad žmonės juo nepasitiki, „susiprato“ visus išduoti, o pats išsiteisinti.

Aš ir dabar girdžiu rusaitės padėką: „Ačiū ir už tai“, kaltinu save, kad jai laimingesnio kelio tąsyk nenurodžiau. Tarsi kažkas kitas už mane nusprendė.

Rudenį įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. O toliau – jei Dievas padės, kiaulės nesuės... Nešiu savo druską.

Po daugelio metų

Mano vaikystėj žmonės liūdnai atsidusę sakydavo: „Proteli, proteli, nors paviešėti pareik.“ Taip apsižioplinę priekaištaudavo kitiems ar patys sau. Daug metų krimtausi, gailėdamasis tų elgetaujančių rusiukų, kuriuos linkėdamas gero pastūmėjau į pražūtį. Neteisinu ir mūsų partizanų. Galbūt jie kerštavo priešui už tremiamus mūsų vaikus ir senelius. Bet kerštas prasta išeitis. Žiaurumo ir kvailumo neturėtume iš priešo mokytis.

Juk galėjau tada rusiukės paklausti:

– Kaip jūs čia visi trys atkeliavot? Net iš Baltarusijos...

Tada dar gerai nemokėjau rusų kalbos. Bet ir kam nors kitam galėjo kilti klausimų:

– Apėjot pusę Lietuvos, o jūsų terbos beveik tuščios. Kur apsistojot? Kur laikote surinktas atsargas? Kur jūs tas bulves išsivirsit ar išsikepsit?

Sutikti partizanai galėjo jų ir griežčiau paklausti:

– O kas jus čia atsiuntė? Kokia mašina išlaipino? Turbūt girdėjote apie Pavliką Morozovą, kuris bolševikams išdavė net savo tėvus?

Ir aš gudrus po daugelio metų. Atsimenu, kad tie berniukai buvo apkirpti ir visai neprastai apsirengę. Tada mus pasiekdavo gandai, kad elgetom ar invalidais apsimetę duoneliautojai yra čekistų užverbuoti šnipai. Adelė Ruibytė, įsileidusi į kiemą rusiukus ir pasiūliusi jiems pasiskinti trešnių, turbūt nė nepagalvojo, kad iš medžių vaikai gali pamatyti ateinančią ginkluotų partizanų vorą. O partizanai visai galėjo užduoti jiems tuos gudrius klausimus.

Pastaruoju metu atsiranda žmonių, kurie daužo Lietuvos partizanų vadams skirtas atminimo lentas, renka tikras ar tariamas žinias apie miškinių anaiptol ne herojiškus poelgius. Bet niekas neužsimena apie tų elgetavusių rusiukų žūtį Plungės rajone. Kai kas galbūt norėtų nutylėti metodus, kuriais okupantai naudojosi slopindami lietuvių pasipriešinimą.

2020

N. B. Šiuose prisiminimuose kai kurios pavardės pakeistos.

Dėl „šventos ramybės“...

Mėnraštis „Metai“, 2020 m. Nr. 3