Kultūra

2020.06.17 12:13

Aurelijus Katkevičius: tai, kad mums rūpi virusas ir riaušės, nepanaikino klimato pokyčių

knygos rekomendacija
LRT.lt2020.06.17 12:13

Mums visiems neramu. Virusas, pandemija, karantinas. Mirė dar tiek ir tiek tūkstančių. Sveikatos apsaugos sistemos neišlaiko. Lėktuvai nutupdyti, restoranai uždaryti. Mes matome tik raudonai žviegiančias apie virusą antraštes. Ir daugiau nieko, sako Aurelijus Katkevičius.

Ir beveik nematome kitų žinių: dar niekada šiuo metų laiku nebuvo tiek tornadų JAV pietuose kaip 2020 metais, Jemene (kurį mes turbūt įsivaizduojame esant dykuma) – potvynis, Malaizijoje – taip pat, atogrąžų audra Kristobalis niokoja Luizianą, Šiaurės Norvegijos kaimelyje Altoje – nuošliauža, Norilske į upę, tekančią į Karos jūrą, taigi į Arkties vandenyną, išlieta 20 000 tonų dyzelino, vėl prasideda Amazonės miškų deginimai.

Tai, kad mums rūpi virusas ir riaušės, niekaip nepanaikino tų faktų, kad lėtai, bet neišvengiamai Žemė gamta mums primena, jog ne viskas su mūsų gyvenimu joje yra gerai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Knygoje „Negyvenama žemė“ Davidas Wallace`as-Wellsas ramiai, sausai, be įspūdingų ir emocingų būdvardžių vardija faktus: gaisrai, potvyniai, badas, ligos, užterštas oras, užteršti ir šylantys vandenynai. Be aršių emocijų, ramiu tonu, nors kartais ir nusistebėtum – gal jau reikėtų garsiai rėkti.

„Viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“, – prasideda knyga. Ir toliau visi tie trys šimtai puslapių – mes jau vėluojame. Galbūt net reikėtų sakyti – mes jau pavėlavome. Knyga, nors gal vadinčiau – dokumentas, tikrai sukrečia. Galbūt kaip tik dėl to, kad tai – dokumentas, tiksliau – daug dokumentų. Autoriaus atliktas tiriamasis darbas – milžiniškas. Čia ne poetiška eseistika, ne emociniai manifestai, ne romantiški dūsavimai apie elniukus, besiganančius prie miškelio, čia tiesūs ir aštrūs teiginiai lyg vinys į mūsų civilizacijos karstą.

Taip, klimatas kinta, taip, katastrofa jau prasidėjo, o kadangi planeta nemaža, visa tai vyksta gana lėtai, bet vyksta nenumaldomai. Ir taip – klimatas yra kitęs ir anksčiau, ir ne kartą, mes esame prie šeštosios didžiojo rūšių nykimo bangos slenksčio, bet šį kartą prie spartesnės klimato kaitos esmingai prisidėjo žmogus.

Galima turėti įvairių nuomonių, galima kokią vieną speigo dieną ironizuoti – „tai kur čia tas jūsų klimato atšilimas“, bet nuomonės ir ironija nepakeis faktų. „Vos nuo 1979-ųjų visoje planetoje laukinių gaisrų sezonas pailgėjo 20 procentų. Amerikoje laukiniai gaisrai dabar nusiaubia dvigubai didesnius plotus nei 1970 metais“, – rašo D. Wallace`as-Wellsas. Ir tai yra tiesiog skaičiai, tiesiog statistika, tiesiog faktai. Nei ironija, nei kokio nors skeptiko atskira nuomonė nesumažina gaisrų, potvynių, nuošliaužų skaičiaus pasaulyje, niekaip nepaneigia visų gamtos katastrofų padažnėjimo realybės.

Gali būti, kad visuomenininkų gamtosaugininkų entuziastų itin emocingi pasisakymai, teatralizuotos demonstracijos ir aršus požiūris į skeptikus nelabai padeda mūsų visų supratimui apie tai, kas iš tikrųjų pasaulyje vyksta. Labai norėtųsi, kad toks blaivus, nuosaikus ir sistemingas – ir dėl to ypač žiaurus ir bauginantis – pasakojimas kaip D. Wallace`o-Wellso būtų išgirstas kuo plačiau. Bet vargu, ar tai įmanoma – kasdieniame informaciniame šurmulyje, kur vienos antraštės riksmą keičia kitos stūgavimas, sveiko proto balsas retokai girdimas, o akmens tvirtumo faktai dažnai apgleivėjami sąmokslų teorijų pseudoišmanymu. Tad, matyt, ir toliau ir socialinė, ir institucinė žiniasklaida dažniau ir atidžiau stebės rėkiančius aktyvistus, negu domėsis sausai faktus dėliojančiais mokslininkais.

Knyga parašyta 2019 metais, kai pasaulis dar nebuvo patyręs COVID-19 pandemijos, bet joje yra epidemijoms ir pandemijoms skirtas skyrius, tik skirtas daugiau ligų platintojų geografinio paplitimo permainoms dėl klimato kaitos. Tikriausiai šiemet D. Wallace`as-Wellsas ligoms ir epidemijoms skirtą skyrių būtų gerokai praplėtęs – mūsų nuolat griaunamos tarprūšinės ribos ir laisvai peržengiamos geografinės sienos irgi yra antropoceno, kaip įvardija naujausią, žmogaus formuojamą epochą ne vienas mokslininkas, dedamoji dalis.

Man labai norėtųsi, kad D. Wallace`o-Wellso „Negyvenamą Žemę“ perskaitytų kuo daugiau žmonių Lietuvoje, nors knyga sunki ir negailestinga – maždaug tiek negailestinga, kiek ne ką trukus bus negailestinga mums gamta. Nežinau, ar tai, kad koks nors vienas knygos skaitytojas atsisakys plastikinio šiaudelio ar nustos deginti gumą, ką nors esmingai pakeis žmonijos santykiuose su planeta, bet esu tvirtai įsitikinęs (ir istorija tai ne kartą patvirtino), kad bendro išmanymo, bendro supratimo augimas anksčiau ar vėliau tikrai konvertuojasi į veiksmą.

D. Wallace`o-Wellso visos knygos intonacija tokia, kaip ir pirmasis sakinys: „viskas blogai“, bet pabaigia autorius sakiniu, kad galbūt vilties, jog žmonija turės ateitį, vis dar yra. Tikėkimės.