Kultūra

2020.06.02 09:22

Donatas Puslys. Namų bibliotekos terapija ir neperskaitytų knygų svarba

Donatas Puslys2020.06.02 09:22

Mėgstu tvarkytis namų bibliotekoje. Tai ne tik geras būdas kiek atsitraukti nuo kasdienybės, tačiau ir priminimas, kad dera protingai susitvarkyti ir susidėlioti ne tik knygas, tačiau ir tą pačią kasdienybę.

Ypač tada, kai į duris dėl įvairiausių įsipareigojimų – beveik visada iš pradžių prisiimtų su didžiuliu entuziazmu ir džiaugsmu – gausos kasdienybė ima panašėti į vis greitėjantį bėgimą, kuriame vienas įsipareigojimas mina ant kulnų kitam. Taip į duris rizikuoja pasibelsti ne tik nuovargis, tačiau ir perdegimas.

Tą akimirką, kai suprantu, kad knygų lentynas sukuičiau tiek, kad ne tik akimirksniu, tačiau ir per kelias minutes nebegaliu rasti ieškomos knygos, suvokiu, kad atėjo laikas susitvarkyti ne tik biblioteką, tačiau ir kasdienybę. Juk netvarkinga biblioteka tėra tik chaotiškos kasdienybės išdava.

A. Ozas arba kiek yra būdų susidėlioti knygas?

Litvakiškų šaknų turintis rašytojas Amosas Ozas savo žymiajame kūrinyje „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ aprašo savo vaikystę Jeruzalėje, kur augo apsuptas knygų. Jo tėtis, studijavęs Vilniaus Stepono Batoro universitete, galėjo skaityti šešiolika ar net septyniolika kalbų, o kalbėjo vienuolika – ir visomis, kaip prisimena rašytojas, su rusišku akcentu. Tuo tarpu iš Odesos kilusi mama kalbėjo keturiomis ar penkiomis kalbomis, o skaitė septyniomis ar aštuoniomis.

Knygoje A. Ozas aprašo epizodą, kai jam sulaukus šešerių tėtis atlaisvino vietos vienoje iš savo lentynų ir leido sūnui ten susidėti savo knygas. A. Ozas apie tai kalba kaip apie iniciacijos ritualą, po kurio berniukas tampa vyru, turinčiu lentynoje sustatytas savo knygas. Tėčiui išėjus į darbą bibliotekoje, Amosas entuziastingai griebėsi darbo – surikiavo knygas pagal dydį. Didžiausios, aišku, buvo vaikiškos knygelės, iš kurių berniukas jau buvo išaugęs. Iš darbo grįžęs tėtis sūnaus nepagyrė. Priešingai, pasakotojas pripažįsta, kad tokio paniekos ir nepasitenkinimo kupino žvilgsnio niekada nepamirš. Kaip jis galėjęs pagalvoti, kad knygos yra tarytum kareivėliai, išrikiuota garbės sargyba ar ugniagesių paradinis orkestras?

Tą vakarą tėvas sūnui po ilgokos tylos pauzės išklojo bibliotekininkystės paslaptis. Pasakojo apie tai, kad knygos gali būti sudėliojamos ne tik pagal aukštį, tačiau pagal gausybę įvairiausių kriterijų – išleidimo datą, kalbą, tematiką, žanrą, leidyklą, autorių abėcėlinį sąrašą ir t. t. Visa tai kalba apie laisvės teikiamų galimybių suvokimą.

Savosios bibliotekos dėliojimas pagal vieną ar kitą kriterijų man primena apie kriterijų svarbą ir mūsų kasdienybei. Kokiais jais vadovaujamės, kad kasdienybės chaosas virstų sąmoningai susikurta tvarka? Kam skiriame laiką ir prioritetą, o ką verčiau braukiame iš kalendorių ir darbotvarkių? Bibliotekos tvarkymasis yra puiki proga visa tai apmąstyti. Kriterijų susidėliojimas yra galimybė gyventi apmąstytoje kasdienybėje. Tuo tarpu jų nebuvimas reiškia chaotišką kelionę pavėjui, nes vėjo kryptis, kaip žinome, nuolat keičiasi.

Laisvė rinktis rūšiuoti knygas pagal autorių pavardes, tematiką ar žanrą yra tik viena monetos pusė. Kita pusė kalba apie tai, kad, kažką pasirinkdami, kažko visad ir atsisakome. Dėliodamas knygas į lentyną pagal abėcėlę jų jau nebesudėliosiu pagal išleidimo datą ar analizuojamą tematiką. Priimdamas vieną ar kitą sprendimą kasdienybėje taip pat ne tik kažką pasirenku, bet ir kažko atsisakau. Reikalas tik tas, kad turėdamas aiškius kriterijus galiu priimti apgalvotą, o ne spontanišką sprendimą.

Man regis, A. Ozas kalba apie tai, kad tėčio suteiktas pasitikėjimas susitvarkyti savo bibliotekėlę ugdė tiek jo suvokimą apie laisvės teikiamas galimybes, tiek gebėjimą prisiimti atsakomybę už padarytus sprendimus. Taip mokydamasis knygų tvarkymo paslapčių, šešiametis Amosas mokėsi to, ką reiškia būti suaugusiu ir pačiam atsakingai tvarkyti savo gyvenimą.

Tiesa, knygų dėliojimas byloja ir dar vieną dalyką – kiekvieno bandymo kategorizuoti ribotumą, sąlygiškumą. Kiekvienas kriterijus užčiuopia tik kažkurią dalį, bet ne visumą. Pagal vieną kriterijų mes galime atskirti, o pagal kitą tai, kas buvo skirtinga, gali nugulti į tą pačią lentyną. Visa tai ugdo kritiškai žvelgti ne tik į knygų sudėliojimą lentynose, tačiau ir į bandymus kategorizuoti žmones. Ypatingai kai šitai daroma siekiant įtvirtinti atskirtį, susvetimėjimą ar net priešiškumą.

Juk visada, kai girdime kalbas apie tai, kas mus skiria, galime rasti ir tai, kas vienija ir yra bendro. Galbūt kalbame skirtinga lūpų, tačiau bendra širdies kalba, kuriai svarbios žmogaus teisės ir laisvės. Galbūt esame skirtingų tikėjimų ar netikėjimų tačiau mums bendra pagarba kito laisvam apsisprendimui. Galbūt skirtinga mūsų tautybė, tačiau mus jungia bendra pilietybė, reiškianti ištikimybę savajai piliai – Lietuvos Respublikai. Galbūt skirtinga mūsų socialinė padėtis, tačiau bendras įsipareigojimas patiems prisidėti prie tų socialinių problemų sprendimo. Socialinio audinio kūrimas ir stiprinimas prasideda būtent nuo bendro pamato, nepaisant visų skirčių, paieškos.

U. Eco ir neperskaitytų knygų svarba

„Youtube“ kanaluose yra ne viena galimybė pasižvalgyti po žymių žmonių bibliotekas. Pamenu įrašą, kuriame kamera seka paskui vienos knygos gausioje savo bibliofilo kolekcijoje ieškantį rašytoją Umberto Eco. Visoje knygų gausoje jis greitai randa tai, ko ieškojęs, o tai liudija apie nepriekaištingą tvarką lentynose. Tačiau įdomu ir tai, kad viename interviu U. Eco paklaustas, ar perskaitė visas savo bibliotekos knygas, tik nusišypso ir taria – „aišku, kad ne“. Anot jo, bibliotekoje yra reikalingos ne tik perskaitytos knygos.

Viena vertus, kaip rašė jis, bibliofilas yra ne tas, kuris myli „Dieviškąją komediją“, o tas, kuris myli „Dieviškosios komedijos“ konkretų leidimą ir konkretų egzempliorių. Tad bibliofilui ir nebūtina skaityti pačią knygą, nes ji gali būti vertinga kaip meno kūrinys ar istorinė relikvija. Tačiau svarbu ir tai, kaip kad liudijo U. Eco, jog neperskaitytos knygos, kurias norisi skaityti, o ne tik turėti, ugdo nuolankumą, leidžia suprasti savo paties žinojimo, pažinimo ribotumą, skatina būti veikiau klaustuku, o ne šauktuku.

Perskaitytos knygos yra mūsų atmintis, kuri prabyla į mus per paraštėse paliktas pastabas, pabrauktas citatas, įvairiausius užrašus knygos pradžioje ar pabaigoje esančių puslapių tuščiose vietose. Dalis knygų mums tampa brangios primindamos jas dovanojusius žmones, dalis yra svarbios, nes susijusios su tam tikromis svarbiomis gyvenimo akimirkomis. Galbūt tai knygos, kuriomis rėmėtės rašydami savo baigiamąjį darbą? O galbūt tai knyga, iš kurios mokėtės eilėraštį norėdamas nustebinti savo mylimąją ar mylimąjį? Dalis knygų man yra labai brangios, nes primena išsipildžiusias svajones susitikti su didelę įtaką man padariusiais rašytojais.

Tačiau neperskaitytos knygos yra mūsų viltis, žadanti dar ne vieną prasmingą nuotykį, atradimo džiaugsmą. Štai net ir karantino, kai buvo apribotas fizinio judėjimo galimybės, knygos siūlė galimybę peržengti laiko ir erdvės ribas. Pavyzdžiui, knygynas „Eureka“ norintiems aplankyti Italiją net sukūrė rekomendacijų, kaip joje apsilankyti padedant knygoms.

Tačiau svarbiausia, kad gera literatūra suteikia galimybę peržengti savo paties ribas. Jau minėtas A. Ozas kadaise per mudviejų pokalbį teigė, kad vienas iš motyvų, skatinančių jį rašyti, yra galimybė pabandyti įsigyventi kito kailyje – moters, pabėgelio, fanatiko. Man regis, tai labai svarbus žingsnis ugdantis pastangą suprasti, o ne skubėjimą teisti, vertinti, kategorizuoti.

Šiame kontekste visiškai kitaip nuskamba ir Gilberto Keitho Chestertono eilėraštis „Drakono medžioklė“, kuris skelbia:

„Kraštuos, kur nėra Drakono,

Riteriui niekas nerūpi –

Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj,

Nei žuvys, žaidžiančios upėj;

Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina,

Ir žvaigždynai sustingę dega.“

Drakonas yra. Tik jis ne kažkur išorėje, o mumyse pačiuose. Tai mūsų nežinojimas, arogancija, puikybės, teisuoliškumo pagundos. Nesu naivus, kad knygos galėtų visa tai išspręsti, tačiau kaip ir U. Eco bent turiu viltį, kad akistata su gausia biblioteka gali išprovokuoti susimąstyti.

„Kas skaito, privalo rinktis“, – savo knygoje „Vakarų kanonas“ rašė literatūros kritikas Haroldas Bloomas pabrėždamas, kad kanone yra vietos tik toms knygoms, kurias yra verta skaityti ne vieną kartą. Tačiau gausi biblioteka pastato mus akistaton su mūsų pačių laikinumu, kai net visiems genialiems dalykams laiko mums duota per mažai. Tad ką renkamės? Kaip susitvarkome savo lentynas? O kaip kasdienybę?