Kultūra

2020.06.06 14:58

Simonas Jazavita. Totalitarizmų žala ir pasipriešinimo jiems herojiškumas

Simonas Jazavita, istorikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.06.06 14:58

Gegužės 25-oji Europos Parlamento iniciatyva minėta kaip Tarptautinė didvyrių, kovojusių su totalitarizmu, diena. Jos simboliu pasirinkta ryški data – 1948 m. šią dieną komunistai Varšuvoje mirties bausme nuteisė Lenkijos kariuomenės kapitoną Vitoldą Pileckį – žmogų, kuris pirmasis pasauliui atskleidė Vokietijos nacionalsocialistų sukurtos garsiausios Aušvico koncentracijos stovyklos siaubus.

Publikavau apie tai straipsnį viešoje erdvėje, jis sulaukė įvairių vertinimų. Daliai komentuojančių seniai randais jau virtusios žaizdos (kalbu apie tarpukarinius Lietuvos ir Lenkijos santykius), deja, užgožė pagrindinę problemą – kovą su totalitariniais režimais, kurie sunaikino tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek dar ne vieną kitą valstybę.

Patikslinu, kad nepaisant savo didvyriškumo, Pileckis tikrai nėra vienintelis, kurį verta paminėti. Ši diena turėtų būti minima visos Europos mastu ir bene kiekvienoje šalyje galime rasti herojų pagal šį aiškų kriterijų – svarbu buvo priešintis abiems didiesiems XX a. blogiams, nes vaizdžiai kalbant – lokio ir tigro kova dėl vietos mitybos grandinės viršūnėje nė vieno jų nepadaro vegetaru.

Kita vertus, nemėgstu juodai balto istorijos vaizdavimo – gyvenime visada esti daugiau atspalvių, o kartais – ypatingai sunkių pasirinkimų. Ypač mažųjų tautų istorijoje matome, kad kompromisai yra neišvengiami. Tai suprantama – kaip žmogus, taip ir tauta trokšta išgyventi. Siekdami to, darysime viską, ką sugebėsime.

Tačiau dabartis skatina paieškoti išimčių. Neslėpsiu – lyginu abu totalitarinius režimus ir dedu juos į vieną pintinę. Gal kažkas nepritars, dės įvairiausius skaičius, palyginimus, tačiau tai bergždžias reikalas. Nes bandydami skaičiuoti – lokio ar tigro įkandimas būtų labiau mirtinas, niekada nesusikalbėsime. Pasaulis palyginti neblogai žino apie Vokietijos nacionalsocialistų ir jiems talkinusių nusikaltimus XX a. viduryje. Ir nors šovinizmo, fundamentalizmo ir rasizmo pavojai niekur nedingę, bent jau viešoje erdvėje tam nuolat suteikiamas atsakas, minėtos problemos aktualizuojamos ir kritikuojamos.

Sunkiau su sąžiningu komunizmo įvertinimu. Komunistinis eksperimentas su žmonija – Sovietų Sąjunga – subyrėjo, tačiau tiek Vakaruose, tiek Rytuose vis stengiamasi gaivinti neva gražius to gyvavimo momentus. Rusijoje tai remiasi į užsienio politiką, Josifą Staliną laikant atsakingu už pergalę Antrajame pasauliniame kare ir valstybės pavertimą geopolitine supergalia, tačiau menkinant milijonus jo aukų, tarp kurių ne tik okupuotų šalių gyventojai, bet ir patys rusai.

Vakaruose Stalinas vis dar laikomas mažesniu blogiu už Adolfą Hitlerį, o pati komunizmo ideologija ne vienam naivuoliui vis dar atrodo panacėja, gebanti sukurti rojų žemėje.

Kinijoje veikia perauklėjimo stovyklos, kur siekiama išmokyti „teisingai mąstyti“, o komunistinę ideologiją demaskuojantys filmai, kaip Andrzejaus Wajdos „Katynė“, yra uždrausti.

Tautų, kultūrų, religijų savitumo sulydymas – kraupus nusikaltimas prieš tikrąją žmonijos įvairovę, neretam vis dar atrodo geistinas dalykas, sukursiantis neva rojų žemėje... Nors tik žmogus, gerbiantis savo tautą, kultūrą, religiją, sugebės suprasti ir kitos tautos, kultūros, religijos žmogaus analogiškus jausmus.

Tai dažnai pastebime ir matydami žmones, kurie kaltina aukas. Radikaliems kairuoliams komunizmo aukos atrodo kaltos ir liūdniausias pavyzdys stovi prieš akis – šią savaitę JAV įvykdytas išpuolis prie paminklo komunizmo aukoms, matyt, tikint, kad visi šie žmonės buvo prijaučiantys nacizmui... Nors tokie žmonės save mėgsta vadinti skambiu antifašistų pavadinimu, tačiau jų elgsena visiškai analogiška fašistams, prieš kuriuos jie skelbiasi kovojantys.

Tai tapatu nebent radikaliausiose dešinės sluoksniuose, deja, vis dar sutinkamiems pasvarstymams, kad Holokausto metu žuvę žydai kažkokiais savo veiksmais esą irgi buvę kalti, pavyzdžiui kartojant seną ir ne kartą istorikų demaskuotą „žydo-komunisto“ mitą. Žmogui, kuris nesusipykęs nei su logika, nei su empatija, turėtų būti aišku, kad abi tokios radikalios etiketės veda prie to, kad Antrasis pasaulinis karas niekaip nesibaigia, nors praėjo trys ketvirčiai amžiaus.

Todėl abiejų totalitarinių režimų sulyginimas – dėsningas žingsnis tvirtai pasakant, kad abiejų aukos kentėjo per daug, kad tai išmatuotume. O žmonės, kurie ieškojo būdų, kurie kovojo – štai tie didvyriai, kurių atmintį turime puoselėti.

Pileckis Lenkijoje viešino nacistų žiaurumus, o vėliau stebėjo, ką daro „išvaduotojai“ komunistai, jį patį norėję paversti „nacistu“. Ir buvo jų nužudytas. Be abejo, čia susipynė tiek jo patriotizmas, tiek humanistinės ir krikščioniškos vertybės, kurios jam nebuvo tušti žodžiai. Bet ir Lietuvoje buvo įdomių, mažai žinomų asmenybių, tinkančių paminėjimui.

1941 m. birželio sukilimo prieš sovietų okupantus dalyvis Stasys Jucevičius iškentėjo didžiulį asmeninį siaubą – jam vykdant pogrindžio užduotį, trėmimo metu buvo ištremta jo žmona Antanina ir dviejų metų sūnus Audrius. Tačiau net ir tai jo nepalaužė, nepadarė nacistinio Trečiojo Reicho simpatiku. Priešingai – tarnaudamas savisaugos daliniuose jis saugojo didelę paslaptį – išgelbėjo žydų Michnovskių šeimą.

Panaši ir Jono Ženausko istorija – patyręs komunistinį kalėjimą savo kailiu, prieš juos kovojo ginklu sukilimo metu. Dėl antikomunistinio nusistatymo jis nekrito nacistams į akis, tad su žmona priglaudė keturis iš Kauno geto pabėgusius žydus. Pastarieji bandė Ženauską net užtarti kaip gerą žmogų čekistams, deja, tai jo neišgelbėjo – sovietams jis nerūpėjo kaip žydų gelbėtojas, o kaip Birželio sukilėlis ir buvo nubaustas mirties bausme.

Dar vienas jaunuolis, Povilas Butkevičius, į sukilimą įsijungė tik vos sulaukęs 18-os metų. Tačiau matė, kiek okupacinis komunistinis režimas atnešė kančios Lietuvai. Ir šis žmogus neignoravo kito totalitarinio režimo blogio – po kelerių metų išgelbėjo mažą žydaitę. Komunistinis režimas liko negailestingas ir net po GULAG`o kančių grįžusį į gimtąją Lietuvą Butkevičių persekiojo iki mirties.

Tada dar paauglę Ireną Veisaitę, dabar žinomą garsią literatūrologę, Stefanija Ladygienė nuo mirties priglaudė 1944 m. ir taip pasipriešino Reicho viršūnėse sukurtam planui išžudyti visus Europos žydus. Tai neišgelbėjo nuo kalinimo GULAG‘e, kur ji stengėsi įkvėpti vilties ir kitoms kalinėms, tad atsiminimuose minima kaip žmogiškumo pavyzdys. Sovietai iš jos neatėmė orumo, tačiau dar 1940 m. atplėšė ir netrukus nužudė artimiausią žmogų – vyrą Kazį.

Istorija besidomintys žinos, kad tas vyras – generolas Ladyga, kuris dar 1919 m., būdamas jaunu karininku, suvaidino ypatingą vaidmenį išvejant iš Lietuvos tiek Raudonąją armiją, tiek bermontininkų pajėgas, nors tada jam tebuvo 25-eri. Be abejo, po 20-ies metų sugrįžę sovietai sučiupo jį vieną pirmųjų.

Pati painiausia istorija, susijusi su Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru Mykolu Biržiška. Tačiau ji parodo tikrąją mažos šalies dramą. Užimdamas aukštas, visuomenėje gerbiamas pareigas, Biržiška turėjo laviruoti tarp abiejų okupantų – neatsitikintai jis ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas tiek pirmosios sovietų, tiek nacistinės okupacijos metais.

Iki 1940 m. jis nuosekliai bandė perspėti Lietuvos visuomenę, kur veda Hitlerio idėjos. Nors buvo kairiųjų pažiūrų, matydamas komunistų vykdomus trėmimus ir represijas, laisvo mąstymo naikinimą, atsidusavo – „kad tik karas, greičiau, greičiau“. Vokiečiai taip pat mėgino išnaudoti jį savo naudai. Formaliai 1943 m. jis net buvo Lietuvių konferencijos Kaune pirmininkas ir turėjo pritarti SS legionų steigimui Lietuvoje. Kaip žinia, dėl visuomenės pasipriešinimo, tokie legionai Lietuvoje nebuvo sukurti, o tuo pasigirti iš nacistų okupuotų šalių be Lietuvos galėjo tik Lenkija ir Graikija.

Tačiau Biržiškai tai buvo būtinybė, nes jis puikiai žinojo apie garsiausios lietuvės žydų gelbėtojos Onos Šimaitės veiklą, ją visapusiškai rėmė ir dangstė nuo nepageidaujamo dėmesio.

Taigi svarbu prisiminti šiuos žmones, o ir daugelį kitų nepaminėtų. Jų veikla – šviesus taškas tamsiame to laikmečio puslapyje, kuris geriau padeda ir dabar atskirti pelus nuo grūdų. Aktualu tai ne tik Lietuvai. Matome įvykius JAV, kur taip pastebimi abu kraštutinumai, vedę į totalitarizmą. Vis dar atsiranda žmonių, išreiškiančių menkinamą, niekinamą požiūrį į kitos rasės žmones, laikančių juos žemesniais. Be abejo, taip neturėtų būti.

Tačiau atsiranda ir tokių, kurie mano, kad kovoti su tuo jie gali griaudami kitų žmonių ilgamečio darbo vaisius. Deja, šie žmonės nesibodi smurtauti ir tai tampa parodija, kai garsiai šaukdami apie rasizmo grėsmę, jie talžo kitus juodaodžius, pavyzdžiui, savo mažą parduotuvę bandantį apginti savininką.

Blaivesni balsai kaip visada lieka negirdimi – nematomi ir žmonės, kurie kartu telkiasi ir, nežiūrėdami jokių skirtumų, mėgina atstatyti nuniokotus miestus... Ir visa tai vyksta, regis, „pasimokiusiame“ iš praeities XXI amžiuje. Tarptautinė didvyrių, kovojusių prieš totalitarizmą, diena reikšminga tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio mastu tam, kad toliau kalbėtume apie totalitarizmo keliamą žalą žmonių protams.

Istoriko Simono Jazavitos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt