Kultūra

2020.06.18 10:08

Jubiliejų švenčiantis aktorius Saulius Sipaitis: laimi tas, kuris yra drąsus scenoje

nuotraukos ir videoįrašai
Karina Metrikytė, LRT.lt2020.06.18 10:08

Šį vakarą į Valstybinio jaunimo teatro Didžiąją salę sugužės publika, išsiilgusi jautrių žmogiškų dramų, nuoširdaus emocijų išgyvenimo ir unikalios aktoriaus Sauliaus Sipaičio vaidybos.

Teatralai bus kviečiami įsiklausyti į vertybių ilgesį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje – aštuoniasdešimtmetį minintis aktorius S. Sipaitis šventiniame vakare skaitys žymaus lietuvių prozininko ir dramaturgo Romualdo Granausko apsakymą „Su peteliške ant lūpų“ apie išnykstantį kaimo gyvenimą, nueinančių žmonių atskirtį.

Energingas ir žvalus, kupinas idėjų bei svajonių aktorius kiekvieną rytą pasitinka troškimu užauginti savo anūką Sauliuką, kad jis eitų į Čiurlionio mokyklą, grotų smuiku, gautų muzikos pagrindus.

Prieš penkiasdešimt penkerius metus Benvolijaus personažu iš Williamo Shakespeare`o dramos „Romeo ir Džiuljeta“ (rež. A. Ragauskaitė, 1966 m.), kuri žymi Jaunimo teatro epochos pradžią, S. Sipaitis žengė į šią sceną ir iki šiol ištikimai jai tarnauja. Aktoriaus kūrybinėje biografijoje – dešimtys sukurtų vaidmenų Dalios Tamulevičiūtės, Vytauto Čibiro, Irenos Bučienės, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose, įkūnyti personažai kino juostose, radijo ir televizijos laidų įgarsinimai.

– Kas Jumyse išugdė meilę teatrui, scenai ir pagarbą sau, kaip kūrėjui?

– Aš visą vaikystę praleidau teatre. Dar būdamas mažas, mačiau pirmosios trupės gastroles, kartu su jais važiuodavau (jo tėvai – aktorius, režisierius Vladas Fedotas-Sipavičius (Sipaitis), mama – aktorė Jadvyga Ramanauskaitė, – red.) ir visa tai man nesąmoningai, intuityviai krovėsi. Aš suvokiau, kad aktorių gebėjimas scenoje kurti ir ne išsikrauti, o pasikrauti nuo kūrybos yra nuostabus jausmas. Aš juos prisimenu visus: Oną Rimaitę, Antaniną Vainiūnaitę, Petrą Kubertavičių.

Bet teatro etiką pirmiausia man išugdė tėvas ir mama. Aš žinojau, kad scena yra šventa vieta. Ir tais laikais aktorius su paltu ar su kuo per sceną nepereis. Jis apeis aplinkui. Paskui pamačiau tokių atvejų, kai scenoje kiti nusispjauna. Ypač užkulisiuose, prieš išeidami į sceną. Man tai nesuvokiama.

– Jūs esate vienas iš nedaugelio aktorių, kurie stovėjo Jaunimo teatro priešaušryje, kai režisierė Aurelija Ragauskaitė spektakliu „Romeo ir Džiuljeta“ paskelbė naujo teatro Lietuvoje pradžią. Kaip sugebėjote išsaugoti save šiame teatre?

– Nepaprastas noras ir šitos specialybės tikimas man. Tai yra mano darbas ir būdamas čia esu laimingas. Aš einu į darbą kaip į šventę. Kiti į darbą eina kaip į katorgą, o aš visur einu su džiaugsmu – ir į radijo įrašus, ir į įgarsinimus, ir į spektaklį – viskas man tinka. Tai padeda gyventi.

– Ar turite kokį savitą ritualą ar prietarą prieš eidamas į sceną? Jūsų teatrinėje biografijoje nėra kūrybinių pauzių.

– Nieko neturiu. Aktoriai, ypač jeigu eina iš vaidmens į vaidmenį, visą laiką dirba. Čia yra tas pats kaip muzikantui nuolat groti. Jeigu turi pauzių, tada atsiranda scenos baimė, ypač dėl teksto. Tada visą laiką būna stresas. Ir laimi tas, kuris yra drąsus scenoje. Aš esu, pasakyčiau, bailys. Galiu pasislėpti už charakterio, dar kažko ir tik tada pasijuntu laisvesnis, kai įsivaidinu. Kokybė ateina per kiekybę. Kažkada girdėjau Vlado Bagdono interviu. Man patiko, kaip jis pasakė, kad aktoriui reikia drąsos, atminties ir talento. Šitie žodžiai užpildo visą šitą erdvę.

– Kuris vaidintas spektaklis ar personažas Jums brangiausias ir iki šiol išlikęs atmintyje?

– Tennessee`o Williamso „Stiklinis žvėrynas“ (rež. G. Žilys, 1968 m., – red.). Tai buvo mudviejų su Česlovu Stoniu pjesė. Mes dviese vaidinome, gastroliavome. Aš važinėjau su sunkvežimiu, stačiau dekoracijas. Kartu su Česlovu miegojome lovelėse scenoje arba išvažiuodavome su sunkvežimiu į pievą. Čia buvo mūsų gyvenimas. Kasdien išeidavome į sceną ir niekada neatsibosdavo, nes tai buvo nuostabi pjesė. „Juk aš mėlyna rožė“, – sakydavo Nijolė Gelžinytė.

– Kokią įtaką Jums scenoje turėjo šalia esantys kolegos?

– Vaidindavome „Škac, mirtie, visados škac“. Antanas Šurna buvo mano draugas. Kartu iš Kauno atvažiavome ir jis mane įkalbėjo stoti į teatro studijas. Paskui jis pjesėje „Bėgimo takais“ mano tėvą vaidino. Man buvo tokia dvasinė atgaiva. Aš visus kolegas myliu. Mano charakteris yra toks, kad aš bet kokiame ginče stengiuosi būti kito žmogaus vietoje. Stengiuosi suprasti ir jį pateisinti. Daug kategoriškų moterų sako: „Sauliau, tu be charakterio! Ko tu nekovoji?“ Bet aš suprantu tą žmogų, net jeigu jis būna neteisus. Na, ir pats esu ne be nuodėmių.

– Jūs?! Kokios Jūsų nuodėmės?

– Na, vieną kartą parašiau dainą. Yra tokia melodija prancūzų. Ėjau į šitą grimo kambarį, prie durų stabtelėjau, sėdau ir parašiau.

Saulius Sipaitis – Daina apie meilę

– Kaip pasitinkate kiekvieną rytmetį, su kokiomis mintimis?

– Kuo toliau atitolinti mirties valandą. Ir užauginti savo anūką Sauliuką. Kad jis eitų į Čiurlionio mokyklą, grotų smuiku, gautų muzikos pagrindus. Paskui nesvarbu. Ir dar norėčiau turėti jėgų vedžioti jį į tą mokyklą.

Saulius Sipaitis apie svajonę
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt