Kultūra

2020.06.14 21:29

Vytautas Bikulčius. Įvykių kupini metai: vienintelis Stalino ir Hitlerio susitikimas ir Malevičiaus „Kvadratas“

Vytautas Bikulčius2020.06.14 21:29

Literatūrologo, vertėjo Vytauto Bikulčiaus naujų knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“. V. Bikulčius pristatė dvi knygas: Jeano-Baptiste`o Andrea romaną „Mano karalienė“ ir Floriano Illieso knygą „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“. Apie pastarąją jis sako: „skaitytojas tarsi maudosi įvairiausių faktų jūroje, kurios purslai ne tik nušvinta netikėta šviesa, bet ir liudija apie paskutinius gyvenimo palaimos metus.“

2017 m. pasirodęs pirmasis prancūzų rašytojo Jeano-Baptiste`o Andrea romanas „Mano karalienė“ išsyk atkreipė skaitytojų dėmesį ir pelnė dvi literatūros premijas – Pirmojo romano premiją ir Femina premiją, skiriamą licėjaus mokinių. Neseniai šį romaną išleido leidykla „Gelmės“, o iš prancūzų kalbos jį vertė Jonė Ramunytė.

Romanas mus nukelia į 1965 metų vasarą Provanso užkampyje, į Asos upės slėnyje retai lankomą degalinę, kur savo tėvams stengiasi padėti ir 12 metų paauglys, pramintas Šelu pagal jo nešiojamą Shell degalų koncerno striukę. Tikrojo jo vardo mes taip ir nesužinome.

Bet visa reikalo esmė atsiskleidžia tada, kai iš berniuko lūpų išgirstame, kad motina jį apšaukė „atsilikėliu sūnumi“. Šis paauglys iš tikro ne toks kaip visi, ir jam tai nuolat primenama. Beje, jis ir pats pripažįsta, kad geriausiai pažįsta tik vieną raidę Z, nes jo mėgstamiausias serialas yra apie Zoro, jis neslepia, kad nesiorientuoja laike, kuris jam siejasi tik su dabartimi, o praeitis ir ateitis jam nieko nesako, jis išgyvena, kad visai neturi atminties. Kadangi jam nesiseka nei skaičiuoti, nei rašyti, jis buvo priverstas palikti mokyklą, tuo labiau, kad joje jis jautė ir kitų mokinių patyčias, o specializuotos mokyklos jo krašte nėra. Su šiuo prisipažinimu prasiveržia ir jo neviltis, nes į jo problemas visiems kitiems, kaip jis sako, nusispjauti, tuo labiau ir jam pačiam, nes jis kaip paauglys ne ką gali išspręsti.

Nepadeda jam ir jo vyresnė sesuo, kuri gyvena toli nuo tėvų namų. Užtat visiškai suprantamas jo troškimas kitų akyse įsitvirtinti kaip tikram vyrui. Žinoma, jo paties supratimu, kuris iš pradžių apsiriboja miške rastu žurnalu su nuogomis moterimis ar tualete pastebėta apsinuoginusia moterimi. Tačiau kai jis pabando užsitraukti pirmą cigaretę ir vos nesukelia gaisro, jo norimas pademonstruoti vyriškumas susilaukia tik tėvų pykčio ir įniršio. Savaime aišku, kad ir savo namuose paauglys jaučiasi svetimas, niekam nereikalingas, nes jam sunku įvykdyti ir nesudėtingas užduotis, kurias dažniausiai patiki tėvas. Tačiau nei tėvai, nei mokytojai nebando surasti kelio į jo širdį. O Šelui taip norisi įrodyti savo vyriškumą, kad jis nutaria išvykti į karą.

Žinoma, jokio karo apylinkėse nėra, apie jį paauglys žino tik iš televizoriaus, bet, norėdamas atrodyti kaip tikras karys, jis išeidamas iš namų pasiima net tėvo šautuvą, kurį, tiesa, tuoj pat ir praranda. Tas jo žygis jau pačioje pradžioje vos nesibaigia žūtimi, tačiau atveria prieš jį ir naują – gamtos – pasaulį ir naują pažintį su jo bendraamže Viviana.

Šelas greitai pajunta žmones, kurie stengiasi jį suprasti, ką nors jam patarti, o ne tik jį aprėkti. Tačiau tokių žmonių yra labai nedaug, juos jis gali labai lengvai išvardinti – močiutė, Viviana ir piemuo Matis. Tačiau močiutė liko tik jo prisiminimuose, o jam dabar tenka bendrauti su iš Paryžiaus su tėvais atvykusia Viviana, o vėliau ir su nebyliu piemenimi Mačiu.

Jis suranda bendrą kalbą su Viviana, kuri kaip paryžietė, nori išskirtinio dėmesio ir pasiskelbia esanti karalienė, o paauglys su tokiu jos įsikalbėtu statusu greitai sutinka. Tuo labiau, kad jinai jam atneša valgyti, praneša, kad jo jau ieško policija, kad jo nuotrauka atspausdinta laikraštyje ir netgi jam parodo apleistą lūšną, kur jis galėtų slėptis. Tuo pačiu ji ir toliau kuria savo kaip karalienės vaizdinį, pasakodama jam apie savo pilį, apie pietus prie didžiulio stalo, apie jiems patarnaujančius pažus.

Paauglys nujaučia, kad čia tik Vivianos pramanai, bet jam ta pasaka tampa savotiška atgaiva, su kuria jis lygina savo ankstesnį, ganėtinai niūrų gyvenimą. Bet kartais tikrovė tiek susipina su fantazija, kad Šelui sunku įžvelgti jų ribas. Bendraudamas su Viviana, jis pastebi, kad net ir ji nebeprisimena, kiek laiko jiedu susitikinėja, vadinasi, ji tampa jam artima tuo, kad ir jai laikas neberūpi.

Tačiau vieną dieną paauglys randa tik jos paliktą kuprinę su maistu ir laišku, kuris jam nieko nereiškia, nes jis nemoka skaityti. Bet sutiktas piemuo Matis, kuris jį nusamdo ganyti avis, jam išaiškina, kad jis žino šią mergaitę iš Paryžiaus. Bet piemuo negali patikėti, kad ta paauglė gali būti kuo nors ypatinga Šelui. Jam šis ir prisipažįsta, kad su ja jis liovėsi bijojęs. Tuomet piemuo parodo paaugliui Vivianos vasarnamį. Tik žymiai vėliau Šelui pavyksta susitikti su savo karaliene Viviana ir paskutiniu poelgiu jis įrodo, kad jai lieka ištikimas.

Nepaprastai poetiškas, kupinas romantiškų įspūdžių, persunktas įvairių nuotaikų pasakojimas, kuris atskleidžia dviejų paauglių sielos virpesius. Autorius tarsi teigia, kad juos išgirsti yra ne tik sunku, bet ir svarbu, nes kitaip juos neišvengiamai užgoš tikrovės chaosas ir triukšmas...

Vokiečių rašytojo Floriano Illieso knyga „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“ (iš vokiečių kalbos vertė Gražina Miklaševičiūtė, išleido leidykla „Sofoklis“) savo žanru artima esė, tačiau netikėtos įvykių sąsajos, sukeliančios nuotykio jausmą, gali priminti ir romaną. Tiesą sakant, ši knyga pratęsia ankstesnę autoriaus knygą „1913. Šimtmečio vasara“, tačiau kaip jis pats prisipažįsta, „tie 1913-ieji metai manęs tiesiog nepaleidžia. Kuo giliau nėriau, tuo gražesnių lobių radau jūros dugne“.

1913-ieji metai yra ypatingi Europos istorijoje, nes jie buvo dar kupini optimizmo, tikėjimo ateitimi, susiję su naujais mokslo ir technikos atradimais, kultūros suklestėjimu. Neatsitiktinai prancūzai laikotarpį nuo 19 a. pabaigos iki 1914 metų pavadina „La Belle époque“ (Nuostabiąja epocha). Deja, visas tas gražias viltis netrukus nubraukia Pirmasis pasaulinis karas.

1913-ieji metai rašytojui tampa savotiška kryžkele, į kurią jis atveda istorines asmenybes. Visus metus autorius suskirsto į mėnesius, kurių atskiros dienos siejamos su žinomų žmonių gyvenimo epizodais. Čia rašytojas tarsi surengia atskirų įžymybių susitikimus, žinoma, pagrįsdamas juos istoriniais dokumentais. Dažniausiai tie susitikimai yra realūs, bet kartais būna ir tik numanomi. Neretai tos asmenybės susitinka tik vieną sykį, bet pasitaiko ne vienas atvejis, kai jos tęsia savo santykius ir vėliau. Taigi, kiekvienas savu keliu atkeliauja į tą kryžkelę, iš kur jau atsiveria naujos kryptys. Toks rašytojo žvilgsnis į istoriją paverčia ją ne nuobodžiu faktų rinkiniu, o netikėtų sąsajų žaismu.

Knygos autorius pažymi, kad sausio 12-ąją Josifas Džiugašvilis pirmą kartą po laišku pasirašo „Stalinas“. Tik kiek vėliau vaikštinėdamas Vienos Šėnbruno rūmų parke jis galėjęs susitikti Hitlerį. Tai, matyt, buvęs jų vienintelis atsitiktinis susitikimas, tiesa, kurio nė vienas neįsisąmonino, nes vėliau tapę diktatoriais jie niekada nebuvo susitikę akis į akį.

Sausio mėnesį Nicoje buvo atidarytas pats gražiausias tais laikais „Negresco“ viešbutis, kurį sumanė Henris Negresco, visus pribloškęs 4,6 m aukščio krištolo sietynu iš 16 457 atskirų detalių, o viešbučio kupolą suprojektavo Gustave`as Eiffelis.

Būtent 1913 metais Thomas Mannas išleidžia savo gražiausią novelę „Mirtis Venecijoje“, pradeda rašyti romaną „Užburtas kalnas“, Robertas Musilis pradeda rašyti romaną „Žmogus be savybių“, o Marcelis Proustas po ilgų vargų už savo lėšas išleidžia ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą „Svano pusėje“, o savotišku metų simboliu tampa K. Malevičiaus nutapytas „Juodasis kvadratas“, kuris tarsi nuspėja pasaulio ateitį.

Berlyno klounas Otto Wittė, pasinaudodamas kaip tikras avantiūristas situacija, sugeba netgi tapti Albanijos karaliumi, tiesa, tik keturioms dienoms. Su šiais metais susiję ir technikos atradimai. Užpatentuojamas toks praktiškas dalykas kaip užtrauktas, o chemikas T. L. Williamsas išranda blakstienų tušą, pradedamos gaminti cigaretės Camel, Pitsburge atidaroma pirmoji pasaulyje degalinė, bet garlaivyje, plaukiančiame į Angliją, dingsta dyzelinio variklio išradėjas R. Dieselis, nemokėjęs tvarkyti savo išradimų patentų.

Nors tais metais išrandama ir moteriška liemenėlė, bet savo skrybėlaitėmis moteris sužavėjusi Coco Chanel gali pareikšti: „Aš išlaisvinau moters kūną“. Rudenį išgėrusi didelę migdomųjų vaistų dozę pirmą sykį bandė nusižudyti Virginia Woolf. Rusų baleto šokėjas Nižinskis dideliam Diagilevo skausmui veda jaunutę vengrų šokėją Romolą. Rugsėjo mėnesį visiems laikams išsiskiria S. Freudas ir C. G. Jungas.

Šioje knygoje skaitytojas tarsi maudosi įvairiausių faktų jūroje, kurios purslai ne tik nušvinta netikėta šviesa, bet ir liudija apie paskutinius gyvenimo palaimos metus. Galima drąsiai teigti, kad autoriui išties vertėjo pratęsti savo ieškojimus ir papildyti pirmąją knygą „1913. Šimtmečio vasara“, nes bendras tų metų vaizdas pasidarė dar pilnesnis ir išsamesnis...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt