Kultūra

2020.06.02 19:15

Augustinas Savickas – sunkaus gyvenimo užgrūdintas genialus tapytojas

Indrė Kaminckaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.06.02 19:15

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Septintasis pasakojimas yra skiriamas tapytojui, mąstytojui ir rašytojui Augustinui Savickui.

„Pusė šešių ryto. Netvirtais žingsniais nukeverzoju iki stalo, kur stalinė lempa žiba. Sudėjau didžiausią krūvą prirašinėtų lapų. Kažkoks idiotizmas. O gal, pasak tėvo, nežinojusio, kas iš manęs išeis, rašytojas ar tapytojas, pasidariau rašeiva? Na, seni, kai tie kantrūs žmonės grąžins tau tavo rankraščius, suprasi, kad nesi nei Puškinas, nei Maironis, o tik genialus tapytojas. Kukliai mąstant“, – lietuvių dailės klasiko A. Savicko atsiminimus iš 2002-aisiais pasirodžiusios memuarų knygos „Žalia tyla“ skaito aktorius Rimantas Bagdzevičius.


Pats dailininkas yra sakęs, kad įprotį rašyti tikriausiai paveldėjo iš tėvo – rašytojo ir diplomato Jurgio Savicko. 1919-aisiais Kopenhagoje tėvui lietuviui ir žydų kilmės motinai Idai Trakiner gimęs Augustinas, pasak menotyrininkės Danutės Zovienės, yra fenomenalus menininkas, kuriam dabar nerastume atitikmens.

„Jis yra tarsi uola, tarsi tiltas, jungiantis tuos 20-to amžiaus lietuvių profesionaliosios tapybos pagrindus, arsininkų kūrybą, su 21-uoju amžiumi. Pas Vienožinskį mokėsi“, – sako menotyrininkė.

Pasak D. Zovienės, itin produktyvaus A. Savicko kūryba labai keitėsi. Ankstyvuoju laikotarpiu, po Antrojo pasaulinio karo, tapytojo paveiksluose dominavo, kaip ji pati sako, „lietuviškas koloritas“ – tamsios, gilios spalvos. Pereitas ir pačiam neprigijęs socrealizmo etapas.

Jis yra tarsi uola, tarsi tiltas, jungiantis tuos 20-to amžiaus lietuvių profesionaliosios tapybos pagrindus, arsininkų kūrybą, su 21-uoju amžiumi.

Augustino Savicko paveiksluose visuomet matomi vaizdiniai, kurie susiję su tragiškais asmeniniais išgyvenimais. Apie juos menininkas taip par yra rašęs atsiminimų knygoje „Žalia tyla“.

„Mano tėvas negalėjo grįžti į Lietuvą. Karo metais fašistai sušaudė mano brolį – talentingą tapytoją Algirdą. O motina – žydė – pati nusižudė. Kai 1949 metais baigiau Vilniaus dailės institutą ir vedžiau Lizą Levickaitę, netrukus visą jos šeimą iš Suvalkijos kaimo išvežė į Sibirą. Ten mirė jos tėvas, žuvo brolis, sunkiai susirgo sesuo. Vieną Lizos brolį bolševikai sušaudė“, – rašė A. Savickas.

Gilioje senatvėje, pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, išnyksta niūrios spalvos ir A. Savickas tampa gyvenimo džiaugsmo tapytoju.

„Aš gyvenime tiek tų tragedijų prisižiūrėjau, pritapiau, kad aš dabar jau jų tiesiog nenoriu“, – taip 2002-aisias interviu LRT RADIJUI sakė pats Augustinas Savickas. – Gyvenimas ir taip yra tragiškas. Daug maloniau ir žmogui, ir pačiam, ir žiūrovui, pasižiūrėti paveikslą, kuriame yra graži dama, senelis susitinka su vaikais.“

Pasakojimą apie Augustiną Savicką klausykitės ir radijo įraše

Parengė Vismantas Žuklevičius