Ketvirtosios pramonės revoliucijos propaguotojai mini procesus, kai išsitrina ribos tarp naujųjų technologijų ir jomis besinaudojančių darbuotojų kompetencijos. Dažnai samprotaujama apie eksponentiškai besikeičiantį pasaulį ir susipinančias struktūras, kurios šiandien privalo būti itin lanksčios. Didelę kasdieninės veiklos dalį persmelkus išmaniosioms technologijoms, lemiamas vaidmuo neretai tenka ne tiek struktūroms, kiek reglamentavimui.
Sparti informacinių technologijų plėtra reikalauja greitų teisinių pokyčių, todėl pripažįstama, kad dabartinė teisinė sistema „nespėja bėgti iš paskos“. Aukštinant tarpsritinį darbą, institucijų, disciplinų ir struktūrų uždarumas vertinamas kaip neigiamas veiksnys, mažinantis rezultatų efektyvumą. Taigi ir švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės politikos, kultūros srityse vis labiau nyksta skirtis tarp privataus bei viešojo sektoriaus.
Ne sykį girdėjome, kad žmonės turėtų mokytis tinkamai prisitaikyti prie pokyčių. Vis dėlto, reikėtų kreipti dėmesį ne tiek į Homo sapiens (tariamą) nepaslankumą, kiek į išmaniųjų technologijų santykį su žmonių kompetencijomis. Juk kalkuliatorių naudojantis darbuotojas paprastai nėra skatinamas vikriau suktis vien tam, kad, išlavinęs galimai „primirštus“ gebėjimus, „neatsiliktų“ nuo skaičiavimo mašinos. Nei Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas, trumpai aptardamas daugialypį ketvirtosios pramonės revoliucijos poveikį, nei šią revoliuciją išsamiai analizuojantis informacinių ir komunikacinių technologijų filosofas Lucianas Floridi’s nesiūlo žmonėms lenktyniauti su mašinomis, jie kalba apie naujai besiklostančius tarpusavio santykius. Abu mini ir tai, kad teks keisti požiūrį į teisės aktus, jų rengimą ir taikymą (pasak Floridi’o, tai „sinchronine informacija paremtas interesas“). Savo ruožtu naujosios politikos strategai, taip pat ir Lietuvoje, kuria vadinamąsias govtech iniciatyvas, skatindami diegti į viešąjį sektorių skaidresnius, inovatyvesnius ir efektyvesnius įrankius, pagrįstus išmaniosiomis technologijomis. Lygiagrečiai kovojama su pertekliniu „popierizmu“. Kadangi dokumentai paprastai rengiami ir studijuojami skaitmeninėje erdvėje, popierizmas yra tiesiog biurokratinio nelankstumo, gausėjančių aprašų ar įvairaus pobūdžio reglamentų metafora.
„Kūrybinės destrukcijos“ besišaukiantys įstatymai
Už geresnį valdymą ir inovatyvesnius administravimo būdus pasisakantys govtech populiarintojai kartais pastebi, kad ir pačios naujosios technologijos „turi savybę“ atitraukti žmones nuo pagrindinių darbų, visų pirma tų, kurie reikalauja kūrybinio mąstymo. Mat skaitmeniniai įrankiai, pradėję tarnauti „popierizmo“ dauginimui, nebūtinai užtikrina taip trokštamą lankstumą. Problemų kyla būtent tada, kai aukštos kvalifikacijos darbuotojams, turintiems didelę patirtį, nėra kada apmąstyti savo veiklos principų. Jų laiką suryja „dokumentų derinimas“, o kūrybinis paties žmogaus potencialas, skatinantis nekonvencionalius sprendimus, taip ir lieka nepanaudotas. Deja, vadinamieji žmogiškieji resursai organizacijose yra riboti. Todėl džiaugsmą dėl efektyvių ir greitų sprendimų pernelyg dažnai keičia nusivylimas, kad viską stabdo neracionali, „buksuojanti“ arba „vis dar nesutvarkyta“ teisinė sistema.
Čia galima įžvelgti tam tikrą paradoksą. Viena vertus, naujoji politika siūlo ieškoti netradicinių išeičių iš svarbių ir sudėtingų situacijų, ugdyti lyderystę, atmetant sustabarėjusias „paragrafų pinkles“. Politinės programos akcentuoja naujų produktų, nustebinsiančių pasaulį, paieškas, pasitelkiant kūrybiškumą ir technologijų proveržį. Pavyzdžiui, skatinant progresą ir inovacijas Lietuvos viešajame sektoriuje, 2014 m. buvo parengtos Inovatyviųjų viešųjų pirkimų gairės, tikintis, kad inovacines technologijas į svarbias viešojo valdymo sritis diegs privačios įmonės. 2015 m. patvirtintas ikiprekybinių pirkimų vykdymo tvarkos aprašas, numatyti būdai „svarbiems socialiniams iššūkiams viešajame sektoriuje spręsti“.
Kita vertus, poreikis šalies ūkį grįsti informacinėmis technologijomis ir nauja viešumo politika generuoja nesibaigiantį reglamentavimą, t. y. atsiranda netgi dar daugiau popierizmo. Nuo 2018 m. įsigaliojus Technologijų ir inovacijų įstatymui, siekiama apibrėžti inovacijų sistemos sandarą ir institucines sąveikas. Užsimota atlikti išsamią naujų terminų analizę – ministerijos ir komisijos teikė siūlymus dėl atsirasiančių svarbių teisėkūros sąvokų, skirtų apibrėžti konkrečioms viešojo valdymo sritims ir t. t. Deja, mokslo ir kultūros bendruomenė nuo pat minėto įstatymo inicijavimo pagrįstai baiminasi, kad šalies politika gali inovacijų plėtrą (nepaisant įstatymo pataisų) atplėšti nuo fundamentaliųjų mokslų, nesiedama jos su socialinėmis bei kultūrinėmis inovacijomis.
Šiame viešojo valdymo gerinimo kontekste tikslinga aptarti ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) šiemet kovo 31 d. paskelbtą kvietimą „sukurti emocijas matuojantį prietaisą“. Akcentuota, esą Lietuvoje kuriamas prietaisas bus „inovatyvus, kompaktiškas, analogų nei mūsų šalyje, nei užsienyje neturintis“. Pirminės matuoklio idėjos užsakovė, arba „ikiprekybinio pirkimo“ perkančioji organizacija – Trakų rajono savivaldybės Pedagoginė psichologinė tarnyba. Prietaiso kūrimas laikomas itin aktualiu, mat siaučiant pandemijai, žmonių psichiką neigiamai veikia ne tik baimė, kurią kelia viruso plitimas, bet ir ekonominės bei socialinės karantino pasekmės. Todėl „aktualu stebėti žmogaus emocinę būklę, laiku gebėti atpažinti patiriamas emocijas, sekti jų atsiradimo ir vystymosi raidą“. Kai sumanymas buvo paviešintas, jis ne juokais suglumino psichologus, MITA šaukimą pagrįstai kritikavo žiniasklaida, išjuokė socialiniai tinklai ir privatūs tinklaraščiai. Vis dėlto idėja, kaip užtikrinti, kad žmonės jaustųsi laimingi ir produktyviai dirbtų, o kartu ir prietaiso, talkinančio ekspertams atlikti šią užduotį, koncepcija technologinių inovacijų politikos kontekste verta atidesnio žvilgsnio.
Kaip padidinti žmogaus veiklos efektyvumą, valdant jausminius impulsus, svarsto viso pasaulio galingieji – tiek politikai, tiek korporacijos. Iš dalies tuo tikslu elektroninėje erdvėje intensyviai siurbiami skaitmeniniai duomenys, ne mažiau sparčiai renkami ir biometriniai duomenys. Visa tai taip pat padeda kurti naujus, vis patogesnius žmogui įrankius. Reikėtų išsyk pasakyti, kad į laimės fenomeną šiame tekste toliau bus žvelgiama ne iš subjektyvios perspektyvos. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas ne į kokius nors subtilius psichologinius, literatūrinius ar etinius jausmų atskleidimo aspektus, bet į viešąją politinę retoriką, susijusią su visuotinio optimizmo ir laimės ideologija, kuri visame pasaulyje turi gana gilias šaknis. Ypač išryškėjančias krizių laikais.
Laimės programos ir indeksai
Prieš gerą dešimtmetį nemažai politikos ir verslo lyderių kalbėjo apie laimingos visuomenės kūrimą. Mūsų šalyje tokias laimės vizijas ne vienerius metus plėtojo Valstybės pažangos taryba, visuotinis laimės siekis buvo įrašytas net į politines programas. Pavyzdžiui, 2008 m., horizonte jau šmėkščiojant pasaulinei finansų krizei, Liberalų ir centro sąjunga per LR Seimo rinkimus iškėlė programinį tikslą, kad 2015 m. Lietuva atsidurtų tarp 15 laimingiausių pasaulio valstybių. Anuometinio politinio judėjimo vedlys Artūras Zuokas mėgo kalbėti apie „laimės ekspertus“, nustatančius laimės ir kūrybiškumo indeksus, atskleidžiant jų tarpusavio koreliacijas. Laimės ekonomiką propagavo ir šalies sėkmės trajektorijas braižęs LR Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. 2010 m. pristatydamas visuomenei šalies pažangos strategiją „Lietuva 2020–2030“, jis akcentavo lūkesčių ekonomiką. Su tuo susijęs optimizmas ir BVP augimas ilgam tapo svarbiu politikos leitmotyvu. LR Vyriausybės kanceliarija, 2019 m. pristačiusi Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ rodiklių įgyvendinimo apžvalgą, pranešė, kad „pagal Laimės indeksą 2017 m. Lietuva pakilo iš 20 į 18 vietą ES. Lietuvos gyventojų laimės indekso 2015–2017 m. vertė (5,95 balo) per pastaruosius dešimt metų stipriai paaugo (0,66 balo) ir pagal šį indeksą Lietuva yra viena sparčiausiai gerėjančių šalių pasaulyje“. Teigta, kad vizijos įgyvendinimo rodiklių (tarp jų ir laimės lygio) apžvalga daryta, remiantis tarptautinių organizacijų duomenimis.
Taigi praėjus dar beveik metams ir pasirodžius MITA skelbimui, kad bus bandoma „sekti ilgalaikes emocijų kitimo tendencijas“, o tokio sekimo prietaisas „padės užkirsti kelią tiek sveikatos, tiek socialinėms problemoms, padidins asmens darbingumą ir kūrybiškumą“, laimės paieškos, pasitelkiant mokslą, jau nebeatrodo itin komiškai. Kubilius, prieš dešimtmetį kalbėdamas, kokia neprognozuojama dinamiškai besivystančių technologijų ateitis, prasitarė, jog „sunku nuspėti, ar naudosim i-phone’us, ar dar ką nors, o gal į smegenis bus įdėtas koks nors „čipsas“. Šiandien buvusiam premjerui tiesiog paantrinčiau, kad sparčiai augant duomenų, o kartu ir dokumentų, reguliuojančių technologines inovacijas, kiekiams, galime tik spėlioti, kokios sąsajos netolimoje ateityje atsiras tarp naujųjų įrankių ir žmogaus kompetencijos. Nuogąstauti, kad į smegenis bus įdėtas „koks nors čipsas“, kol kas nėra pagrindo. Kita vertus, tokios garsios kompanijos kaip Elono Musko įkurta Neuralink eksperimentuoja ir šioje srityje, jau pernai pareiškusi, kad aktyviai kurs tobulesnę (negu ligi šiol egzistuojančios) elektroninę sąsają tarp žmogaus smegenų ir kompiuterio. Natūralu, kad formuosis erdvė ir naujiems reglamentams.
Implantų smegenyse dar nenešiojame, bet jau nesistebime išgirdę, kad biometrinius duomenis renka tiek telefonai, tiek išmanieji laikrodžiai. Ne paslaptis, jog siekiama, remiantis surinktais duomenimis, kurti ne tik naujas vartotojams draugiškas programėles, bet ir modeliuoti patogiai jomis besinaudojantį laimingesnį individą. Minėtą viešąją politinę retoriką lydi įvairūs eksperimentai ir taikomieji moksliniai tyrimai, šiuo atžvilgiu ne išimtis ir Lietuva. Beje, inovacijos, neva stimuliuojančios geresnę savijautą, kartais pristatomos gana tiesmukai. Tarkime, viena iš strateginių sostinės krypčių – „Laimingas Vilnius“. Šia kryptimi pasukę vadovai maždaug prieš metus miestą pristatė kaip „puikią žaidimų aikštelę naujoms idėjoms, iniciatyvoms, technologijų kūrėjams ir inovatyviems verslams“. Naujosios kadencijos Tarybos nariai anuomt pasimatavo laimės indeksą ir taip pat didžiavosi, kad pagreitį įgauna savivaldybės kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkais įgyvendinamas projektas ROCK, kurį finansuoja didžiausia ES mokslinių tyrimų ir inovacijų skatinimo programa Horizon 2020. Taigi inovatyviai valdomas miestas siekia tuo pat metu ir atspėti laimės paslaptį, ir sugalvoti jos receptą. O glaudus ryšys tarp inovatyvių prietaisų ir žmogaus dvasinės būsenos ne tik konstatuojamas, bet ir skatinamas. Tai iliustruoja ir kitų miestų iniciatyvos. Pavyzdžiui, 2019 m. sausio 7 d. MITA paskelbė kvietimą „sukurti inovatyvų produktą, skirtą visuomenės psichologinei gerovei stiprinti“ – šis ikiprekybinio pirkimo šaukimas organizuotas kartu su Druskininkų savivaldybe.
2020-ųjų išvakarėse Vilnius žaismingai paskelbė, kad „VGTU mokslininkas kuria laimės formulę“. Žiniasklaidoje patikinta, jog tai „ne Didysis Brolis, o mokslinis projektas, skirtas matuoti žmonių laimei ir ieškoti būdų, kaip laimę padidinti“. Kaip teigta kitame pasisakyme, technologinės įrangos komponentai pagaminti ne Lietuvoje, mūsų šalies mokslininkai tiesiog ėmėsi apdoroti biometrinius duomenis, kuriuos Vilniuje surinko kameros, stebinčios praeivius. Projekto vadovas Artūras Kaklauskas nuramino visuomenę: „Asmeniniai duomenys nerenkami, sistema skaičiuoja nuasmenintus valandinius praeivių nuotaikų ir kitų duomenų vidurkius.“ Kol kas nežinome, ką su šiais duomenimis sugalvos daryti politikai. Tačiau pats mokslininkas, kalbėdamas apie duomenų panaudojimą, samprotavo apie laimingo žmogaus kokybę ir jo ekonominę išraišką: „Dabar siekiame įvairioms amžiaus grupėms išvesti formules, jas papildyti įvairiais kintamaisiais – kokia turėtų būti laimės formulė. Kaip tai priklauso, pvz., kai keičiasi tarša, magnetinės audros ar kiti dalykai. Turime daugybę duomenų, daugybę priklausomybių, matematiškai tikriname modelių patikimumą ir įvairias formules kuriame, kada žmogus piktas, kada linksmas, kada jam įdomu, kada neįdomu. Praktinis to pritaikymas, pvz., – nuo laimės priklauso žmogaus aktyvumas, didesnis jo našumas. Yra 300–500 atvejų, kada laimingo žmogaus kokybė padidėja. Didėja ir bendras BVP, žmogus našiau dirba, geriau atsimena, geresni jo santykiai, jis sveikesnis ir t. t. Jei žmogus laimingas, jam geriau sekasi visose srityse. Dabar matuojame ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje tai darėme, Bolonijoje, Lisabonoje, dabar turi prasidėti ir Šri Lankoje. Po visą pasaulį siuntinėjame šią įrangą.“
Ne tik psichologai, bet ir saugumo tarnybų ekspertai, šnipai jau ne vieną dešimtmetį ieško būdų, kaip tiksliai nustatyti, ką žmogus galvoja ir jaučia „iš tikrųjų“. Deja, šio rebuso iki šiol niekas neišsprendė. Vargu ar kas nors rimtai tiki, kad į minėtą klausimą galės atsakyti prietaisas, nepaisant viešąją erdvę užplūdusių spekuliacijų. Tačiau intriguoja tai, kad šiandien Vilniuje įtaisyti žmonių laimės matuokliai neimituoja įprastų sociologinių apklausų (kai žmonės gali atsakinėti, ką nori), bet fiksuoja racionaliam mąstymui nesuvokiamą pagavą. Projekto vadovas akcentavo, kad temperatūrą, kvėpavimo dažnį ir pulsą matuojančio jutiklio „intuicijos“ niekam „nepavyktų lengvai apgauti“. Filosofinio pobūdžio klausimų, ar padidėjęs ekonominio naudingumo indeksas suteiks didesnę prasmę žmogaus gyvenimui, Kaklauskas tiesiog nekėlė. O juk politinė ideologija čia yra esminis dalykas.
Anapus pasitikėjimo, melo ir atvirumo
Aukščiau minėtame MITA kvietime sukurti Jausmomatį jau žadama ne žaisti su praeivių nuotaikomis, bet spręsti aktualias, net globalias problemas, lemiančias laimės stygių. Orientuojamasi ne į nuasmenintą statistiką, bet į vidines individualias reakcijas – technologinė sistema „matuos, rinks ir rodys duomenis apie žmogaus jausmus ir emocinę būseną“. Beje, fiziologiniais rodikliais paremti detektoriai, tokie kaip poligrafas, jau kadaise išrasti, o vėliau ir diskredituoti. Fiksuojant pulso dažnį, kraujospūdį, pokyčius akių vyzdžiuose ir mikrojudesius būdavo pasiekiama įspūdingų (deja, nebūtinai teisingų) rezultatų. Vis dėlto toliau renkant bei tiriant biometrinius duomenis, konstruojant vis kompleksiškesnius elektromagnetinius prietaisus, ko gero, ateityje iš tikrųjų taps įmanoma Homo sapiens pamažu transformuoti į Homo economicus. Jei tik nutarsime, kad laimingi ir lengvai valdomi žmonės ir yra ta išsvajota ideali visuomenė, kokia mums visiems vertėtų tapti. Shoshana Zuboff knygoje „Priežiūros kapitalizmas“ (Surveillance Capitalism) kalbėdama apie informacinių technologijų dvilypumą išsamiai analizavo jų gebėjimą ne tik automatizuoti, bet ir informuoti. Toks principinis dvilypumas, pasak jos, lemia įvairiausių procesų, net ir žmogaus elgesio virsmą informacija. Taigi IT, turėdamos beveik neribotas galimybes paversti pasaulį informacija, sukuria naujas žinių teritorijas, kurios tampa politinių konfliktų objektu. Pirmasis konfliktas kyla dėl žinių paskirstymo: „Kas yra žinoma?“ Antrasis sukasi aplink autoritetą: „Kas nusprendžia, kam ką žinoti?“ Trečiasis, bene svarbiausias konfliktas kyla dėl valdžios: „Kas nusprendžia, kam priklausys galutinis žinojimas?“ Šios žinių, valdžios ir galios dilemos šiandien, pasak Zuboff, jau peržengė biurų, parduotuvių ir gamyklų sienas – jos kyla kiekvienam iš mūsų, apimdamos ištisas visuomenes.
Kadangi MITA kvietime kurti lietuvišką Jausmomatį nusakomas vien idėjos pirkimas, apie tolesnį produkto funkcionavimą neužsimenama. Paskelbimo metu prietaiso, matuosiančio pagrindines emocijas, ikiprekybinis pirkimas yra tik pats pradinis etapas, „pagrįstas smalsumu“. Pagal proceso eigą, jau vėlesnėje stadijoje, tikėtina, rasis konkurso būdu atrinktos mokslininkų grupės, kurioms bus leidžiama eksperimentuoti, nesibaiminant suklysti. Sukurtas prototipas nebūtinai bus komercializuojamas, juk ne visi eksperimentai pavyksta. Šiuo atveju ikiprekybinis pirkimas yra tiek savotiška teisinė „rizikos pagalvė“, tiek ir inovatyvaus produkto, kuris dar nesukurtas, koncepcijos paskatinimas. Galbūt netrukus toks Jausmomatis iš tikrųjų atsiras. O būsimiems klientams arba vartotojams greičiausiai nė nerūpės, kuri institucija ir kurios šalies mokslininkai patentavo išradimą. Plačiai pripažįstant psichikos sveikatos problemų paplitimą įvairiose pasaulio šalyse, visuomenės psichologinė gerovė šiandien jau gana tiesiogiai siejama su kompiuterinėmis technologijomis. Šiandien dar neretai utopiškai skambančias neurotechnologijų galimybes – lustų, implantų, išmaniųjų tatuiruočių ir pan. naudojimo atvejus aprašo ir Ketvirtosios pramonės revoliucijos šaukliai. Emocijų atpažinimui naudojami įrenginiai pristatomi kaip siekiamybė (o kai kuriais atvejais jau egzistuojanti realybė) ir Europos Komisijos 2019 m. parengtoje ekspertinėje ataskaitoje „100 radikalių inovacinių proveržių ateičiai“, kur kalbama apie pažangiuosius tyrimus, orientuotus į tobulesnes, nei dabar egzistuojančios, veidų atpažinimo, emocinių išraiškų šifravimo programas ir patobulintus melo detektorius.
Vis dėlto įvairiausi skaitmeniniai žmogaus „tęsiniai“ ar „papildiniai“ taip pat traktuojami kaip įrankiai keičiantys biologinę individo „prigimtį“, todėl būtų prasminga ne tik deklaruoti abstrakčius laimės siekius, bet ir giliau apmąstyti galimus tokios sąveikos su prietaisais padarinius. Ir Kaklausko vadovaujamas projektas ROCK, ir hipotetinis Jausmomatis, kaip skelbiama, dvasinį žmogaus pasaulį suskaido į šešias emocijas, kurios gali būti nustatomos, vadovaujantis inžineriniais principais. Tokio nesudėtingo algoritmo tikslas padaryti žmones laimingus ir naudingus gal ir grindžiamas moksliniu smalsumu, tačiau akivaizdžiai stokoja humanitarinio ir etinio matmens.
Smalsumas yra bendražmogiška savybė, o sekimas, renkant duomenis, pasaulyje jau įsibėgėjęs taip smarkiai, kad teisės sritis, kaip minėta pradžioje, „nebespėja“ paskui gyvenimą. Čia nesakau, kad yra neleistini ar savaime kenkėjiški, pavyzdžiui, kokie nors inovatyvūs detektoriai, ypač pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje. Sekimo, žvalgybos ar šnipinėjimo įranga seniai ne naujiena, tiesiog, susiklosčius dabartinei situacijai, tiek politikai, tiek nevyriausybinės organizacijos aštriau kelia etinius klausimus, diskutuoja, kas bus legalizuota postpandeminiais laikais. Kitaip tariant, kiek savo privatumo visuomenė bus pasiryžusi paaukoti visų pirma sveikatos labui. Kai kurios didžiosios IT kompanijos, jau įsisiūbavus pandemijai, nutarė padėti valstybinėms sveikatos sistemoms, kad būtų greičiau nustatyta žmonių buvimo vieta, išaiškintos (galimai) užsikrėtusių asmenų judėjimo trajektorijos. Savaime tai pozityvus dalykas, jei duomenys naudojami, siekiant apriboti ligos plitimą. Vis dėlto tie patys duomenys gali būti pasitelkiami ir siekiant išsiaiškinti, kokie individai yra kuo nors nepatenkinti. Saugumo ekspertai ir technologijų inžinieriai ne veltui ginčijasi apie leistinas ribas, kai ekstremali situacija verčia suvaržyti asmens laisves. Šiuo aspektu tiriama ir besikeičianti įvairių šalių politika. Tokiame kontekste iškyla į paviršių apgavystės ir atvirumo dilemos. Savo ruožtu politinio pasitikėjimo valiuta ateityje gali tapti kur kas svarbesnė už visus „laimės matuoklius“.
Derėtų nepamiršti, kad beveik visais atvejais, kai apima krizių sukeltas nerimas, šaukiamasi ne tik papildomų teisinių paragrafų bei reglamentų, bet ir politinės lyderystės ar bent jau sveikos nuovokos. Tačiau paprastų receptų čia nėra. Politinis populizmas dažnai pasaldinamas nepagrįstais lūkesčiais, apgaulingais pažadais, o baimė verčia žmones meluoti ir užsisklęsti. Nėra ir greitu laiku, ko gero, nebus pasiekta galutinio sutarimo, koks pasitikėjimo lygis turėtų būti taikomas ekspertams ir mašinoms, veikiančioms pusiau autonomiškai. Šiandien, pavyzdžiui, nemažai diskutuojama apie dirbtinio intelekto sistemų skaidrumą. Kad jų algoritmas būtų „paaiškinamas“, reikalauja ir Bendrasis Europos duomenų apsaugos reglamentas, įsigaliojęs 2018 m. Galima tik pasvajoti apie sumanų govtech automatą, kuris laimės pojūtį didina, žmonėms nuo pečių nuimdamas bent dalį „popierizmo“ naštos, nes išmintingai „derina“ dokumentus, harmonizuoja įvairaus lygio ir sudėtingumo teisės aktus. Deja, išsyk tenka prisiminti, kad už „objektyvių“ IT skaičių širmos neišvengiamai veriasi politinių interesų ir galios erdvė.
Gali būti, kad pačios agresyviausios piliečių sekimo priemonės ilgainiui sutaps su inovatyviais „laimės įrankiais“, leidžiančiais realiu laiku nustatyti ne vien tikslią daugelio gyventojų buvimo vietą, bet ir individų jausmus. Kad ir ką šiandien deklaruotų piliečius guodžiantys, drąsinantys arba gąsdinantys politikai, nežinia, ar ateities lyderiai, užuot puoselėję laimės indeksus, nepanaudos asmens duomenų, siekdami kitokių tikslų. Aišku nebent viena – kai šalies inovacijos siejamos išimtinai su technologijomis, ignoruojant kritinę vaizduotę, prietaisų užsakovai nesusimąsto apie tai, kad būsimam žmogui gal visai neberūpės į vakarykštę dieną orientuoti svarstymai apie ekonominio našumo rodiklius. Šiuo metu rašomos vizionieriškos rekomendacijos ir sėkmės formulės, kaip padidinti darbuotojų naudingumo koeficientą, jau rytoj gali tiesiog prarasti prasmę.
