Kultūra

2020.06.14 09:27

Žymiame Niujorko festivalyje dalyvaujanti Žibuoklė Martinaitytė: naujasis kūrinys – tarsi haliucinacija

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.06.14 09:27

Šį sekmadienį, birželio 14 dieną, žymiame Niujorko festivalyje „Bang On A Can Marathon“ įvyks garsios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės naujo kūrinio „Abisalė“ premjera. „Galėjau rašyti ką tik panorėjus, nes žinojau, kad jam nėra nieko neįmanomo“, – apie jos kūrinį atliksiantį kontrabosininką Robertą Blacką kalbėjo kompozitorė.

Kaip pasakojo pašnekovė, „Abisalė“ – solo kūrinys kontrabosui, užsakytas festivalio „Bang On A Can Marathon“ ir atliekamas ilgamečio „Bang On A Can All Stars“ ansamblio kontrabosininko R. Blacko. Abisalė – viena iš vandenyno gelmės zonų, esanti žemiau 2000 m. gylio.

Šis festivalis dėl karantino nusprendė visiškai pakeisti savo koncepciją. Paprastai festivalis vyksta visą vieną dieną, o 2020 metų festivalis turėjo būti naujo formato – trukti tris dienas ir pristatyti ilgesnių trukmių kūrinius. Vietoje to organizatoriai ištikimiems klausytojams pasiūlė 2 festivalius, tiesiogiai transliuojamus internetu. Antrame festivalyje nuskambės 10 premjerų, tarp jų – ir Ž. Martinaitytės naujasis opusas. Festivalį stebėti gali ir Lietuvos klausytojai, įsijungdami tiesioginę transliaciją birželio 14 dieną 22 val. Lietuvos laiku.

Apie festivalį, naująjį kompozitorės kūrinį kalbamės su Ž. Martinaityte.

– Papasakokite apie šį festivalį. Minėjote, jog festivalis „Bang On A Can Marathon“ turi gilias tradicijas? Kuo jis išskirtinis, vertas dėmesio?

– Niujorko festivalis „Bang On A Can Marathon“ vyksta kasmet jau daugiau nei tris dešimtmečius. 1987 metais jį įkūrė minimalistai, postindustrinės muzikos kompozitoriai Julia Wolfe, Michaelis Gordonas ir Davidas Langas. Kartu su festivaliu radosi ir kultinis ansamblis „Bang On A Can All Stars“. Festivalis jau seniai tapo neatskiriama Niujorko tradicija. Stilių ir žanrų įvairove jis toks eklektiškas, kaip ir pats Niujorkas.

Festivalis save pristato kaip nonkomformistinės, nekomercinės, ribas laužančios muzikos iš viso pasaulio maratonas. Ši misija užkoduota jau pačiame festivalio pavadinime, kuris išvertus lietuviškai reikštų „Daužymas per skardinę“. Na, o maratonas – tai sportinis terminas, kuris asocijuojasi su ilgų distancijų bėgimu. Šiuo atveju tai muzikinio laiko maratonas. Dažniausiai festivalis trukdavo visą dieną – t. y. 12 valandų, o vieną kartą yra trukęs net 27 valandas. Festivalio ypatumas – itin demokratiška aplinka, kur klausytojai gali kada panorėję ateiti ir išeiti. Tai padaro muziką labai prieinamą net ir jos nepažįstantiems klausytojams.

Iki šių metų visi festivalio renginiai būdavo nemokami, o ir pasirenkamos netradicinės koncertinės erdvės leisdavo klausytojams laisvai judėti. Tikrai būdavo sukuriama jauki, bendruomeniška terpė, kuri yra labai reikalinga gyvenant didmiestyje. Juk praleidus keletą valandų su tais pačiais veidais atrodo, kad visus juos kaip ir pažįsti. Tvyrodavo betarpiškumo atmosfera, kai gali prieiti ir pasikalbėti su kuo tik panorėjęs – tiek su žymiais kompozitoriais, tiek ir atlikėjais, tiek ir klausytojais. Festivalis turi savo klausytojų ratą, bet jį gerai žino ir visi niujorkiečiai.

– Koks šio festivalio ryšys su Lietuva? Minėjote „Gaidos“ festivalį, lietuviams pažįstamas pavardes...

– Visi trys festivalio įkūrėjai – Julia Wolfe, Michaelis Gordonas ir Davidas Langas yra gerai pažįstami Lietuvos klausytojams, nes kiekvienas iš jų yra buvęs kviestinis „Gaidos“ festivalio kompozitorius. Taip pat ir nuolatinis festivalio dalyvis ansamblis „Bang On A Can All Stars“ yra ne kartą viešėjęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs 1997 metais ansamblis sukėlė tikrą sensaciją, pademonstravęs aukščiausią atlikimo kokybę ir užkrečiančią roko grupėms būdingą energiją.

– Kaip į jį patekote?

– Festivalio užsakymą gavau gana netikėtai, jau prasidėjus karantinui. Bendravau su kompozitoriumi Michaelu Gordonu dėl kitų ateities planų ir staiga sulaukiau tokio laiško „Julia, Davidas ir Michaelas nori užsakyti tau kūrinį...“. Toks neformalus bendravimo stilius yra būdingas ir pačiam festivaliui.

– Ką Jums reiškia dalyvavimas šiame festivalyje?

– Šįmet sukako 10 metų, kai gyvenu Niujorke. Anot vietinių, jau galiu vadintis tikra niujorkiete. Tad dalyvavimas šiame festivalyje irgi savotiškai patvirtina, kad tapau Niujorko muzikinės bendruomenės dalimi.

– Kokia šiemetinė festivalio programa? Ką iš jos išskirtumėte – į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Birželio 14 dienos festivalio programoje, trunkančioje 6 valandas, – 25 kūrinių atlikimai, apjungiantys muzikantus iš JAV, Kanados, Airijos, Italijos, Škotijos, Estijos ir Lietuvos. Tai tikra multikultūrinė šventė.

Išskirčiau minimalisto kompozitoriaus Terry Riley bei avangardinio džiazo saksofonininko ir kompozitoriaus Roscoe Mitchell pasirodymus. Visuomet įdomu išgirsti ir naujai užsakytus kūrinius, ypač atsiradusius per šį neįprastą pandemijos ir karantino laikotarpį. Juk meno kūriniai tampa praėjusio laiko liudininkais arba, pacituojant prancūzų rašytoją Marcelį Proustą, „tik meno kūriniuose atrandamas prarastas laikas“. O per šią pandemiją ir karantiną tikrai daug laiko ir gyvenimiškų patirčių praradome, ypač kalbant apie muzikantų ir atlikėjų gyvenimą.

Viena iš festivalio rengėjų kompozitorė Julia Wolfe teigia, kad itin prasminga užsakinėti kūrinius šiuo ypatingu istoriniu laikotarpiu, kai tiek daug kompozitorių netenka pasirodymų, premjerų ir darbo. Todėl ir premjerų šiame festivalyje žymiai daugiau nei paprastai – nuskambės net 10 naujų kūrinių.

– „Abisalė“ – kodėl būtent taip pavadinote kūrinį? Koks yra šis jūsų kūrinys?

– Abisalė – tai viena iš vandenyno gelmės zonų, esanti giliau nei 2000 metrų gylyje. Vanduo ten beveik neapšviestas. Šis solinis kūrinys – tai dalis mano didesnio projekto „Hado Zona“, skirto žemų registrų instrumentams. „Abisalė“ ne visą laiką reziduoja pačiame žemiausiame registre, kūrinio centrinė dalis – tai natūralių flažoletų melodija, esanti gana aukštame kontrabosui registre. Tai – tarsi haliucinacija, iškylanti į sąmonės paviršių, nugrimzdus į visišką tamsą ir gelmę.

– Jūsų kūrinį atliks kontrabosininkas R. Blackas. Ar tai jūs jį pasirinkote kūrinio atlikimui? Kodėl būtent jis tinkamas kūrinio atlikimui?

– Festivalio rengėjai, kiek suprantu, leido atlikėjams pasirinkti, su kokiais kompozitoriais jie labiausiai norėtų bendradarbiauti. Taigi, išeina, kad Robertas Blackas pasirinko mane. Visi užsakymai buvo soliniams kūriniams, nes juos lengviausiai surepetuoti ir transliuoti. Kaip žinome, internetinių transliacijų metu neišvengiamas tam tikras vėlavimas, kuris, grojant ansambliui, būtų labai pastebimas.

Kontrabosininkas Robertas Blackas yra žymaus ansamblio „Bang On A Can All Stars“ narys. Jau daugybę metų žaviuosi jo atliekama muzika, tad sužinojusi, kad rašau kūrinį būtent jam, itin apsidžiaugiau. Tikras svajonių išsipildymas dirbti su tokiu muzikantu! Galėjau rašyti ką tik panorėjus, nes žinojau, kad jam nėra nieko neįmanomo, kalbant apie kontraboso atlikimo techniką. Kūrybinio proceso metu daug bendradarbiavome. Aš siųsdavau jam parašytus fragmentus, o Robertas Blackas juos pagrodavo, komentuodavo ir atsiųsdavo man įrašus. Susitikdavome ir per videokonferencijas. Tokia jau to nuotolinio bendradarbiavimo specifika. Virtualios repeticijos, virtuali ir premjera.

– Festivalį stebėsite internetu. Ar muzikos klausymas internetu gali prilygti gyvam dalyvavimui koncertuose? Ar Lietuvos žiūrovai gali šį festivalį stebėti ir klausyti? Mačiau, jog galima įsigyti bilietą ir taip paremti tiek festivalio organizatorius, tiek Lygių teisių iniciatyvą?

– Festivalis įvyks internetu, vadinasi jį galės stebėti visas pasaulis, ne tik Niujorkas. Žiūrovų ratas gerokai prasiplečia, nors, žinoma, jokia internetinė transliacija neprilygsta gyvam atlikimui. Lietuvos žiūrovai taip pat gali prisijungti prie transliacijos, ką teks daryti ir man. Prieš kiekvieną premjerinį kūrinį kompozitoriai virtualiai jį pristatys ir dalyvaus pokalbyje su festivalio rengėjais. Lietuvos laiku maratonas prasideda gana vėlai, sekmadienį 22 val. Mano kūrinys turėtų praskambėti apie 23 val. 20 min.

Festivalio transliacija yra nemokama, bet galima įsigyti bilietus už norimą sumą ir taip paremti šią iniciatyvą. Atsižvelgiant į dabartinius įvykius ir protestus JAV, 10 % lėšų bus skirta Lygių teisių iniciatyvai (Equal Justice Initiative).

– Minėjote, jog festivalyje turėjo dalyvauti ir ansamblis „Synaesthesis“. Kaip vertinate jų muziką? Ar joje randate sau artimo skambesio?

– 2020 metų festivalis turėjo būti naujo formato – trukti tris dienas ir pristatyti ilgesnių trukmių kūrinius. Jame turėjo dalyvauti ir mūsų ansamblis „Synaesthesis“ su dirigentu Karoliu Variakoju ir kompozitoriumi Dominyku Digimu. Ansamblis yra tiesiog puikus, visuomet stengiuosi nueiti į „Synaesthesis“ koncertus Lietuvoje, daugiausiai per „Gaidos“ festivalį. Mane labai įkvepia tiek šių jaunų atlikėjų entuziazmas šiuolaikinei muzikai, tiek ir nepaprastai kokybiškas jos atlikimas bei konceptualus koncertų programų sudarymas.

– Karantinas Lietuvoje jis nebebus pratęstas. O kokia Jūsų veiklos situacija? Kokie planai dar vis sujaukti? Ar pavyksta susikaupti kūrybai?

– Lietuvoje karantinas baigiasi, tačiau Niujorke šis procesas užtruks žymiai ilgiau. Visiškai neaišku, kada kultūrinis gyvenimas sugrįš į įprastines vėžes. Neseniai buvo paskelbta, kad Metropoliteno opera ir Niujorko filharmonija atšaukia savo rudens sezoną. Kol kas nežinoma ir mažesnių renginių ateitis. Visos mano premjeros ir kūrinių atlikimai tebėra atšaukti, išskyrus du virtualius atlikimus.

Viena premjera įvyko gegužės 31 dieną – kūrinys „KALBA“ altui ir elektronikai. Jį atliko amerikiečių smuikininkė Karen Bentley Pollick ir transliavo Stanfordo universiteto Kompiuterinės Muzikos ir akustikos centras CCRMA (Center for Computer Research in Music and Acoustics). Beje, šiame koncerte skambėjo dar vienas lietuviškas kūrinys – Mantauto Krukausko „Mirroring“. Na, o kita premjera bus šį sekmadienį. Visų kitų kūrinių suplanuoti atlikimai kol kas nepatvirtinti.

– Ką dar kuriate šiuo metu, kokie artimiausi kūrybiniai planai?

– Šiuo metu savo kūrybinėje studijoje šalia Tauragno ežero dirbu prie projekto „Hado Zona“, kuriam įgyvendinti esu gavusi prestižinę Johno Simono Guggenheimo stipendiją. Tai beveik valandos trukmės kompozicija žemų registrų instrumentams.

Apie kūrinį ir stipendiją plačiau:

Taip pat skaitykite