Kultūra

2020.06.20 22:38

Kazys Saja. Raitas ant ožio: vaikystės prisiminimai, I dalis

Kazys Saja, Žurnalas „Metai“2020.06.20 22:38

Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“. O paskui jau – stalas ir dėdės Adomo lova kitame kampe.

Norvaišas daug rūkė, o mano Ciocelė Petronėlė, bronchito kamuojama, miegojo gerojoj troboj, kur buvo vėsesnis ir grynesnis oras.

Čia atsirado ir mano gultas, kai prieš karą likęs našlaitis tapau Norvaišų augintiniu. Babūnei, Adomo mamai, aš buvau kaip rakštis. Už kokias nuodėmes jos marti, Petrelė, negalėjo išperėti savo vaiko! Tokias mintis arba žodžius ji palydėdavo nusispjaudama į pelenų puodą, kurį laikydavo prie savęs, kai skusdavo bulves ar pašydavo vilnas palei krosnį.

Bet grįžkime prie ožio. Jo valdoms priklausė ir stora iškapota trinka, ant kurios Adomas iš žalio medžio išpjovos ištašydavo būsimąją klumpę. Kairį ir dešinį „medinašį“ reikdavo kyliais įtverti į ožį, prie kurio palinkęs Adomas, varvindamas prakaitą, per dieną išskaptuodavo net penkias poras klumpių!

Mokslas man sekėsi, bet aš nebuvau ponaitis. Parėjęs iš mokyklos, papietavęs, turėjau atlikti Vaičiulio užduotus namų darbus, o brėkštant man reikėdavo apsižygiuoti.

Anksčiau lietuviai žygiuodavo į karą, dar spėjau pamatyti, kaip žygiuoja šauliai arba apmokomi kareiviai, o čia žemaičiai apsižygiuodavo, vakarais pašerdami ir pagirdydami gyvulius, pakreikdami šiaudais, kad jie galėtų sausiau atsigulti.

Kartais smagu daryti ką nors gera. Mūsų Žalmargei reikdavo šieną sumaišyti su vasariniais šiaudais. Juos sukimšdavo tvarte ant aukšto, kad žiemą gyvuliams būtų šilčiau. Tekdavo palypėti kopėčiomis ir šiaudų glėbį nukelti karvei. Kumelei, mūsų Raudei, – daržinėj kibekliu papešdavau geresnio šieno, o girdydamas šaltu šulinio vandeniu išmokau pašvilpauti, padrąsinti Raudę. Kol ji gerdavo, pakasydavau jai karčius. Kartais prunkšdama ji tarsi sakydavo: tu dar pabūk, dar neskubėk, dar pabendraukim...

Gal todėl ji taip klusniai man pasiduodavo kinkoma, kur nors važiuodamas aš jai net žąslų į nasrus neįsprausdavau.

Žalmargę man vasarą teko vesti į Drukčių kaimą pas jautį. Pririšęs karvę prie vartų susiradau šeimininką, šiek tiek susigėdęs žemaičiuodamas jam pasakiau:

– Atvedeu karvi pri jautė.

– Vo tėvs negalėjė? – paklausė Šimkus, matyt, nežinodamas, kas aš toks.

Aš paaiškinau, kad esu klumpdirbio Norvaišo augintinis, bet Šimkiukai mokykloj paleido juoką, kad tada jų tėvui atsakiau:

– Galėjė ir tėvs, bet vis ne tep kap jautis...

Žalmargė žiemą turėjo atsivesti veršelį, bet kol kas dar nebuvo užtrūkus. Ciocelė vis primelždavo vakaro bulvienei arba konkolynei. O vėliau ji pasakys: „Už tėvynę srėbsma joudą konkolynę...“ Ciocelė sirgo žiemą atsinaujinančiu bronchitu, todėl daržinėj pešti šieną ar į jovalą maišyti dulkančius pelus pavesdavo man.

Tačiau sunkiausiai darbavosi dėdė Adomas. Kai gręždavo klumpes, į skiedras varvėdavo ne tiek epušės sula, kiek meistro prakaitas nuo kaktos. Ne juokas – penkios poros per dieną! Ypač dabar, vėlyvą rudenį, kai per purvynus nei basi, nei batuoti žmonės nebevaikšto. Visiems reikia klumpių.

Vakarop palubėj užsidegdavom žibalinę lempą, ir kiekvienas susirasdavom kokio nors darbo. Adomas prie ožio, Ciocelė verpdavo, megzdavo, Babūnė prie krosnies skusdavo bulves rytinei žemaitiškai košei, sukdavo rožinį minėdama mirusiuosius ir pakeiksnodama gyvuosius. Žibalo tais metais labai trūko, kai tik galėjom, stengėmės palubėj kabančios lempos neįžiebti. Prie krosnies užtekdavo ir taukinės buroklempės.

Perpjovęs didesnį raudonąjį buroką skutekliu išurbini duobelę, įpili kokį šaukštą avitaukių, įsmeigi vata apvyturiuotą degtuką – ir turi lempą. Gali jau atskirti, kur čia puodas, o kur tik besišildantis katinas...

Man skaitymui ir rašymui prie stalo buroklempės jau nebūtų užtekę. Tą vakarą turėjau pasiskaityti katekizmą, nes kitą dieną žadėjo iš Lieplaukės į mokyklą atvažiuoti klebonas. Klausinės apie septynias didžiąsias nuodėmes. Pirma – puikybė, antra – godumas, o trečia – jau neatsimenu. Rūstybė ar paleistuvavimas.

Nei klebono, nei poteriaudamas Dievo kol kas nepaklausiau, už kokias nuodėmes mano tėvelis ir mama taip anksti turėjo mirti. Tą lapkričio vakarą, kai Ciocelė ant stalo dėliojo šaukštus ir molinius dubenėlius konkolynei, Adomas, dar peiliu kaišdamas per dieną išskaptuotas klumpes, pasakė, kad tos mažesnės dvi poros – Benedikto Rainio augintinėms. Kas nors turėtų ateiti ir pasiimti.

– Žydelkaitės? Kacaitės? – nustebo Ciocelė. – Nebijos – per visą kaimą iki mūsų?

– Roza su Ida? – paklausiau. – Mokykloj visi žino, kad pas Benediktą slapstosi žydaitės.

– Mažiau šnekėkit, – patarė Adomas.

– Su žydais tau patariau nesusidėti, – Babūnė pritarė Adomui.

– Rainys man pasiūlė labai drūtą epušę už tas klumpes. Kai tik pasnigs, ir nukirsim. Su rogėm bus lengviau parvežti.

Pavalgėm, lauke lynojo. Manėm, kad taip vėlai jau niekas neateis. Bet į langą kažkas pasibeldė. Turbūt pamačiusi, kad namuose esame vieni, atėjo vyresnioji Kacaitė. Roza. Iki šiol žinojau tik jų vardus, bet nei Idos, nei Rozos dar nebuvau matęs. O jau graži, o jau mandagi... Ant kojų kažkokie seni, skirtingų porų kaliošai, o pati nei nusigandus, nei nusiminus. Kai Adomas prasitarė: „Galėjo ateiti ir pats Benediktas“, Roza nusijuokė, kad ir Rainiui šiandien perskilo klumpė, prašė dvylikos colių, jeigu meistras tokių didelių turi.

– Turiu, bet tris poras tau vienai parnešti...

– Velnias neraus – kaip sako Benediktas, – Roza parodė maišą, kurį buvo atsinešusi visoms klumpėms sukišti.

Aš ją tiesiog įsimylėjau! Žinojau, kad ji gerokai už mane vyresnė, bet juk tokia pat našlaitė, kaip aš. Mokykloje girdėjau kalbant, kad abidvi seserys labai panašios. Bet jeigu Idai reikia net per colį mažesnių klumpių, tai ji daug jaunesnė. Kaip tik man...

Kai Roza išėjo, susikišusi į maišą tris poras baltų tarsi paršeliai klumpių, Ciocelė atsiduso:

– Viešpatie, Viešpatie! Ką jos bloga padarė? Tėvai turėjo krautuvę. Už ką juos reikėjo šaudyti?

– Už tai, kad buvo žydai... Suėmę, nukryžiavę Kristų.

Tą pliurpalą Adomas išpūtė kartu su dūmais, sėdėdamas ant ožio ir rūkydamas naminio tabako suktinę. Dėdė pats yra prisipažinęs: „Kas ką pasako, aš tik užsirūkęs galiu atskirti, kur tiesa, kur melas.“

Čia net aš atsivertęs katekizmą pasakiau:

– Ir Panelė Švenčiausia buvo žydė. Gal tokia pat faina kaip ta Kacaitė.

Babūnė, prie krosnies ant suolelio skusdama bulves, vis pikčiau spjaudėsi. Po tokių mano žodžių čiupo bulvę ir paleido į mane, bet pataikė į palubėj kabojusią lempą. Sudužo stiklas, ir visi atsidūrėm patamsy.

Buvau skaitęs Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ apie baudžiavos laikus Lietuvoj. Tokios visą kambarį apšviečiančios lempos net dabar jokioj krautuvėj nebūtum radęs. Ir balanų iš bet kokio stuobrio nepriskaldysi. Reikia sausos, nešakotos, bet sakingos pušies.

Babūnė savo kaltę, žinoma, priskyrė pačiam Dievui, kuris mus nubaudė už mano palaidą liežuvį. Visi mūsų vakariniai apgraibom atliekami darbai tik didino tarpusavio nesantaiką. Baigėsi mano skaitymai, rašymai, Ciocelės verpimas, dėdės Adomo ryžtas – kasdien išskaptuoti po penkias poras klumpių. Valgant vakarienės putroj vis rasdavai svirplių. Mūsų troboj jų buvo devynios galybės. Patiko svirpliams nesibaigiančios sultingos skiedros prie ožio, krosnies plyšiai šiltoj molinėj sienoj...

Galiausiai Adomas nuėjo pas Vaičių, kuris iš medžio tekindavo visokius ratelius, grūstuvus, piestas kanapėms smulkinti ir klebetus virvėms. Parsinešė iš jo pušinę nuopjovą, tinkančią skaloms. Dabar man vakarais tekdavo apžergti ožio pasturgalį ir žibinti Adomui, skaptuojančiam į ožį įveržtas klumpes.

– Na, šviesk, šviesk!.. Apanglėjusią skalą nubrauk su kita. Arčiau prikišk, arčiau!

Arba:

– Ko čia rangais!.. Sėdėk kaip pašiktas ir žibink.

Švitinau kaip įmanydamas. Uždegdavau abi skalas iš karto. Kai šitaip besistengdamas apsvilinau Adomui antakius, jis nusprendė geriau išgaląsti savo grąžtus, visų dydžių skaptus ir „striūną“. Taip vadindavom jau išskaptuotų klumpių drožtuvą su rankena ir kabliu kitame gale. Jis būdavo įkabintas į ožį, o man tekdavo ant jo sėdėti ir nesirangyti.

Mano globėjas buvo susitaręs su Vaičium, kad tas leis pasinaudoti tekėlu, kuriuo ypač didžiavosi, neva juo galįs išgaląsti net „britvą“, senovišką skustuvą.

Ranka sukamas tas jo galąstuvas buvo vos ne rėčio didumo ir apačioj turėjo lovelį su vandeniu. Man reikėdavo kone pusdienį jį sukti, kol dėdė Adomas išmaningai galąsdavo savo įrankius.

Marmūzė

Vaičius, jo žmona ir duktė taip vadino savo žalą karvę. Kai rusų kareiviai, sprukdami nuo vokiečių, nujojo besiganantį Vaičiaus arklį, žmogus pasikinkė karvę. Be didelio vargo ir be botago suarė daržą, nuakėjo bulves, o Marmūzė vis dar buvo melžiama. Atėję galąsti tų medžio graužimo instrumentų, paklausėm, kodėl Vaičius savo karvę, iš pradžių vadinęs Mūze, pavertė Marmūze.

– O todėl, kad jos pilve kažkas vis marma. Ne visada, bet kartais ir žmona, ir duktė, visi mes jaučiam, tarsi ji šį tą norėtų pasakyti.

– Įdomu!.. Ir ką gyvulys mums gali pasakyti? – stebėjosi Adomas.

– Nebent per Kūčias... – pridūriau, šerdamas gyvulius nieko panašaus negirdėjęs.

– Ne, – aiškino Vaičius. – Po tokio marmėjimo atidžiau pažiūrėk, ką ji pakakojo. Kartais kepaišis labiau į rudumą, o dabar vis raudonesnis... Turbūt supratot, ką tai parodo.

– Politika... – stebėjosi Adomas. – Aš jos paklausčiau, kada baigsis karas. Ir kas jį laimės.

– Kaip tik to ir klausiau. Kai baigsit galąsti, eisim pažiūrėti.

Vaičiaus žmona buvo pribuvėja. Bobutė, kaip čia sakydavom. Tą dieną su dukra Elena buvo išėjusios į kitą kaimą. Daktarai žydai mieste sušaudyti arba išsislapstę, o vaikelio besilaukiančios mamos rimtesnės pagalbos iš niekur nesulauks. Buvom girdėję, kad Vaičius ne tik su žmona ar dukterim, bet ir su kunigais kartais nebesutaria. Nešvenčia nei savo Juozapinių, nei Jurginių ar Joninių. Jo šventieji – tik avelės, ožkos, karvės, arkliai... Dievui ir žmogui tarnaujantys gyvulėliai. Patys neskriaudžiantys jokio gyvo vabalo.

– O veizėk, višta, ir ta, ne tik slieką, žiogą, bet ir dievo karvytę sudoroja.

Vaičius buvo suvėręs rožinį iš avelės spirų ir norėjo, kad klebonas per Velykas pašventintų. Mums tas įdomus kaimynas taip pat paruošė dovaną. Kažkokiais būdais supjaustė degtinės butelį – gal tiks lempai.

Taip, iš bėdos tiko, tačiau dėdė Adomas visiems skundėsi, kad toji lempa ne tiek šviečia, kiek jį gundo išgerti.

Kai mudu su Adomu išgalandę savo įrankius ruošėmės išeiti, dėdė atsilygindamas pažadėjo Vaičiui išdrožti geras klumpes. O aš prisiminiau Marmūzę. Gal ji ką nors išpranašavo... Užsukom į tvartą, pakreiktą ne šiaudais, o rudosiomis durpėmis. Ieškom, kur čia tas kepaišis, ir ką jis mums parodys.

Vaičius galiausiai rado ant sutrupintų durpių nemažą karvės tortą.

– Šūds, ir dar apšikts... Tokie tatai popieriai, – pasakė savo išvadą, ir mes, padėkoję bei palinkėję jam laimingų keturiasdešimt ketvirtųjų metų, atsisveikinom.

Druska

Vokiečiams vis labiau nesisekė. Mums, nė su kuo nekariaujantiems, ėmė trūkti ne tik kasdienės duonos, bet ir druskos. O juk žmonės, paskerdę kiaulę, laikydavo mėsą sūryme. Jeigu kas juodai dienai lašinių paltį ar kumpį parūkydavo, jie turėdavo būti gerai pasūdyti. Net žmogaus kraujas, šlapimas, ašaros daugiau ar mažiau yra sūrūs.

Neturėdami kitos išeities, iš mėsos kubilų pilstėm į katilus drumstą, pernykštį druskos tirpalą, virinom, garinom. Druskelės, aišku, neatgaudavom, bet likdavo sūri pliurė, kurios net ant Velykų kiaušinio neužtepsi.

Baigiantis vasarai išgirdom, kad besitraukiantys vokiečiai Plungėje prie geležinkelio stoties iš sandėlio dalija druską už suneštą maistą: lašinius, sviestą, kiaušinius... Tačiau buvo neaišku – teisybė, ar kas nors pamelavo. Kad patys vokiečiai ką nors dalintų!.. Iki Plungės keturiolika kilometrų. Nusprendėm, kad Raudės nekinkysim – nerizikuosim. Gali grįžti, kaip sakė Adomas, be kiaušių, be druskos ir be vežimo.

Aš pasisiūliau keliauti pėsčias, basas, su savo kreželiu, kurį šiaip jau pasiimdavau grybaudamas.

Ciocelė iš visų lizdų prirankiojo keliolika kiaušinių, penkis paskolino kaimynė, aš dar pridėjau du kliunkius dedeklėms vištoms privilioti. Ciocelė į mano krepšį įklojo marškonį užvalktį, ant jo gražiai sudėjo dvidešimt nuvalytų kiaušinių, ir dar užklojo krienų lapais.

Plungę pažinojau mažiau negu Telšius, bet stotį suradau nesunkiai. Prie plačiai atlapotų sandėlio durų vingiavo ilga žmonių eilė. Visi su krepšiais. Barzdotas senis priešais mane tikriausiai kur nors Babrunge iškratė venterius, nes turėjo kelias dar gyvas žuvis. O kitas, jaunesnis, buvo prisigaudęs vėžių.

Prie sandėlio durų stovėjo du rudmarškiniai pareigūnai su svastikom ant rankovių, jie apžiūrėdavo suneštus produktus, perduodavo juos viduje esantiems tvarkytojams ir riktelėdavo, kam ir kiek įpilti druskos.

– Eine Schaufel! Zwo Schaufel!..

Iš savo eilės trumpam pasitraukęs pastebėjau, kad kiaušinių žmonės sunešė daugiausia. Jeigu tie rudmarškiniai suras mano kliunkius, gali pavaišinti bizūnais, kuriuos turėjo užsikišę už diržo. Bet sandėlyje išvydau krūvą druskos – pripilta kaip žvyro pakelėj. Prie tos krūvos net išprakaitavęs darbavosi vyras su plačiu kastuvu, tokiu, tarsi sniegui valyti.

Grįžau į savo vietą eilėje, kuri dar labiau pailgėjo. Atsirado kažkoks girtas ar „taip dirbtas“ kvaišelis. Jis spraudėsi į eilę be jokio krepšio, laikydamas rankose žaislą iš turgaus. Tik turguje tarp dviejų pagalėlių vartėsi juodas velniūkštis, o čia – bene pats Hitleris su juodais ūsiukais...

– Hitler kaput! Hitler kaput! – kartojo kvaišelis, galbūt norėdamas, kad jam duotų ką nors pavalgyti.

– Tu verčiau eik, sakyk tiems vokiečiams. Tegul pripila kepurę druskos, o už druską žmonės duos tau lašinių ir duonos.

Kvaišelis galiausiai patikėjo ir nuėjo. Netrukus pamačiau, kaip vienas hitlerininkas, lyg ir draugiškai prilaikydamas už peties, tą juokdarį nusivedė į parką. Išgirdome šūvį ir supratome, kas atsitiko. Žmonės pritilo. Tie, kurie nevisprotį žmogelį siuntė į mirties nagus, turbūt nesuvokė, ką daro.

Kai pagaliau prisiartinau prie sandėlio durų, rudmarškinis druskos dalintojas priėmė mano atneštas gėrybes, paskui nužvelgė mane, dvylikametį, atkišusį druskai languotą maišą, ir pasišaipydamas šūktelėjo:

– Zwo Schaufel!

Kaip sakoma, davė ir drėbtelėjo. Tikrai daugiau kaip dvidešimt kilogramų. Bet kaip aš juos parnešiu šitiek kilometrų!

Tuščią krežį netrukus užsidėjau ant galvos. Kas nori, tegul šaiposi, o man reikia abiejų rankų, kad savo naštą galėčiau perkėlinėti nuo vieno peties ant kito. Kur galėjau, ten sėdausi bent kiek pailsėti. Išėjęs iš miesto ėmiau skaičiuoti telegrafstulpius, per kiekvieną tarpą sukalbėdamas po vieną „Sveika, Marija“, o vietoj „Garbė Dievui Tėvui“ garsiai pasakydavau: „Jeigu Dievas padės, kiaulės nesuės...“

Ir padėjo! Pravažiuojantys automobiliai į mane nekreipė dėmesio, vežimų savininkai ir taip turėjo ką vežti, bet mane prisivijo „bėda“. Žemaičiai taip vadindavo dviratį vežimą. Ant jo pasostės sėdintis vyras sustabdė arklį ir tarė, atidžiai nužvelgęs:

– Jei net galvą įkišai į krepšį, tai gal sėsi į mano karietą?

Kur aš tau nesėsiu... Įkėliau druską į jo „bėdą“, nusiėmiau nuo galvos krepšį – o kur man sėstis? „Bėdos“ keleivis nepasislinko nė per sprindį. Įsispraudžiau kaip skaptuojama klumpė į ožį. Vežėjas, žinoma, paklausė, kur keliauju, kas mano maiše. O aš pats ko nors teirautis nedrįsau. Gal jis koks mokytojas ar bažnyčios tarnas, nes į ūkininką ar samdytą berną tikrai nepanašus. Nepiktas – ir arklį, ir mane draugiškai šnekina. Net botago neturi.

O čia nuo Telšių pusės atidulka porinis vežimas. Ant dviejų sėdynių susėdę klega keleiviai, prisikrovę ryšulių ir lagaminų. Sustojom.

– Ponas Pranai! – iš vežimo sušuko jauna moteriškė. – Ne į tą pusę važiuojat.

– O jūs – į kokius atlaidus?

– Mes gavom žinią, – rimčiau paaiškino kitas Prano pažįstamas, – rusai prie Šiaulių pralaužė frontą. Po kelių dienų jau gali būti čia.

– Tai jau bėgat?

– Iki vakaro gal spėsime į Kretingą. O ten apsidairysim, gal žvejai paims į kokį laivą...

– Kaipgi jūs, Pranai? Pasiliksit?

– O kur aš su ta savo bėda?.. Šį bei tą išslapstysiu, senienos gal net bolševikams nerūpės.

– Tai belieka jums palinkėti sėkmės, o sau – laimingos kelionės.

– Jei Dievas padės, kiaulės nesuės, – išdrįsau įsiterpti kaip didelis, bet niekas manęs neišgirdo. Gal net nepastebėjo, kad kažkoks nupiepėlis sėdi šalia pono Prano.

Kai bėgliai nuvažiavo, susirūpinęs Pranas ilgokai tylėjo ir galiausiai atsidusęs man pratarė:

– Išlaipinsiu tave jūsų kieme prie šulinio. Tik pažadėk, kad pagirdysi Širmį.

– Žinoma. Pagirdysiu. Mums jau nebetoli.

– Tu dar nežinai, kad aš neturiu kojų, mano mielas.

– Kaip tai?..

– O taip... Kol buvau toks, kaip tu, dar vaikščiojau ir bėgiojau, o dabar... Pašauksi namiškius, gal padės ir man išlipus nusilengvinti.

Tai štai kokią bėdą jis tiems bėgliams kelyje paminėjo. Ponas Pranas ne toks jau ir ponas. Jis daug kam girdėtas ir žinomas Genys. Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjas, išleidęs poezijos knygą „Rūpintojėliai“. Ne taip seniai buvau ją perskaitęs.

Kur jis toks nubėgs? Bolševikams užėjus buvo uždarytas į Macikų lagerį netoli Šilutės. Vėliau žmonės kalbėjo, kad, neįstengdamas nulipti nuo medinių gultų ir stoti eilėn prie dalijamos buizos, Pranas Genys ten galiausiai numirė badu.

Tą dieną pagirdžiau jo širmą arklelį, dėdė Adomas suteikė kitokią pagalbą ir padėjo atgal įsiropšti į „bėdą“.

Paskui visi džiaugėmės kilnodami druską. Turėjom daugiau, negu reikia. Man šovė mintis nunešti šiek tiek Rozai ir Idai. Gal, jau prisigrybavusios, neturi kuo pasisūdyti.

Broliai

Praėjusią žiemą mudu su dėde, pakinkę Raudę į šlajas, nuvažiavom pas Rainius nusipjauti ir parsivežti mums pažadėtos drebulės. Aš Idai padovanojau tulpėm pagražintas klumpaites, o ji man įteikė pirštines, kurias tikriausiai buvo nusimezgusi sau. Tada Kacaitės mums prikepė bulvinių blynų, Rainys įpylė šermukšninės. Adomas, išgėręs į visų sveikatą, paklausė:

– Tai kuri čia taip skaniai tuos blynus? Roza ar Vida?

– Ne Vida, o Ida, – patikslinau.

– Mudvi abi, – atsakė Roza. – Skutom, tarkavom ir kepėm.

– Man ir viena, ir kita... Abi Rozidos, – pajuokavo Rainys.

Jis kažko laukdamas dairėsi pro langą. O kai sulaukė, pamatėm, jog tai Vaičiaus duktė Elena. Benediktas Rainys ją vadino Jelena ir ketino vesti.

Maniau, kad būsimoji Rainienė gali būti Roza, o čia pasirodė, kad Elena žydaites buvo išmokiusi ir skalbtis, ir gyvulius šerti, ir tuos blynus kepti.

Dėdė Adomas pritarė, kad Rozidoms ir Rainiui vertėtų nunešti druskos. Iš vienos didelės klumpės jis padarė uždaromą druskinę, pakabinamą virtuvėj ant sienos. Kai ta dovana nešinas prisiartinau prie Rainių sodybos, išvydau, kad ji tiesiog skęsta baltose drobulėse. Balti skalbiniai iškabinti ant virvių, ant karčių, ant tvorų... Gal tai ženklas rusų lėktuvams, kurie vis lekia ir lekia bombarduoti? Kad matytų – čia baltos vėliavos. Vokiečių jau „ne ducha, ne slucha...“

Kareivių tikrai nebeliko, tik į Rainių namus suvažiavo visi trys broliai. Jonas su žmona ir sūnum iš Kauno, plungiškis kapucinas Juozapas, na, ir niekur nedingusios Benedikto globojamos Kacaitės. Kauniškė ponia Halina joms gražiai patrumpino plaukus, o dabar ant taburetės buvo pasisodinusi svainį, kapuciną Juozą, kuris neleido jai per daug nutrumpinti vienuoliškos barzdos. Juozapas vylėsi, kad jam padės gerai pažįstamas Alsėdžių klebonas Taškūnas, už žydų slėpimą pats vos nesušaudytas. Pagelbės kaip tikėjimo broliui, bendraminčiui...

Jonas, laiku pasitraukęs sukarintos komandos ugniagesys ir vairuotojas, žinojo, kad jo tėvų sodyboj gyvena dvi žydaitės. Prireikus Roza su Ida paliudys, kad „pašikstams“ jis niekada netarnavo.

Aš jiems tikėjausi papasakoti, kaip vos nepatrūkau, iš Plungės nešdamas pusmaišį druskos, ir kaip mane į namus parvežė Pranas Genys. Norėjau paklausti, ar Kacaitės, gyvendamos Telšiuose, ką nors girdėjo apie tą žmogų, o galbūt net lankėsi „Alkos“ muziejuje... Bet supratau, kad joms tie dalykai jau nebebus įdomūs. Kai jau rengiausi su Rainiais atsisveikinti, Benediktas paklausė:

– Tai kuo mes tau atsilyginsim už tą Adomo klumpę ir druską?

Mačiau, kaip Zenonas, Jono sūnus, dėlioja iš Kauno parsivežtas dėžes su knygom. Jutau, kad galėtume susidraugauti, nors ir esu už jį jaunesnis. Paprašiau, kad paskolintų porą knygų. Zenonas atkišo man Paukštelio „Našlės vaiką“.

– Gal jau skaitei? Man sakė, kad esi našlaitis.

– Neskaičiau... – paėmęs atsakiau. – Paukštelis... Čia turbūt slapyvardis.

– Ne, Paukštelis – tikra pavardė. O šitos tikriausiai irgi neskaitei.

E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ nebuvau nei skaitęs, nei apie ją girdėjęs. Negi ji apie šitą karą?

– Kai perskaitysi, susitiksim ir pasikalbėsim.

2020

N. B. Šiuose prisiminimuose kai kurios pavardės pakeistos.

Dėl „šventos ramybės“...

Mėnraštis „Metai“, 2020 m. Nr. 3