Kultūra

2020.05.28 20:32

Brigita Kulbytė. Tas baisus žodis iš „f“ raidės

Brigita Kulbytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2020.05.28 20:32

Ar pastebite, kaip dažnai teisinatės? Prieš save, prieš kolegas, draugus, vyrus, šeimą…? Atrodo, kad nuolat turime atsiskaityti už tai, ką padarėme ir ko nepadarėme. Kino žurnalistė Brigita Kulbytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ apžvelgė režisierės Johanna Demetrakas 2018 metų dokumentinį filmą „Feministės: ką jos galvojo?“ („Feminists: What Were They Thinking?“).

Moterys atsiprašinėja kelis kartus dažniau nei vyrai. Teisiname savo elgesį nesąmoningai, nes nuo vaikystės daugelis mūsų gyvenome mokomos būti geromis ir klusniomis mergaitėmis. Filme, apie kurį šiandien šnekėsiu, Holivudo aktorė Jane Fonda sako, kad jai prireikė dešimties metų, kad galiausiai išmoktų pasakiusi „Ne“, čia ir baigti, o ne aiškinti savo pasirinkimą.


Apie moteris ir moterų teises prabylama vis dažniau ir vis garsiau, tačiau paties žodžio feminizmas dažnas privengiame. Net draugų kompanijose, neretai ir pati save girdėdavau sakant — aš už moterų teises ir lygybę, bet ne, nesu feministė. O kodėl? Kodėl taip kvailai tiek metų save varžiau nuo šio žodžio? Kračiausi jo nelyg pasmerkimo – būsi feministė – tapsi pasaulio prieše.

Metams einant, supratau, kad pasaulio prieše tapti ir taip galiu, bet štai dabar drąsiai sakyti, kad esu feministė – net saldu darosi ant liežuvio galiuko.

Idėjomis ir išgyvenimais norisi dalintis, kad pasaulis ir toliau kalbėtų apie tai, kad girdėtų moteris, kad skatintų mergaites būti drąsiomis, sąmoningomis ir savarankiškomis asmenybėmis, o moterų bendruomenes burtis ir palaikyti vienoms kitas. Šį tekstą parašyti įkvėpė „Netflix“ filmų platformoje žiūrėtas filmas „Feminists: What Were They Thinking?“, kurį rekomendavo gera bičiulė, ji mane ir supažindino su feminizmo galia.

Nagrinėjant kiną ir feminizmą šioje meno srityje, galima kalbėti apie daugybę įvairių aspektų. Kokie filmai kalba apie moteris? Kaip apskritai filmai kalba apie moteris ir kokia jų pozicija kino ekrane, beje, ir už jo, kaip ji keitėsi bėgant dešimtmečiams? Femme fatale bumas, super moteris, namų šeimininkė ir t. t. ir t. t. Ši tema vis dar mažai nagrinėjama moksliniuose darbuose, kino lauko tyrinėtojai dar turi aibes galimybių nuodugniai tirti šį moters kine fenomeną. Medžiagos yra apsčiai, tik kažkodėl vis dar bijome ne tik prisiliesti, bet ir iš tikrųjų, nugramdžius įsisenėjusius stereotipus, pažvelgti į žodžio feminizmas prasmę ir tikrąją jo svarbą.

Bet galime pradėti dabar – feminizmas – tas baisus žodis iš „F“ raidės. Visiems bijantiems šio termino – pirmiausiai rekomenduočiau perskaityti sociologo Donato Paulausko 2017-aisiais pasirodžiusią knygą „F“ — žodis, kurio negalima minėti“. Tai knyga, kurioje lengvai ir paprastai, o dar ir pasitelkus vizualinius sprendimus dėstoma paties autoriaus patirtis ir tyrinėjimai apie feminizmo judėjimą.

Knygoje D. Paulauskas rašo: „Vienos studentų grupės paprašiau pateikti asociacijas, kurios kyla išgirdus žodį „feminizmas“. Neigiamos asociacijos, be jokios abejonės, skaitlingumu persvėrė teigiamas, o visas užduoties rezultatas ganėtinai taikliai apibūdino visuomenėje vyraujančias feminizmo sampratas, sufleruojančias, kad feminizmas — blogiausia, kas gali nutikti moterims, o ką jau kalbėti apie vyrus…“ (2017, 21 p.) Kaip paradoksalu.

Ir tokios nuomonės vyrauja 21 amžiuje, jaunoje, bet demokratinėje valstybėje, asmenų, kurių amžiaus riba nesiekia 30 metų. Bet grįžkime prie paties termino ir pirmųjų feminisčių, geriau žinomų sufražistėmis. Feminizmas kūrėsi kaip atsakas į nusistovėjusią ir moteris žeminančią tvarką, kurioje patriarchato galia buvo neginčijama. 19–20 amžių sandūroje moterys pagaliau išėjo iš privačios sferos į viešą. Radosi galimybės ir laisvės dalyvauti socialinėse, mokslinėse, kultūrinėse, bene svarbiausia, politinėse erdvėse. Feminizmo kūrimasis ir jo judėjimas buvo nepaprastai sudėtingas ir skausmingas procesas, tačiau moterys nepasidavė ir vis su nauja energija kilo kovai už lygybę.

Trumpai ir neadekvačiai suspaustai kalbant apie feminizmo raidą, privalu paminėti du jos etapus, dar vadinamus bangomis. Pirmosios bangos feministės (žinomos kaip sufražistės nuo angliško žodžio „suffrage“, kuris reiškia rinkimų teisę) kovojo už teisę balsuoti ir rinkti atstovus politikoje. Jos suprato, kad įstatymais galima ginti savo laisvę, tačiau jei tuos įstatymus leis tik vyrai — šansų, kad bus išgirstos — mažai. Knygoje D. Paulauskas mini itin įdomų aspektą, jog tuo metu, „kai moterų balsai vis stiprėjo, Europoje ir JAV vyrų dominuojamos moderniosios medicinos mokslą apėmė troškimas „moksliškai“ įrodyti, kad moterys nesukurtos viešiems reikalams, o vienintelė moterims tinkama „karjera“ yra žmonos ir motinos.“ (2017, 23) Šie stereotipai gajūs, deja, ir šiais laikais. Kažkodėl, net moterys tiki, kad jų biologinė sandara yra radikaliai kitokia nei vyrų. Tačiau ar tikrai ir kokiais argumentais remiantis tai galima pagrįsti? Kiek kiekviename iš mūsų yra likusių stereotipų šaknų?

Antroji feminisčių banga kilo 20 amžiaus septintajame dešimtmetyje. Nors jau nuo amžiaus vidurio moterys formaliai galėjo daugiau kur siekti karjeros, studijuoti, tačiau seksistinės nuostatos vis dar buvo itin stiprios ir aktyviai reiškiamos. Štai čia ir grįžkime prie minėto filmo „Feminists: what they were thinking?“, kuriame kalbinamos būtent šio laikotarpio amžininkės. Tuo metu buvusios savo jėgų pilnatvėje, šiandien jos prisimena, kaip buvo sunku priešintis nusistovėjusioms nuostatoms, kaip svarbu buvo palaikyti viena kitą, kaip reikšminga tikėti tuo, ką darai, nes jei pats netikėsi, niekas kitas irgi nepatikės.

Filmas prasideda fotografės Cynthiaos MacAdams nuotraukų albumo, kuriam 1970-ųjų viduryje sutiko fotografuotis to meto moterys iš įvairiausių sričių: aktorės, muzikantės, kūrėjos, menininkės, aktyvistės… Šiandien, po beveik 50 metų, tos pačios moterys žvelgia į save albumo puslapiuose ir prisimena asmenines istorijas, už ką kovojusios ir kodėl joms tai buvo taip svarbu ir tebėra šiandien.

Filme naudojamas klasikinis dokumentinio žanro pasakojimo būdas – interviu. Ekrane taip pat išvystame ir pačią filmo kūrėją J. Demetrakas, girdime jos užkadrinį balsą.

Pasakojimai dėliojami segmentiškai, paliečiant kone kiekvieną temą, kiekvieną problemą, dėl kurios ir kovojo Antrosios bangos feministės: smurtas, vyrų kontrolė šeimoje, seksualinis priekabiavimas, seksualizavimas, žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje marginalizuojami stereotipai. Tuo metu radosi kompanijos, kurios buvo skirtos apginti moterų reprodukcinėms teisėms (teisę į nėštumo nutraukimą, kontracepciją, lytinį švietimą, seksualinės sveikatos apsaugą ir pan.). Trumpai tariant, moterys norėjo (ir tebenori) tiesiog turėti teisę ir laisvę savo pasirinkimams – kaip atrodyti, kaip gyventi, kaip dirbti, kaip auginti (ar neauginti) vaikus ir t. t. Filme viena herojų sako: „Vyrai tiesiog nesuprasdavo, kad mes galime sugebėti spręsti pačios. Tikėjimas, kad moteris negali būti savarankiška – buvo absoliutus.“ Palaipsniui, per visą filmą išgirstame apie kiekvieną išvardytų problemų — girdime tikras išgyventas istorijas, jautriai palietusias herojų likimus.

Aktorė J. Fonda prisimena, kad net būdama maža mergaitė, ji jau žinojo, kad būti moterimi reiškia pabaigą ir jei norėjai gyventi, būti sėkmingas, drąsus, energingas, turėjai būti vyru. „Moterims tokie epitetai, kaip jėga, stiprybė – netiko. Ir negana to, visą gyvenimą tenka girdėti priminimą „Turi būti gera mergaitė, būk gera, gera moteris, gera žmona, gera mama… Atrodo, kad moteris iš prigimties nėra geras asmuo, ir jai nuolat tai privalu priminti“, – teigia aktorė.

J. Demetrakas juosta kupina atvirų ir reikšmingų istorijų, kurios ataidi iš antrosios feminizmo bangos formavimosi laikotarpio, tačiau aktualios ir šiandien. Norisi tikėti, kad šis filmas įkvėps ir daugiau moterų vienytis, padėti viena kitai, auginti ir puoselėti tokią visuomenę, kurioje ir mums, ir mūsų dukroms bei sūnums bus gera augti, mokytis ir pažindi save bei kitus.

Kino žurnalistės Brigitos Kulbytės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.