Kultūra

2020.06.15 09:52

70-metį minintis Liubomiras Laucevičius: abejonė, ar pavyks vaidmuo, lieka visą gyvenimą

papildyta 13.56
Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.06.15 09:52

Birželio 15 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Liubomiras Laucevičius mini 70 metų jubiliejų. „Man prireikė maždaug dešimties metų, kad išmokčiau nebijoti režisieriaus pastabų“, – sako daug personažų teatre, kine bei televizijoje sukūręs L. Laucevičius.

Aktoriaus teatrinė karjeroje – trys miestai. L. Laucevičius lankė Panevėžio dramos teatro aktorių paruošimo studiją pas Juozą Miltinį, vėliau jis tapo šio teatro aktoriumi. Vaidindamas Klaipėdos dramos teatre, jis dirbo su režisieriumi Povilu Gaidžiu, baigė LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo 1990 m. L. Laucevičius vaidina Kauno dramos teatre ir Kauno jaunimo kameriniame teatre.


Teatro, kino ir televizijos aktorius įvertintas ne vienu apdovanojimu. Tarp jų – ir Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Auksinis scenos kryžius. Apie įsimintinus vaidmenis, baimes, viltingą meną – pokalbis su jubiliatu.

– Norėčiau pakalbėti apie baimes, kurios išnyksta ar net iš naujo susiformuoja, kai susikaupia daugiau patirties ir metų. Prieš keletą metų jūs esate sakęs, kad „dabar jau yra tas amžius, kai nebebijai“. Ko jūs labiausiai bijojote, kai buvote pradedantysis aktorius ir ko labiausiai bijote dabar kaip menininkas ir kaip žmogus?

– Pradžioje bijojau režisieriaus. Buvau aktoriumi režisieriaus Juozo Miltinio Panevėžio teatre, baimė buvo būdinga ne man vienam. Baimė ne kokių bausmių, bet baimė, kad neišeis vaidmens perteikti ar tai, ką tu darai, nepatiks režisieriui. Tikslesnis žodis nei baimė būtų įtampa. Esi jaunas, nieko nežinai, mokaisi, o sukurti vaidmenį reikia čia ir dabar. Jeigu neišeina, graužiesi. Visą laiką abejoji savimi.

Ir ta abejonė – ji lieka visą gyvenimą. Net jei ir sekasi, su kiekvienu nauju vaidmeniu tiek teatre, tiek kine – visą laiką yra abejonė, ar pavyks. Pradžioje gal dar tam esi nesubrendęs, stinga apsiskaitymo, intelektualinio suvokimo, tokie abejojimai kartais vesdavo net į nihilizmą. Kai sulauki garbaus amžiaus, abejonė išlieka. Jau turėtumei turėti patirtį, o vis tiek gali ir nepavykti – nesupranti kartais vaidmens ar režisieriaus norų. Ta abejonė labai drasko.

– Jūs kažkada esate sakęs, kad net sapnuodavote J. Miltinį. Ir tie sapnai būdavo ne itin pozityvūs, atsibudęs jausdavotės blogai. Tad psichologinis ryšys su J. Miltiniu ir kitais teatro autoritetais: ar dažnai pavykdavo užmegzti stiprų ryšį ir kaip dažnai jis jums ne pasitarnaudavo, o iššaukdavo neigiamų emocijų?

– Jau išėjęs iš teatro, kai susapnuodavau režisierių J. Miltinį, žinodavau, kad tą dieną man nepasiseks. Taip ir būdavo. Bet čia yra grynai psichologinis dalykas. Jeigu įsikali į galvą, kad nepasiseks, būtinai taip ir įvyks.

Aš perėjau iš Panevėžio į Klaipėdos teatrą, pas režisierių Povilą Gaidį. Ir pradirbau 15 metų Klaipėdos teatre. Man tai buvo kaip sanatorija – aš pradėjau nebebijoti, atsigauti. Klaipėdos kolegos lengviau, paprasčiau į viską žvelgė ir tai pasiteisino. Įtampa surakina žmogų. To kaip tik teatre ir nereikėtų. Man reikėjo maždaug dešimties metų, kad aš galėčiau atsipalaiduoti ir nebebijoti režisieriaus pastabų. Aš manau, kad čia mano problema buvo. Kita vertus, buvau prie tų, kurių nelabai mėgo. Todėl nusprendžiau pereiti į kitą teatrą ir pasitikrinti, ar iš viso galiu būti aktoriumi.

– Vilniuje, jūsų gimtajame mieste, taip ir nebuvote nuolatiniu darbuotoju jokiame teatre. Ar nesinorėjo niekada savajam miestui savotiškai atiduoti duoklės – sostinėje išbandyti savo jėgas?

– Sovietiniais laikais nebuvo galimybės pereiti vaidmeniui. Režisierius neturėjo teisės kviestis iš kito teatro. Jis turėjo rasti aktorių savo trupėje. Aktoriai turėjo būti labai imlūs, nes vieną dieną gauni komišką vaidmenį, kitą – dramatišką. Dabar, nepriklausomybės laikais, kviečiami yra aktoriai iš kitų teatrų ir studijas baigę jauni aktoriai – atsivėrė daug galimybių. Kaunas mane pakvietė, ir aš perėjau. O Vilniaus jaunimo teatras į Henriko Ibseno „John Gabriel Borkman“ spektaklį vaidmeniui pakvietė, kadangi susirgo tuo metu Kostas Smoriginas.

– Esate užsiminęs, kad jūs apskritai nesvajojote apie jokį vaidmenį. Kokių kaip aktorius turėjote svajonių?

– Buvo puikių vaidmenų, apie kuriuos žinojau, bet net nemaniau, kad gyvenimas man juos padovanos. Jeigu aš visą energiją išeikvosiu svajonėms, nesukaupsiu jos ir neatiduosiu tam vaidmeniui, su kuriuo dirbu, man nepavyks. Pavyzdžiui, tokie vaidmenys kaip Sirano de Beržerakas, Šailokas, „Palatoje“ – Raginas, de` Medici – tai su amžiumi ateinantys vaidmenys, jaunas aš jų ir negaučiau. Ačiū režisieriams: ir Povilui Gaidžiu, ir Jonui Vaitkui, ir Rolandui Kazlui, ir kitiems, kurie ryžosi pakviesti mane tiems vaidmenims. Jeigu prašyčiau to ar kito vaidmens, aš labai įsipareigočiau ir prasidėtų abejonės savimi.

– Jus galima matyti daug kur: ir kine, ir televizijoje, ir, žinoma, teatre, ir pačiuose įvairiausiuose amplua – nuo geriečių iki blogiečių. Ar jūs dažnai atmetate pasiūlymus vaidmeniui?

– Ar vaidinsiu seriale, priklauso nuo užimtumo tuo metu. Kiek yra aktorių, kurie negauna vaidmenų, pasitraukia iš teatro vien todėl, kad jiems nebuvo galimybės išreikšti savęs per aktorinį meną. Aktorius – viena iš tų profesijų, kuri jau nuo pat pradžių yra konkurencinė. Aš turiu visą laiką būti įsitempęs ir galvoti apie savo darbą. Užimtumas teatre yra didžiulė problema.

Teatre vaidmens gali atsisakyti, jeigu esi labai užimtas. O televizijos serialai siūlo vaidmenį. Aš neatsakingas už visą serialo kokybę. Aš atsakingas už savo vaidmenį. Argi atsisakysi suvaidinti, pavyzdžiui, Joną Basanavičių seriale. Negi atsisakysi Bulgakovo kūrinio „Meistras ir Margarita“ ekranizacijoje nors ir nedidelio, bet svarbaus vaidmens. Aktorius turi vaidinti. Jeigu jis turi tiek pasiūlymų, kad galėtų rinktis, tuomet taip.

– Esate pasakęs, kad menas turi teikti viltį. Bet vis dėlto yra daugybė spektaklių, po kurių nesi labai viltingai nusiteikęs, bet jie išryškina jautrią situaciją, aktualias problemas, paskatina kelti įvairius klausimus apie pasaulį, gyvenimą. Ar tai yra ne jūsų skonio menas?

– Bet kuris klasikiniu pripažintas kūrinys – ar tai būtų literatūra, ar pjesė – nebūtinai baigiasi gerai, bet visada yra vedantis į viltį. Kad ir Šekspyro „Makbetas“, „Karalius Lyras“ ar „Hamletas“. Tai yra tragedijos. Bet šie kūriniai suteikia mąstymui tiek peno, kad pradedi mąstyti, neri vis gilyn.

Ir tada suvoki visumą – kad visai kitos ribos yra žmogaus, negu tos, kuriomis save apriboji. Ir tas ribas prapleti. Tai yra viltis. Kas gatvėje vyksta, aš per televiziją matau. Man reikia apibendrinimo. Aš noriu savo problemai rasti atsakymą. Klasikinė pjesė man galbūt neduos atsakymo, bet keli sakiniai nukreips mane ta linkme, kuria turiu galvoti.

Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Pokalbis su L. Laucevičiumi skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sveikina 70-metį minintį L. Laucevičių.

„Per kone pusę amžiaus trunkantį aktoriaus kelią sukūrėte daugybę įsimintinų vaidmenų ne tik trijuose teatruose, kur dirbote, bet ir kine bei televizijoje. Savo talento jėga, meistriškumu, erudicija pelnėte žiūrovų ir kolegų simpatijas, aukštą pripažinimą. Mūsų teatro raidoje ir kultūroje ryškus Jūsų ženklas. Be Jūsų įkūnytų personažų kai kurie spektakliai tiesiog neįsivaizduojami“, – sako ministras M. Kvietkauskas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt