Kultūra

2020.05.31 14:18

Elžbieta Banytė. Antikos atgimimas ir kaip Donelaitis susijęs su senovės Graikijos kultūra

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.05.31 14:18

Pastarieji keleri metai sėkmingi graikams, romėnams ir visokiems Antikos suaktualinimams: išėjo netgi du Cicerono veikalai („Apie lemtį“ ir „Prieš korupciją: kalbos prieš Gajų Verį“), graikų mitologija buvo aktualizuota meilės romane „Kirkė“, Vilijos Niauronytės sudaryta lotyniškų frazių ir citatų knyga „Homo sum“ ir kt. Elžbieta Banytė apžvelgia dvi knygas.

Tai rodo, kad Antikos paveldas tebėra aktualus ir profesionalams, kurie gyvenimą paskiria senovės Graikijos ar Romos kultūros, filosofijos, literatūros tyrimams, ir smalsiam skaitytojui. Todėl ryžtuosi, rizikuodama įkyrėti skaitytojui, pristatyti dvi visiškai skirtingas knygas: tikro graiko epą ir detektyvą apie išgalvotą romėną.


Hesiodas, „Darbai ir dienos“, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Arnoldas Kazimierėnas. Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019.

Visada džiugu, kai verčiami klasikiniai tekstai, o dar džiugiau, kai jie perverčiami – naujai, kitaip, su kitokiu požiūriu. Palankus likimas šyptelėjo Hesiodo „Darbams ir dienoms“: turime jau antrąjį šio teksto vertimą (pirmasis buvo atliktas profesoriaus Jono Dumčiaus). Vertėjas teigia, kad jis stengėsi laikytis ne tiek poetinio grakštumo (tai pasiekta Jono Dumčiaus), o tikslumo. Tarkime, keliose eilutėse gali būti kartojama ta pati žodžio šaknis – tai neskamba itin poetiškai, bet taip yra originale. Dėl to didaktinė poema (kai kas sako – didaktinis epas) skamba neįprastai, netgi rūstokai. O dar pridėkime nuolatinį gąsdinimą skurdu, pamokymus, kaip gyventi, kaip ir kada arti žemę, kurį dievą kada garbinti – ir, rodos, gausime neįdomiausią kada skaitytą kūrinį. Bet ar taip?

Tiesiog vienas kertinių Vakarų literatūros kūrinių, vienas tų, apie kuriuos, perfrazuojant mano mėgstamos knygos pavadinimą, linkstama kalbėti neskaičius.

Ne, ne taip. Rodos, laikas pripažinti, kad visa lietuvių literatūra (atmetus, žinoma, dabar vis sparčiau atrandamą LDK paveldą) skleidėsi žemdirbiškojo Donelaičio pavėsyje. Donelaičio sąsajos su antikiniais kūriniais yra išsamiai analizuojami Dalios Dilytės knygoje „Donelaitis ir Antika“, kur aiškiai parodomas ne tik paviršinis temų ir problemų lygmuo, kuris skaitant lengviausiai pastebimas, bet ir giluminės sąsajos – dialoginio ir monologinio kalbėjimo panašumai ir skirtumai, vadinamųjų katalogų (daiktų vardijimo) naudojimas ir reikšmės ir kt. Taigi Hesiodo skaitymas – ne tik pažintis su dabar jau keistoka, itin archajiška poezija (tai vienas pirmųjų poetinių Vakarų literatūros tekstų), bet ir pažintis su savosios kultūros ar literatūros įtakomis.

Iš tiesų klausimas, kuris poetas pirmasis – Homeras ar Hesiodas – nėra iki šiol tvirtai atsakytas. Pati esu linkusi manyti, kad pirmasis buvo Homeras, bet čia daugiau pasirinkimo, kuria versija tikėti, reikalas. Jie gyveno panašiu metu, o abiejų kūryba sukurta apie 700 m. pr. Kr. Be „Darbų ir dienų“ lietuviškai turime ir kitą Hesiodo veikalą, dažnai laikomą pirmuoju – „Teogoniją“ (išleista 2002 m.). „Teogonija“ pasakoja apie dievų atsiradimą ir jų giminystės ryšius, parodo, kad visas pasaulis yra darni ir nematomais ryšiais susijusi visuma – graikams toks mąstymas iš esmės buvo labai būdingas. „Darbai ir dienos“ nuo dieviškųjų reikalų grįžta prie žemiškųjų: ši poema iš esmės skirta Persui, tingiam ir nesąžiningam poemos kalbėtojo broliui, pamokyti. O moko jis visko – ne tik visiškai praktinių patarimų, kurių dalis šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti keistoki (pvz., labai įsiminė patarimas laukuose dirbti nuogam, bet, geriau pagalvojus, senovės Graikijoje žmonės dažnai būdavo nuogi), bet ir žymiai bendresnio ir svarbesnio dalyko: sąžiningumo, diegia teisybės jausmą.

Rodos, gausime neįdomiausią kada skaitytą kūrinį. Bet ar taip?

Būtent šis aspektas poemoje atrodo įdomiausias ir aktualiausias, problemiškiausias. Dabar gyvename pasaulyje, kuriame žmonės dažnai turi savo asmenines tiesas, nuostatas, kuriomis su bendruomene nebūtinai dalinasi. Senovės graikų pasaulyje tai būtų neįsivaizduojamas dalykas: tiesa buvo viena, objektyvi ir neišskaidyta: „Teisybė prieš Įžūlumą / Laimi, į tikslą atvykus“ (217–218 eil., 83 psl.). Tiesa, kaip matome, neišvengiamai siejama su teisingumu, teisingu elgesiu – matyt, tai ir yra šitoji Teisybė. Įdomu, kad poemoje kelis kartus pabrėžiama, jog nuo Teisybės priklauso ne tik asmeninė sėkmė, bet ir bendruomenės gyvenimas: „Ištisas miestas dažnai dėl vyro nedoro nukenčia <...>“ (240 eil., 85 psl.). Todėl manyti, kad Hesiodo poema yra tik 800 ilgio pamokslas netikėliui broliui (jis keliskart vadinamas „kvailiu“), yra per siaura: lygiai taip pat kreipiamasi į „karalius“, kurie savanaudiškai pateikia nedorus, neteisingus sprendimus (248-273 eil.).

Gal klystu – ir labai norėčiau klysti – bet pandemijos metu ir artėjant ekonominei krizei atrodo, kad per 2700 metų nesąžiningų „valdovų“ nesumažėjo, o teisingai gyventi teisingoje bendruomenėje dar tikrai ne visi mokame, visai kaip tas netikša Persas. Kas blogiausia, nežinau, ar visi ir norime išmokti. Matyt, čia, be kita ko, ir yra tas Hesiodo „aktualumas“, kurį panašaus pobūdžio knygų apžvalgose matau prasmę akcentuoti. O šiaip – tiesiog vienas kertinių Vakarų literatūros kūrinių, vienas tų, apie kuriuos, perfrazuojant mano mėgstamos knygos pavadinimą, linkstama kalbėti neskaičius.

Danila Comastri Montanari, „Saugokis šuns“, iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. Vilnius: Tyto alba, 2020.

Visai kitoks tekstas – detektyvas, parašytas buvusios istorijos mokytojos. Ji sukūrė pagrindinį veikėją Publijų Aurelijų Stacijų, smalsų ir aštraus proto patricijų, Romos senatorių, gudrybe sugebėjusį išgyventi Kaligulos valdymą: jis papirko ateities pranašautoją, kad pasakytų Kaligulai, jos šis mirsiąs tada, kai pasikėsinsiąs į Publijų Aurelijų Stacijų. Šių knygų yra ištisa serija, „Saugokis šuns“ (originalus pavadinimas „Cave canem“, taip romanas vadinasi ir išleistas angliškai) serijoje trečia, lietuviškai pirmoji.

Publijus Aurelijus Stacijus, pagal klasikinio detektyvo principus pusiau iš smalsumo tiriantis jo aplinkoje įvykstančius nusikaltimus, yra labai simpatiškas personažas. Vaikystėje atstumtas žiauraus ir šalto būdo tėvo, anksti netekęs motinos, jis augo globojamas žindyvės Aglajos ir šiurkštaus būdo mokytojo Chrisipo. Vos šešiolikos jis tapo šeimos galva netikėtai mirus tėvui. Jis – doras Epikūro filosofijos šalininkas, linkęs suprasti, kad laikai keičiasi ir kad reikia mokėti prie jų prisitaikyti, daug kam atleidžiantis jų mažas silpnybes, nežiaurus, nelinkęs pykti, leidžiantis Kastorui, gudriam vergui aleksandriečiui, kurį paskyrė savo sekretoriumi, sukti save aplink pirštą. Kiek tai būdinga Klaudijaus laikų (41–54 m. po Kr.) Romai – kitas klausimas, nors, reikia pripažinti, daugybė istorinių ir buities detalių vaizduojamos gana tiksliai. Aptariamoje knygoje matome jo pirmąsias bylas. Visai visai pirmąją teko spręsti tėvo mirties dieną – išsiaiškinti, kas klastoja sąskaitų knygas ir kur dingo šeimos brangenybės. Tačiau ta tikroji byla, sprendžiama poroje šimtų romano puslapių, yra žmogžudystės jo pažįstamų aplinkoje prie Averno ežero. Kaip koks Erkiulis Puaro Agatos Kristi detektyvuose Publijus Aurelijus žmogžudysčių vietoje atsiduria netyčia – tiesiog atostogaudamas keliauja aplankyti pažįstamų.

Puikus savaitgalio detektyvas, kai reikia atsigauti ir tiesiog paskaityti smagią knygą.

Apskritai romanas parašytas labai paprastai – kalba nesudėtinga, kad būtų aiškiau Romos istorija menkai besidominčiam skaitytojui, pabaigoje yra knygoje minimų istorinių asmenų sąrašas. Geraširdis humoras verčia šyptelėti, o simpatiški personažai (kiekvienas su savo žmogiškom ydom ir dorybėm) padaro knygą prarytiną vienu ypu. Kaip rašė Audrius Ožalas, šis romanas – savotiška atgaiva, nes jis visai kitoks, negu dabar rinkoje karaliaujantys noir stiliaus skandinaviški detektyvai. Ten šaltis, tamsa, detektyvų asmeninės traumos, slegianti atmosfera, o kartais siužetai įgyja trileriams, nebe detektyvams būdingų ypatybių. Žinoma, jie labai geri, tik kitokie nei „Saugokis šuns“. Nes čia – smalsus ir moteris mylintis patricijus su įžūliu ir landžiu sekretoriumi vaikštinėja palei Averno ežero, kur, kaip tikėjo senovės žmonės, Odisėjas nusileido į Hadą, krantą. Puikus savaitgalio detektyvas, kai reikia atsigauti ir tiesiog paskaityti smagią knygą.

Knygų apžvalga skambėjo laidoje „Ryto allegro“: